Category: Kūrybinė saviugda

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (II)

  By , ,

Mobingas ir toksiška darbo aplinka dažnai sulaukia pernelyg didelės mūsų pačių tolerancijos. Įkalbėdami save „dar pakentėti’“ ten, kur viena ar kita forma esame kankinami, ignoruojame faktą, kad ilgainiui tai kainuoja sveikatą, o kažkam – ir gyvybę. Per visą šalį nuvilnijančios atskleistos mobingo istorijos supurto, bet – – visad atrodo, kad patys dar turime jėgų. Dar truputį pakentėsim. Kol viskas „kažkaip savaime“ išsispręs. Ar tikrai? Ar tikrai tai „kažkaip savaime“ išsispręs? Jei taip, ar tikrai iškentėsime iki to laiko? Kokia bus to iškentėjimo kaina? Pirmoje mobingo serijos dalyje kalbėjau apie svarbą to, ką jaučiame ir kaip jaučiamės. Kviečiau ne ignoruoti, o kliautis tais jutimais. Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į pačią situaciją: taigi, antra dalis iš mobingo serijos jau įkelta. Šioje dalyje rekomenduoju aiškai įžodinti, kas konkrečiai veikia kaip žlugdantys faktoriai darbovietėje, siūlau nebijoti sau įvardinti, kas laiko konkrečioje pozicijoje, ir kalbu apie melo sau (kad viskas kažkaip praeis mums nieko nedarant)… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (I)

  By , ,

Mobingas, psichologinis smurtas darbe, tyčinis spaudimas, žeminimai, gąsdinimai ir grasinimai – turbūt vienas sudėtingiausių dalykų, su kuo profesiniame gyvenime gali susidurti žmogus. Man gyvenimas gana dosniai atseikėjo šių patirčių: kadaise dirbau reklamos agentūroje, kuri tik taip ir tvarkėsi su atleidžiamais darbuotojais ir naikinamomis komandomis. Tuo metu tapau pirmuoju žmogumi, kuris toje įmonėje kovojo, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Apie patirtą mobingą parašiau knygą „Atleisk savo šefą“, kuri tapo visiškai naujo mano gyvenimo pradžia. Maniau, kad šios temos duris jau esu visiškai uždariusi. Tačiau reaguodama į per šalį vilnijantį mobingo atvejį, galimai nusinešusį jaunos medikės gyvybę, grįžtu prie šios sudėtingos, slogios, tačiau svarbios temos. Šiame tekste aptariau, kodėl, atsidūrus toksiškoje darbo aplinkoje, labai svarbu kliautis savo jausmais, pojūčiais ir nuotaikomis. Norėdami galime ilgai ignoruoti psichikos, o vėliau ir kūno siunčiamas žinutes, tačiau kaina, kurią už tai sumokėsime, gali būti tiesiog per didelė. Kadangi įžanginis tekstas man pasirodė per asmeniškas skelbti viešai,… Skaitykite toliau

NAUJA: Kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS

  By , ,

Jūsų tekstai gali būti gyvesni, ryškesni, drąsesni, labiau įtraukiantys, originalesni ir geriau atskleidžiantys asmeninį Jūsų braižą. Naujas mano kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS skirtas būtent tam. Turbūt keistoka prisistatyti ilgamečiams savo skaitytojams, tačiau dalis žmonių mane iš tiesų pažįsta tik kaip FB tekstų autorę, dalis – kaip autorę to, kuo dalinasi „Ilzės dirbtuvės“. Tačiau aš esu daugiau nei tai. Trumpa kūrybinio rašymo vieno žmogaus gyvenime istorija Poeziją rašau nuo pradinės, autorefleksinius tekstus ir svajones – nuo šeštos klasės. Nuo studijų metų virš dešimtmečio rašiau reklaminius tekstus, šūkius, klipų scenarijus ir net reklamines dainas: dirbdama agentūrose ir kaip laisvai samdoma tekstų kūrėja. Visą tą laiką, kasdien, kažką rašiau ir savo malonumui: kačių istorijas, pokalbių fragmentus, dienoraščius, tekstinius iššūkius, žaidimus žodžiais. Ir eilėraščius. Eilėraščiai sugulė į knygą „Karavanų lopšinės“ (2011). Sulaukusi vos dvidešimt kelerių, buvau įtraukta į kūrybiškiausių Lietuvos autorių dvyliktuką (2012), gavau ne vieną prizą už ryškiausią poetinį debiutą, ir (tiesa,… Skaitykite toliau

Kam duota vidinė dykuma

  By , ,

Tamsiausi metų mėnesiai baigiasi. Tarsi jau pereita ir vidinė dykuma. Pamažėl ryškėja vizija, kaip atrodys postpandeminis pasaulis. Šiandien Saulėgrįža, visai netrukus – šv. Kūčios: dienos, kai visa Žemė veidu pasisuka į Šviesą, gimsta Dievo sūnus, prasideda naujas, ilgas ciklas, kurio kryptis – atsivėrimas, augimas, vaisių vedimas, derlius ir branda to, ką pasėjome. Turbūt daugelis po Kalėdų pajusdavote, kaip tuomet tarsi pats Gyvenimas įpučia mums daugiau jėgos, daugiau vilties, ir po Naujųjų pradedame gyventi bei darbuotis su nauja nata, nauju užsidegimu. Ypač, jei Adventas iš tiesų būdavo nugyventas su pasninku, ne tik fiziniu, bet ir emociniu (galbūt taip pasisekdavo tik nedaugeliui, tačiau veikiausiai bus patyrusių). Taip (sulėtėdami; pailsėdami; atsisakydami persivalgymo, ar fizinio, ar informacinio; saikingiau vartodami; saikingiau gyvendami išorėje ir pereidami į vidinių valymosi ir gal net savotiškos atgailos režimą) kasmet padedame sau “persikrauti” prieš naują visų metų ciklą, “restartuotis”, o jei iš tiesų gerai apsivalome – ir, kaip berods kažkuris… Skaitykite toliau

„Mano koziris prieš išsigandusių, piktų, pavargusių minią“

  By , ,

Kartais mūsų išmokti dalykai nauja šviesa sušvinta būtent tada, kai jų labiausiai prireikia. Su pandemija užplūdo labai seniai mano kursuose dalyvavusių žmonių laiškai: jie rašo, kad 2020-aisiais kaip dar niekad jaučia negatyvios informacijos toksiškumą, saugo save ir savo šeimas, ieško būdų pabūti su savimi tyloje ir taikoje, bei kitaip taiko EŽD eksperimento principus. Deja, pati čia paslydau: būtent 2020-aisiais po ilgo laiko pradėjau sekti lietuvišką žiniasklaidą kasdien, ir to pasekmes tikrai labai ryškiai jaučiu tiek nuotaikai, tiek nusiteikimui, tiek vidinei pozicijai. Tačiau man, kaip vienam pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusiam kalbėti apie tai, kaip mus veikia kasdien “vartojama” informacija, nepaprastai gera sulaukti tiek patvirtinimų, kad žmonės, sugebėję išsisaugoti blogų naujienų tornado visus 2020-uosius, gyvena… net labai gerai. (Štai po 7 metų intensyvaus kasdienio darbo šioj temoj ir sulaukiau gausiausių vaisių 🙂 ) Tik noriu pabrėžti: tai, ką laiške mini moteris, yra vadinamasis ekstremalus eksperimento variantas. Aš jį rekomenduoju kurso metu visiškam informaciniam… Skaitykite toliau

Kai neišsipildymai tampa ženklais

  By , ,

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą“, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas“, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė“ per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje

  By , ,

Aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės. Šiemet (dėl visiškos izoliacijos karantino pradžioje, paskui dėl gėlių sodinimo „daugiadienių“, o vėliau ir dėl ilgų atostogų su katėmis) sodyboj praleidau jau gal 10 savaičių, tai apie pustrečio mėnesio. Mano asmeninis rekordas. 🙂 Pabandžiau sau pačiai suriktuoti tuos gyvenimo gamtoj skirtumus, jų šiandėj išėjo 9. Taigi, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje? ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau teršiu. Per savaitę gamtoj sukuriu tik tiek šiukšlių, kiek mieste sukuriu vos per dieną: vieną šiukšlių maišioką. O pavasarį per 20 dienų visiškos izoliacijos sodyboj tesukūriau tiek šiukšlių, kiek mieste per pusę dienos, tai pusę maišioko. Nes: ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau vartoju. Visko. Ir materialių dalykų, tokių kaip maistas ir vanduo. Ir nematerialių, tokių kaip informacija, paskaitos, konsultacijos, žinios. (Nes Gamta mane moko labai daug.) Todėl: ♥️ Gyvendama gamtoj, išleidžiu labai mažai pinigų.  Buvo savaičių, kai neišleisdavau nė 30€ VISKAM – maistui,… Skaitykite toliau

Kodėl svarbu ne sugalvoti, o pajusti, ko nori

  By , ,

Kaip svarbu NE SUGALVOTI, O IŠJAUSTI, KO NORI. Protu kliaujantis, šį savaitgalį tarsi turėjau (turėjau!) važiuot į sodybą. Pabūt gamtoj, paklausyt paukščių, nieko paneveikt. Būtų gerai (būtų gerai!) į pirtį nueit, pasisodint gėlių – esu prisipirkus dėžę jurginų, kardelių, lelijų… Bet va „turėčiau“ ir „būtų gerai“ nėra NORIU. Taigi, ketinom savaitgalį leist atskirai: D. namie su katėmis, aš sodyboj su stirnomis, gervėmis, briedžiais, bebrais ir paukščiais. Tačiau jaučiau, kad many nėra tvirto TAIP. Pradėjau tyrinėti, o ko labiausiai noriu šį savaitgalį. Išties labai norėjau pailsėt. Tiesiog pailsėt, atsitraukt nuo visko, pasigrožėt pavasariu, pamaitint sielą pasakiškais pavasario vaizdais, kurie mainos kasdien.  Ir tada pajutau, kad sodyboj nusiplūkčiau: su visais malkų nešiojimais, karučių vežiojimais, kibirų tampymais, kovom su bebru ir t.t. Nelabai norėjau ir nakvot viena, tiesą sakant. Ir vakar ryte, labai netikėtai, staiga užsimaniau į Burbiškio dvarą Radviliškio rajone. D. mano mintis labai patiko. Ir tai netikėtai buvo gražiausia šio pavasario… Skaitykite toliau

Kelios rekomendacijos praradus darbą ar ilgiau nedirbant

  By , ,

Yra tokia tarsi ezoterinė, tarsi psichologinė (išties ir tokia, ir tokia) taisyklė: kol dirbame tik dėl pinigų, jų teturime išlikimui: stogui virš galvos, maistui, būtiniausioms išlaidoms, lizingo įmokoms pasidengti, gal dar atostogoms kartą per metus. Ir viskas. O kai liaujamės dirbti dėl pačių pinigų (nesakau, kad tai paprasta), stipriai keičiame paties gyvenimo kryptį. Dažnai iš principo keičiasi mūsų karjera ir pajamos. (Jos, nors skamba paradoksaliai, atsisakius vergauti „pinigėliams“, dažniausiai auga.) Šiandien turbūt dažnesnė nei įprasta darbo netektis – daug kam nemalonus supurtymas (žinau ir iš asmeninės patirties: darbo netektis priskiriama vienam didžiausių stresorių gyvenime).  Tačiau drauge tai tiesiog neeilinė proga. Imti ir paklausti savęs: – O kokia mano darbo prasmė? – O ką aš NORIU dirbti? – Ką noriu duoti kitiems? – Ką noriu sukurti?– Kaip noriu keisti, gerinti kitų žmonių gyvenimus? – Kokį darbą svajoju dirbti? (Ar vėl noriu tik „darbelio“, kur reikia tik „atsėdėti“ ir už tai mokama… Skaitykite toliau

Laikas tik sau, vertas šimtų arba tūkstančių eurų

  By , ,

Variantas A. Moteris-devyndarbė-didvyrė-tarnaitė-auka, nuo persidirbimo skaudama nugara ir iš savigailos trūkinėjančiais nervais besivaikanti kiekvieną dulkę namuose, užuot nuveikusi kažką savo pačios labui? Ar vis tik variantas B.? Moteris-būtybė, skleidžianti džiaugsmą, taiką, gerą nuotaiką ir įkvėpimą tegul ir ne idealiai sutvarkytuose namuose? Užtat gerai palepinusi save ir išpildžiusi vieną kitą savo pačios norą, prieš pildant kitų? Jei esate moteris ir negalite pasirinkti tarp variantų A. ir B., paklauskite savo vyro, vaiko ar kito jus mylinčio žmogaus, KURIĄ jus rinktųsi jis. Galite maloniai nustebti. (Kartais tik tai mane, perfekcionistę ir darboholikę, ir gelbėja nuo susinaikinimo persidirbant ir persistengiant – vyro atsakymas.) Karantinas yra laikas, kai, skaičiau, daliai moterų ant nebūtinai stiprių pečių gula keturgubas krūvis.  Namų ruoša + darbas iš namų + vaikai visądien namuose + vyras visądien namuose + šunys, katės, šinšilai, iguanos, vėžliukai, papūgos ir kt. + psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus šeimos nariams ir giminaičiams + psichologinė pagalba iš… Skaitykite toliau