Mano mėgstamiausios „Naujienos“

Kai iš visų ekranų sunkias gąsdinimai, statistikos, ligos ir mirtys, aš įsijungiu šias NAUJIENAS: Nes šios „Naujienos“ visad geros. Ar neigiu tai, kas vyksta pasaulyje, bėgu nuo to, vaidinu, kad viso to nėra? Ne. Tačiau nesiskandinu tame, nedusinu savęs ir nemurkdau, ir netampu ruporu – nė vienos „pusės“. Esu gėlių ir gyvūnų ruporas. 🙂 Kažką ši žieminė gėlių fiesta primena? Taip. Pirmąjį pandemijos rudenį, jo pabaigą, kai jau sningant desperatiškai brukau į žemę kelis tūkstančius gėlių svogūnėlių. Tada irgi kūriausi alernatyvą tam baisiam ligos ir mirties informaciniam debesiui, kuris tiesiog sunkte sunkėsi iš visur. Buvo sunku fiziškai vienai pasodint tiek gėlių, bet niekad to nesigailėjau. Tos gėlės žydės jau antrą pavasarį. Jei, kaip skaitytojai patarė, pabarstysiu pipirais – gal ir stirnos nenučiaumos 🙂 O šįsyk sodinti buvo daug lengviau. Šiltai, namuose. Šast, ir pasodinta. Ir rezultatai daug greitesni. Ir laukiniai gyvūnai nenuvalgo. 🙂 (Naminiams negalima, nes meilenių lapai nuodingi, –… Skaitykite toliau

Gruodžio Jaunatis

Gruodžio Jaunatį laikyčiau viena svarbiausių šių metų Jaunačių. Kaip ir kaskart, tik kur kas įdėmiau, į mus ima žvelgti pamirštų svajonių ir būsimų išsipildymų akys. Visa, ko daugelis net patys sau nepripažįstame ar per skubą vis nustumiam į Gyvenimo paraštes: slapčia (net nuo savęs slapčia) norėti, svajoti, siekti ir „kada nors“ atidėti dalykai… Tačiau kad išgirstume visa tai, kad susitiktume akis į akį su svarbiausiais, slapčiausiais ir didingiausiais savo troškimais, reikia trupučio tylos. Trupučio taikos. Trupučio švaros. Ir trupučio drąsos. Gal būtent tam ir bus skirta ši ypatingą užtaisą turinti Jaunatis? Pirmoji rekomendacijų dalis šiai Jaunačiai jau įkelta, ji matoma mano prenumeratoriams, o visiškai visa patronų paliekama „arbata“ skiriama gyvūnų ir pačios Gamtos teritorijoms plėsti:https://www.patreon.com/ilze Skaitykite toliau

Kaip mus veikia muzika, filmai ir… auklėjimai

Dažnai žmonės, pajutę bundančią visiškai naują „klausą“ visai mus pasiekiančiai informacijai (o tai dažnai padovanoja informacinis pasninkas), klausia:– O kaip yra su muzika, jos žodžiais? Kam mus „programuoja“ dainos, jų tekstai?– O kaip su filmais? Tai gal man nebeleisti savo vyrui žiūrėti „bajavikų“?– Aš dabar pykstuosi su tėvais, kad jie žiūri rusiškas žinias.– O aš dabar kolegei nebeleidžiu klausyti jos mėgstamos muzikos darbe ir nuolat ją auklėju. Na, pirma: kai puolame „taisyti“ kitus, tai yra RYŠKIAUSIAS ženklas, kad… Patys kažkur strigome Taip, taip. Bet koks kibimas prie kito, moralizavimas, aiškinimas kitiems, kaip gyventi, ir ypač bėdavojimas artimiesiems ir draugams už akių, kokie jie netobuli, reiškia, kad kažko savo viduje nenuveikėme patys. Aš nesikabinėju prie vyro, jei jis nori žiūrėti „bajaviką“. Jei tai labai geras veiksmo filmas – žiūriu drauge. Jei negeras, tada pati sau viena žiūriu dokumentiką apie Piet Oudolf, arba gyvūnus, arba klausausi kokios paskaitos. Kiekvienas esame laisvas rinktis.… Skaitykite toliau

7 minutės Gamtai kasdien: artėjant Vėlinėms

VAIDINTI AR TIKRAI ATMINTI?VARTOTI AR TAUSOTI? PIRKTI AR MYLĖTI? Artėjant tam metų laikui, kai Anapusybę jaučiame kaip niekad gerai – per pačią Gamtą, jos rudeniškai-žiemišką metamorfozę, išskirtinę Gamtos tylą ir tykumą, visas mirusiems ir šventiesiems skirtas datas, kapų lankymą, varpų dūžius – kviečiu Jus ir vėl tikslingai kontempliuoti vieną paprastą, nepelnytai pamirštamą dalyką: KAIP švenčiame, KAIP minime, KAIP įprasminame šį metą, KAS YRA SVARBU mums asmeniškai ir pačiai Žemei. Iš tiesų: Kaip minime šias šventes? Pirkdami pilnus plastikinius maišus vienkartinių žvakidžių ir baisių plastikinių vainikų, kuriais paskui užverčiame kapinių konteinerius? Stovėdami kilometriniuose eismo kamščiuose, degindami benzą ir nervindamiesi, kad… prisimintume tuos, kuriuos mylėjom? Pirkdami, vartodami ir erzindamiesi tam, kad… pabūtume su kažkuo savo širdyje? Apie vartojimą, teršimą, pompastiką, „parodomąją“ meilę ir sąmoningumo svarbą tyliausiose metų šventėse jau kalba net kunigai. Kalbu ir aš. Jau ne pirmus, ne antrus metus. Kalbu iš patirties. Yra žmonių, kuriuos labai labai mylėjau, ir jie… Skaitykite toliau

Kai atrodo, kad viskas griūva

Krizės, išbandymai, praradimai, nesėkmių ruožai ir kitokios perturbacijos yra normali šio gyvenimo dalis. Kai atrodo, kad viskas griūva, svarbiausia yra pirma sakinio dalis: atrodo. Gal griūva, bet tikrai ne viskas. Ir tai, kad kažkas gyvenime strigo, sprogo ar byra į šipulius, nereiškia, kad esame nevykėliai, netikšos, kad “taip lemta”, “tokia karma”, “kitaip nesugebam” – tai reiškia, kad viso labo išėjome (ar buvome gyvenimo išspirti) iš šiltnamio sąlygų, ir nūnai bręstame, augame, vystomės. Taip, kartais augame per diskomfortą. Taip, kartais bręstame per skausmą. Kartais tobulėjame per didelius nuostolius. Bet augame, bręstame ir tobulėjame. Ir būtent nesėkmių ir išbandymų ruožuose mes… turime galimybę: Turime galimybę ūgtelėti ypač stipriai, jei… Kontroliuojame savo reakcijas. Kaip reaguojame į tai, kas vyksta, ką su tuo nuveikiame, ką tame išmokstame, ką savyje pakeičiame, stipriai kuria mus pačius ir mūsų gyvenimus. Tai kuria mus labiau, nei tai, ką veikiame sėkmių periodais, lydimi plojimų ir rampų šviesų. Būtent tai,… Skaitykite toliau

Savižudybių prevencijos dieną

Patikėsite ar ne, susapnavau, kad turiu sukurti tokį plakatą. Ir kaip tik atėjo laikas: šiandien, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną… Todėl sukūriau, publikuoju, ir pridedu kelis žodžius šia tema. Daugybė žmonių per savo gyvenimą patiria LABAI sunkių akimirkų. Tik ne visi apie tai kalba. Ypač šalyje, kur psichinė sveikata vis dar yra tabu. Priešingai: žmonės kaip tik dažnai mėgsta vaidinti stipresnius, sėkmingesnius, kietesnius, nei yra. Nors ir ta vaidyba ilgainiui užgula alinančia našta „aktorių“, ir iškreipia tikrovę tų, kurie kliaujasi „aktoriaus“ vaidmeniu.⁠Neseniai kalbėjomės su vienu draugu, visai kitame kontekste, ir jis užsiminė, kad išgyvena jausmą, jog visiems sekasi geriau, visi pasiekę daugiau, kad jis nuveikė tiek mažai. „Bet tu nežinai, kokia buvo tų „pasiekimų“ kaina, tai viena,“ – sakau jam. – „Ir antra, žmonės dažniausiai rodo tik paradinę pusę. O iš tiesų begalė žmonių pasislėpę neša vienokį ar kitokį kryžių.“  Tik tie kryžiai dažniausiai kitiems nematomi Kažkas augo geriančioje šeimoje, kažkas… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (II)

Mobingas ir toksiška darbo aplinka dažnai sulaukia pernelyg didelės mūsų pačių tolerancijos. Įkalbėdami save „dar pakentėti’“ ten, kur viena ar kita forma esame kankinami, ignoruojame faktą, kad ilgainiui tai kainuoja sveikatą, o kažkam – ir gyvybę. Per visą šalį nuvilnijančios atskleistos mobingo istorijos supurto, bet – – visad atrodo, kad patys dar turime jėgų. Dar truputį pakentėsim. Kol viskas „kažkaip savaime“ išsispręs. Ar tikrai? Ar tikrai tai „kažkaip savaime“ išsispręs? Jei taip, ar tikrai iškentėsime iki to laiko? Kokia bus to iškentėjimo kaina? Pirmoje mobingo serijos dalyje kalbėjau apie svarbą to, ką jaučiame ir kaip jaučiamės. Kviečiau ne ignoruoti, o kliautis tais jutimais. Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į pačią situaciją: taigi, antra dalis iš mobingo serijos jau įkelta. Šioje dalyje rekomenduoju aiškai įžodinti, kas konkrečiai veikia kaip žlugdantys faktoriai darbovietėje, siūlau nebijoti sau įvardinti, kas laiko konkrečioje pozicijoje, ir kalbu apie melo sau (kad viskas kažkaip praeis mums nieko nedarant)… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (I)

Mobingas, psichologinis smurtas darbe, tyčinis spaudimas, žeminimai, gąsdinimai ir grasinimai – turbūt vienas sudėtingiausių dalykų, su kuo profesiniame gyvenime gali susidurti žmogus. Man gyvenimas gana dosniai atseikėjo šių patirčių: kadaise dirbau reklamos agentūroje, kuri tik taip ir tvarkėsi su atleidžiamais darbuotojais ir naikinamomis komandomis. Tuo metu tapau pirmuoju žmogumi, kuris toje įmonėje kovojo, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Apie patirtą mobingą parašiau knygą „Atleisk savo šefą“, kuri tapo visiškai naujo mano gyvenimo pradžia. Maniau, kad šios temos duris jau esu visiškai uždariusi. Tačiau reaguodama į per šalį vilnijantį mobingo atvejį, galimai nusinešusį jaunos medikės gyvybę, grįžtu prie šios sudėtingos, slogios, tačiau svarbios temos. Šiame tekste aptariau, kodėl, atsidūrus toksiškoje darbo aplinkoje, labai svarbu kliautis savo jausmais, pojūčiais ir nuotaikomis. Norėdami galime ilgai ignoruoti psichikos, o vėliau ir kūno siunčiamas žinutes, tačiau kaina, kurią už tai sumokėsime, gali būti tiesiog per didelė. Kadangi įžanginis tekstas man pasirodė per asmeniškas skelbti viešai,… Skaitykite toliau

NAUJA: Kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS

Jūsų tekstai gali būti gyvesni, ryškesni, drąsesni, labiau įtraukiantys, originalesni ir geriau atskleidžiantys asmeninį Jūsų braižą. Naujas mano kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS skirtas būtent tam. Turbūt keistoka prisistatyti ilgamečiams savo skaitytojams, tačiau dalis žmonių mane iš tiesų pažįsta tik kaip FB tekstų autorę, dalis – kaip autorę to, kuo dalinasi „Ilzės dirbtuvės“. Tačiau aš esu daugiau nei tai. Trumpa kūrybinio rašymo vieno žmogaus gyvenime istorija Poeziją rašau nuo pradinės, autorefleksinius tekstus ir svajones – nuo šeštos klasės. Nuo studijų metų virš dešimtmečio rašiau reklaminius tekstus, šūkius, klipų scenarijus ir net reklamines dainas: dirbdama agentūrose ir kaip laisvai samdoma tekstų kūrėja. Visą tą laiką, kasdien, kažką rašiau ir savo malonumui: kačių istorijas, pokalbių fragmentus, dienoraščius, tekstinius iššūkius, žaidimus žodžiais. Ir eilėraščius. Eilėraščiai sugulė į knygą „Karavanų lopšinės“ (2011). Sulaukusi vos dvidešimt kelerių, buvau įtraukta į kūrybiškiausių Lietuvos autorių dvyliktuką (2012), gavau ne vieną prizą už ryškiausią poetinį debiutą, ir (tiesa,… Skaitykite toliau

Kam duota vidinė dykuma

Tamsiausi metų mėnesiai baigiasi. Tarsi jau pereita ir vidinė dykuma. Pamažėl ryškėja vizija, kaip atrodys postpandeminis pasaulis. Šiandien Saulėgrįža, visai netrukus – šv. Kūčios: dienos, kai visa Žemė veidu pasisuka į Šviesą, gimsta Dievo sūnus, prasideda naujas, ilgas ciklas, kurio kryptis – atsivėrimas, augimas, vaisių vedimas, derlius ir branda to, ką pasėjome. Turbūt daugelis po Kalėdų pajusdavote, kaip tuomet tarsi pats Gyvenimas įpučia mums daugiau jėgos, daugiau vilties, ir po Naujųjų pradedame gyventi bei darbuotis su nauja nata, nauju užsidegimu. Ypač, jei Adventas iš tiesų būdavo nugyventas su pasninku, ne tik fiziniu, bet ir emociniu (galbūt taip pasisekdavo tik nedaugeliui, tačiau veikiausiai bus patyrusių). Taip (sulėtėdami; pailsėdami; atsisakydami persivalgymo, ar fizinio, ar informacinio; saikingiau vartodami; saikingiau gyvendami išorėje ir pereidami į vidinių valymosi ir gal net savotiškos atgailos režimą) kasmet padedame sau “persikrauti” prieš naują visų metų ciklą, “restartuotis”, o jei iš tiesų gerai apsivalome – ir, kaip berods kažkuris… Skaitykite toliau