Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (II)

Mobingas ir toksiška darbo aplinka dažnai sulaukia pernelyg didelės mūsų pačių tolerancijos. Įkalbėdami save „dar pakentėti’“ ten, kur viena ar kita forma esame kankinami, ignoruojame faktą, kad ilgainiui tai kainuoja sveikatą, o kažkam – ir gyvybę. Per visą šalį nuvilnijančios atskleistos mobingo istorijos supurto, bet – – visad atrodo, kad patys dar turime jėgų. Dar truputį pakentėsim. Kol viskas „kažkaip savaime“ išsispręs. Ar tikrai? Ar tikrai tai „kažkaip savaime“ išsispręs? Jei taip, ar tikrai iškentėsime iki to laiko? Kokia bus to iškentėjimo kaina? Pirmoje mobingo serijos dalyje kalbėjau apie svarbą to, ką jaučiame ir kaip jaučiamės. Kviečiau ne ignoruoti, o kliautis tais jutimais. Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į pačią situaciją: taigi, antra dalis iš mobingo serijos jau įkelta. Šioje dalyje rekomenduoju aiškai įžodinti, kas konkrečiai veikia kaip žlugdantys faktoriai darbovietėje, siūlau nebijoti sau įvardinti, kas laiko konkrečioje pozicijoje, ir kalbu apie melo sau (kad viskas kažkaip praeis mums nieko nedarant)… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (I)

Mobingas, psichologinis smurtas darbe, tyčinis spaudimas, žeminimai, gąsdinimai ir grasinimai – turbūt vienas sudėtingiausių dalykų, su kuo profesiniame gyvenime gali susidurti žmogus. Man gyvenimas gana dosniai atseikėjo šių patirčių: kadaise dirbau reklamos agentūroje, kuri tik taip ir tvarkėsi su atleidžiamais darbuotojais ir naikinamomis komandomis. Tuo metu tapau pirmuoju žmogumi, kuris toje įmonėje kovojo, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Apie patirtą mobingą parašiau knygą „Atleisk savo šefą“, kuri tapo visiškai naujo mano gyvenimo pradžia. Maniau, kad šios temos duris jau esu visiškai uždariusi. Tačiau reaguodama į per šalį vilnijantį mobingo atvejį, galimai nusinešusį jaunos medikės gyvybę, grįžtu prie šios sudėtingos, slogios, tačiau svarbios temos. Šiame tekste aptariau, kodėl, atsidūrus toksiškoje darbo aplinkoje, labai svarbu kliautis savo jausmais, pojūčiais ir nuotaikomis. Norėdami galime ilgai ignoruoti psichikos, o vėliau ir kūno siunčiamas žinutes, tačiau kaina, kurią už tai sumokėsime, gali būti tiesiog per didelė. Kadangi įžanginis tekstas man pasirodė per asmeniškas skelbti viešai,… Skaitykite toliau

Kaip išmokti mylėti save, arba 12 svarbių dalykų pirčiai

Yra žmonių, kuriems sunku mylėti ir gerbti save tiesiog šiaip, „lygioj vietoj“. Tarsi tą meilę ir pagarbą reikėtų nusipelnyti, užsidirbti (dažnai persidirbant). Atsipeikėjama dažniausiai tik po sukrėtimų. Pastebiu, kad žmonės, išgyvenę sunkias ligas, kitokius gyvenimo supurtymus ir išbandymus, paskui jau lengviau save priima ir labiau gerbia savo poreikius, mažiau save ūdija, mažiau lyginasi su kitais, rečiau vaikos primestų tikslų. Ne visada ir nebūtinai visą likusį gyvenimą: išbandymai irgi pasimiršta (o ir aplinka dažnai spaudžia „siekti daugiau“, demonstruoti titulus, per sukąstus dantis įgytą lizinginį turtą). Tačiau tendenciją matau. Gyvenimo sveikai supurtyti žmonės praregi, naujai pamato, kas verta pastangų ir nebesugrąžinamo laiko, kas ne. Dabar tarsi visa žmonija purtoma vienu metu. Visi išgyvename vienokių ar kitokių praradimų, daugelis susidūrėme su seniai pamirštomis ar niekad neturėtomis baimėmis. Daugelis sveikstame nuo ligoto menkavertiškumo, demagogiškos skubos, netikrų norų, iš tiesų visai nesvarbių paviršutiniškų blizgučių vaikymosi. Daug kas mokomės būti čia ir dabar, priimti nežinią, praradimus,… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius „kapelius be kapelių“ – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius „kapelius be kapelių“ yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau

Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų

Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar. Vis išgirstu istorijų apie „šiuolaikines“ įmones, kuriose „skatinama konkurencinga aplinka“ – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, „duoti grįžtamąjį ryšį“ (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie „veržlų ir ambicingą“ lipimą per kitų galvas, „nes kitaip nieko nepasieksi“. Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa „konkurencinga aplinka“ su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar… Skaitykite toliau

Kai 81-erių moteris sako: „Galiu sau leisti“

Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose. – Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji. Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus. – Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji. Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi: – Per ilgesnį laiką susidaro padori suma! Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako: – Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI! Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar… Skaitykite toliau

Apie baltąją dėkingumo magiją

Apie baltąją dėkingumo magiją, kaip ji padeda pildytis mūsų pačių norams, ir konkreti (netikėčiausia lig šiol) reakcija į mano padėką – iš vienos valstybinės tarnybos. Visa tai vyko liepą, bet irgi laikiau šį tekstą paslėpusi, nes dar nebuvo aiški istorijos pabaiga. Dabar aiški. O buvo taip. Visą savaitę pildau (man) gana sudėtingus dokumentus. Ir jau trečią dieną iš eilės man labai padeda viena moteris iš didelės tarnybos skyriaus mažame miestelyje. Tąkart jau trečiąsyk perdien skambinu jai pasikonsultuoti, kad nepridaryčiau klaidų, ir galiausiai sakau: – Aš Jums tokia dėkinga už pagalbą! Jūs taip maloniai bendraujat ir taip aiškiai man viską paaiškinat. Su Jūsų pagalba man įveikiama tapo tai, ko viena nebūčiau įveikusi. TAIP ačiū, kad esate tokia kantri ir maloni! – Oi, baikit! – juokiasi ji. – Tikrai, – sakau. Nepasakoju jai, kiek sykių paskambinusi į įvairias valstybines tarnybas pasijutau kalta ne tik kad skambinu, bet ir kad egzistuoju (čia biskutį… Skaitykite toliau

Apie praradimus ir tai, kas po jų prikelia

Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas. Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu. Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku. Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad… Skaitykite toliau

Kai pabaiga reiškia pradžią: apie donorystę

Gyvenime yra labai aštrių temų. Pavyzdžiui, gyvybės vertė, liga, nepagydoma liga, mirtis. Ir prisikėlimas antram gyvenimui, jei tik yra tokia galimybė. Bet viena yra tokiomis temomis skaityti sausus lozungus, visokius pamoralizavimus, didaktiškus „būkime geresniais“… Ir visai kas kita – skaityti tikrus žodžius tikro žmogaus, gražaus žmogaus, jauno, labai talentingo žmogaus – žmogaus, kurį pažįsti, ir kuriam staiga reikia laukti eilėje. Inksto persodinimo. Aš pažįstu šį jauną vyrą – galima būtų sakyti, jis buvo mano studentas vienuose kursuose, nors aš tuomet tikrai pati daugiau išmokau iš studentų, – ir štai ką tik, labai netikėtai, perskaičiau tokius jo žodžius, kurie tikrai sukrėtė: „velniai rautų, jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad šiandien užsiimsiu donorystės reklama, turbūt būčiau ištaręs „this is bullshit“, apsisukęs ir nuėjęs savais keliais. tačiau kai teko atsigulti į klinikas, ir ten sužinoti, kad inkstai iš esmės nebeatlieka savo funkcijos, ir reikia organo transplantacijos, viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. ilgą… Skaitykite toliau

Kai smurtas tampa „savaime suprantamu“ – ir ką daryti, kad būtų kitaip

Kartas žmonės, palietę tam tikras temas, tampa savotiškais ledlaužiais, kurie braunasi per ilgus dešimtmečius įšalusias visuomenės nuostatas ir patys savimi laužo senus, nešvarius ledus. Manau, itin ryškiai ir skaudžiai šią tendenciją matome pastaraisiais mėnesiais, viešumoje. (Jūs žinot, apie ką aš.) Iš patirties žinau, kad ledlaužiu būti labai sunku. Man adresuoti žodžiai „k*rva“, „d*bilė“, „d*ra“, „kalė“, „kiaulė“, „pati kalta“, „o ko tu tikėjaisi?“, „kitaip ir nebūna“, „l*chele, o kaip kitaip įsivaizdavai?“ lyg šūdų gniūžtės skriejo ir skriejo į mano pusę, nespėdavau valytis (FB sienos). Ką tąsyk padariau? Ne, neužsidėjau tago #metoo. Tada jo dar nebuvo. Tačiau prieš ketverius metus buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie psichologinį smurtą darbe. Ir buvau turbūt vienintelis žmogus, kuris šia tema kalbėjo taip ilgai ir taip išsamiai – po mano asmenine istorija paremtos knygos „Atleisk savo šefą“ (2013 m.) pasirodymo daviau dešimtis interviu ir valdžiau šiai temai skirtą FB puslapį. Agresyvios žinutės, pažadai… Skaitykite toliau