Svajonių Žemė: gyvūnams ir Gamtai


geriausio galima nupirkti už pinigus? Sudėtingas klausimas, tiesa? Ir žemė gyvūnams bei pačiai Gamtai turbūt retam ateitų į galvą kaip atsakymas nr. 1?

Pandemijos pradžioje negrįžtamai praradau didžiules jau investuotas sumas, taip pat “nuplaukė” daug sumanymų, renginių, vienas po kito žlugo planai. Netekau tikrai labai daug pinigų – ar veikiau jaučiausi juos paleidusi vėjais.
Tada ir uždaviau sau šį klausimą:
– Ką geriausio galima nupirkti už pinigus?

Ir Gyvenimo atsakymas į mano klausimą buvo toks: žemės.
Žemės gyvūnams ir pačiai Gamtai klestėti.

O tai buvo tik tęsinys tam, ką jau buvau pradėjusi.

Ką dariau anksčiau


Nuo pat savo seminarų ir kursų gimimo pradžios dalį pelno visad skyriau gyvūnams ir Gamtai: rėmiau atskiras gyvūnų globos organizacijas ir iniciatyvas, besirūpinančias laukine Gamta.

Kasmet tam skirdavau ne vieną tūkstantį eurų, ir visad galvodavau, kad tai, veikiausiai, geriausias pasirinkimas, kaip galima tuos pinigus išleisti: padėti maitinti ir gydyti beglobius gyvūnus bei padėti gamtininkams pasirūpinti, kad laukinių gyvūnų rūšys turėtų geresnes gyvenimo sąlygas. Net tokie visuotinai nemėgstami ar daug kam “negražūs” gyvūnai kaip varlės, rupūžės, žalčiai, driežai ir tritonai: ne vieneris metus pinigais ar sklaida prisidėjau prie žmonių edukacijos, kaip elgtis varliagyvių migracijos metu, kai šios rūšys itin pažeidžiamos.

Tačiau ilgainiui gimė jausmas, kad noriu kurti kažką vientiso, kažką ilgai išliekančio, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų – duoti pinigus gyvūnams ne pravalgymui, o kažkokiu būdu investuoti į tai, kas nesusivalgys. Jaučiau, kad noriu toliau kurti naudą gyvūnams ir Gamtai, tačiau noriu, kad ta nauda būtų ne vienadienė, kad gyvūnai ta nauda galėtų džiaugtis ilgus metus. Net kai manęs nebebus.

Kas tai galėtų būti?

Kaip mėgstu juokais sakyti, “pakabinau klausimą ore”.

Ir atsakymas atėjo labai greit ir labai netikėtai.

Tai buvo žemė gyvūnams ir Gamtai.

Atsirado proga išpirkti žemės sklypą, kiek daugiau nei hektarą, ten, kur jau buvau išpirkusi daugiau nei 3 hektarus: greta mano sodybos.

Savo svajonių sodybą įsigijau 2018-ųjų vasarą. (Kaip svajoti taip, kad net dideli ir “neįmanomi” norai pildytųsi lengvai, ir kaip tam pasitelkti pačios Gamtos jėgas, išsamiai pasakoju Jaunaties praktikoje.)

Pirmąjį rudenį naujai įsigytoje sodyboje apšilau kojas, o 2019-ųjų pavasarį mano kiemą užplūdo…

… Nauji bičiuliai


Tą pavasario naktį jie atėjo dviese (gal kad būtų drąsiau), ir tiesiog stebeilijo į švytintį mano svetainės langą. Va taip mes juos su vyru ir radome:

Zuikis buvo dar visai jaunutis, tačiau, regis, mano kiemas jam krito į akį.

Pirmąjį savo pavasarį sodyboje tiesiog palikau man labai gražių smilgų guotą kiemo viduryje. Ir, savo nuostabai, pastebėjau, kad smilgas labai pamėgo tas jaunutis zuikis. Jis atkėblino į mano kiemą dar visai mažytis, ir kažkodėl nutarė tose smilgose augti. Jose prisirengė gulyklėlių (taip vadinama zuikio nakvynės vieta), o manęs visiškai nebijojo ir prisileisdavo labai arti:

Kartais net pats laukdavo manęs prie pat namo. 🙂

Ne, zuikio nešėriau ir niekaip kitaip nejaukinau: juk tai laukinis gyvūnas. Stebėjau jį per pagarbų atstumą ir stengiausi, kad jis pernelyg neįprastų būti per arti žmonių. Lygiai taip pat nė karto jo neglosčiau, nors daug kas rašė, kad neatsilaikytų prieš tokį grožį ir koketavimą:

Taip pat mane labai aktyviai lankyti pradėjo ežys:

Jei pirmoji vasara sodyboje buvo zuikio vasara, tai antroji jau buvo ežio vasara. Jis labai pamėgo apeiti namą ir visą kiemą vakarais:

Ir lygiai taip pat, kaip zuikis, manęs visiškai nebijojo. Kartais net lydėdavo mane į pirtį. Kilo įtarimas, kad jis rėžia aplink mane sparną.
🙂

Matydama vis daugiau įrodymų, kaip gyvūnams patinka natūrali jų aplinka, antrąją, ežio vasarą, smilgų ir aukštesnės žolės palikau jau kur kas daugiau. Tiesiog formavau ir nupjoviau platesnius takus žmonėms vaikščioti, ten žolę trumpinau kelissyk per vasarą, o kitur palikau labiau laukinę, Gamtai draugiškesnę aplinką su natūralia augmenija:

Pieva man už tai atsidėkojo, parodydama visiškai naują savo veidą: paaiškėjo, kad ten, kur ilgus metus žolė buvo pjaunama vos iki kelių centimetrų, iš tiesų natūraliai auga vilnijanti vaistažolių pieva.

Mano kieme ir jo pakraščiuos pražydo nei sėtos, nei ravėtos laukinio grožio gėlės: jonažolės, šlamučiai, raudonėliai…

Vieną ežio vasaros naktį kilo didžiulė audra, stipriai griaudėjo ir žaibavo. Nebuvau per visą gyvenimą patyrusi tokio smarkumo audros. Sodyboje buvau visiškai viena ir, tiesą sakant, nė pati nepastebėjau, kaip atsiradau po laiptais: ten ir slėpiaus, kol trankės taip, kad stiklai drebėjo.

Tačiau paskui įsidrąsinau, pradėjau dairytis pro langus, ir žaibų nušviestame kieme pamačiau tragikomišką sceną: kaip ežys net pasišokčiodamas skuta slėptis patį didžiausią, patį jaukiausią smilgų ir vaistažolių guotą mano kieme. Tik ežio kulnai švytuoja žaibų šviesoje.

Pradėjau vis geriau suprasti, kad aukštesnė žolė yra tikras prieglobstis gyvūnams.

Mano ir ežio bičiulystę sustabdė ne audra su griausmais ir žaibais, o kieme pasirodžiusi labai įniršusi, garsiai (galimai pavydžiai) pukšinti ežio palaidūno žmona.

Man trūko vakarinių pasimatymų su ežiu, tačiau tų metų rudenį man atėjo pasirodyti ir ežio vaikas.

Greta gyvūnų stebėjimo, sodyboje bandžiau užsiimti gėlininkyste.

Antrąją vasarą sodyboje atsidaviau norui sodinti gėles. Kadangi visiškai nieko apie tai neišmaniau, iš pradžių pasodinau 108 kardelius, ir tik tada sužinojau, kad juos paskui reikės iškasti:

Ne, kardelių neiškasinėjau. Nutariau, kad gėlininkystei esu tiesiog negabi. Kardelius išsikasė kažkokie gyvūnai, o jų apverktini likučiai… sėkmingai žydėjo ir dar kitais metais.

Tačiau nusivylimai netruko pasimiršti. 🙂 Kadangi nepaėjo korta su kardeliais, antrąjį pandemijos rudenį, jau visai lapkričio gale, vėl atsidaviau per kartų kartas paveldėtai meilei gėlėms, tik šįsyk sodinau gėles, kurių nereikia iškasti: tulpes, narcizus, hiacintus, vilkdalgius, krokus, snieguoles…

Svogūnėlių per vieną savaitgalį pasodinau beveik 1500, su anksčiau tą rudenį jau pasodintomis gėlėmis galėjo būti iš viso apie 2000 būsimų žiedų.

Deja, korta ir vėl nepaėjo. Net apie 90% mano sodintų tulpių kitą pavasarį pasigardžiuodamos nuvalgė stirnos. Lyg to būtų maža, kažkokie gyvūnai dar ir iškasė virš 200 nučiaumotų svogūnėlių. 🙂 Gal supainiojo su kardeliais…

Žinant, kad vienui viena savo rankomis pasodinau kelis tūkstančius gėlių svogūnėlių, jų finale žydėjo tik graudi saujelė.

Štai narcizai stirnoms pasirodė neskanūs:

Nesudomino tulpių gurmanių ir hiacintai:

Hiacintų buvo tiek daug (tikriau, per neišmanymą juos susodinau taip tankiai), kad jie gurgždėdami virto iš gėlyno, ir juos teko skinti puokštėms drauge su vėjo išlaužytais narcizais:

Tačiau iš principo galima sakyti, kad mano gėlininkystė patyrė fiasko: bent jau turint omeny įdėto triūso ir gauto rezultato santykį.

Bet visai šalia, mano kiemo pakraščiuos, buvo teritorija, kuri mane džiugino be jokių pastangų.

Pievą čia nuo pat jos sugrąžinimo Gamtai varpė gyvūnų takai. Jei niekad nematėte, kaip jie atrodo:

O tolėliau, už mažojo tvenkinio, driekėsi ištisi plotai, kuriems juokais jau buvau davusi pavadinimą:

Stirnų ganyklos


Tai natūralios pievos, kurias čia atsikrausčiusi palikau visiškai vien tik gyvūnams ir laukinei Gamtai tvarkytis. Pro virtuvės langus ten jau stebėdavau, kaip mano (tikriau, gyvūnų) žemėse vasaros vakarais stirna atsiveda nakvoti stirniuką. Nes… aukštoje žolėje jie jaučiasi saugūs.

Čia fotografuota mano, kaimynystėje tame pat kaime, liepos pradžioje, būtent tuo metu, kai stirna vedasi stirniuką į nakvynės vietą:

O čia, žemiau, – mažojo tvenkinio pakraščiu sliūkinantis stirninas, bent jau pats sau puikiai užsimaskavęs: aš jam stengiuosi neišsiduoti, kad vis tiek sėkmingai jį stebiu per fotoobjektyvą, na o jis, jei vis tik pamato mane, piktai aploja (taip, stirininai loja):

Visai netolies, sodo pakrašty, kartais vyksta stirnos ir stirnino pasimatymai. Štai jiedu ir brenda per laukinę vaistažolių pievą, žydint jonažolėms, kraujažolėms ir raudonėliams:

O kartais matau, kaip stirnos po vieną vaikštinėja palei tvenkinį.

Sykį stebėjau, kaip čia pat viena jų prasilenkė su lape: vienas gyvūnas sau, kitas sau. Jokios priešpriešos, jokios baimės, visiška taika ir sugyvenimas. Lig tol nebuvau susimąsčiusi, kaip skirtingų rūšių gyvūnai reaguoja vieni į kitus prasilenkdami laukinėje Gamtoje. Pasirodo, panašiai kaip žmonės gatvėje… 🙂

O sykį stebėjau kitą tiesiog fantastišką sceną: stirna rupšnojo žolę, labai panašiai kaip šioje nuotraukoje, o tvenkiniu prie jos priplaukė bebras. Stirna pakėlė galvą, bebras žiūrėjo į ją, ji – į bebrą, ir tai buvo tiesiog kosminio grožio akimirka iš laukinio, tyro, žmogaus veik neįžengiamo pasaulio. Labai gaila, kad tąsyk ta akimirka negalėjau pasidalinti su niekuo, o ir fotoaparato nebuvo po ranka.

Pirmąją pandemijos (arba ežio) vasarą taip pat atsitiktinai (jei atsitiktinai) tapau liudininke kitos niekad anksčiau nematytos scenos:

Kiaunių žaidimų aikštelė


Saulėtą dieną skyniau čiobrelius netoli ežero. Staiga išgirdau aukštoje žolėje kažkokį šurmulį, pamačiau svyruojant smilgas, ir supratau, kad manęs link artėja kažkoks gyvūnas.

Nūnai iš nepjautos pievos ant tako išvirto dvi žaidžiančios kiaunės.
(Kaip vėliau išsiaiškinau, miškinės kiaunės.)

Kol manęs nematė, jos atrodė lyg du išdykę kačiukai ar šunyčiai, kurie visad turi savų reikalų: tapseno, ritosi, dūko, kol staiga išvydo mane. Tuomet sustingo ir tyrinėjančiai žvelgė.

Tą akimirką jos priminė vaikus, prigautus nusikaltimo vietoje – galbūt piešiančius ant namų sienų flomasteriais. Jų išraiškėlės žiūrint man į akis tarsi sakė: o-ou, mus pamatė!

Jos dar kelias sekundes stebeilijo į mane, o tada kone kūlvirsčiu apsisuko, nėrė atgal į žydinčią natūralią pievą, ir nuliuoksėjo į savo laukines, tyras, žmogaus neliečiamas žemes. Po sekundės apie išdykusias kiaunes jau priminė tik banguojančios smilgos.

Atrodytų, toks paprastas dalykas – na, kiaunės, atbėgo, nubėgo, kas čia tokio?

Jau anksčiau žinojau, kad čia yra kiaunių: esu ne kartą mačiusi jas žaibiškai bėgant į pastogę giminės sodyboje, ir mano pačios pastogėje jos žiemojo (ten kartais keldavo tokį triukšmą, kad vaiduokliais tikintis žmogus mano vietoje būtų gavęs širdies smūgį).

Tačiau tik pamačiusi dviejų gyvūnų dūksmą, pirmą sykį įsisąmoninau, kad laukiniai gyvūnai – kai jaučiasi saugūs – taip pat žaidžia, organizuoja sau kažkokias pramogas, išdykauja, elgiasi šelmiškai. Ir yra tiesiog laimingi Gamtoje.

Taigi, jau buvau patyrusi, kiek laimės gyvūnams teikia didesni, tik jiems palikti natūralios Gamtos plotai, kuriuose netriukšmauja traktoriai nei žoliapjovės, nėra kertami medžiai ar rausiami nauji keliai, nemelioruojamos šlapios pievos ir pelkės, kur niekas nepila trąšų ir pesticidų, ir niekas neuždusina gyvos Žemės trinkelėmis bei asfaltu.

Pagalvojau, kad būtų nuostabu tokias teritorijas plėsti.

Vidinis TAIP: žemė gyvūnams


Pandemijos pradžioje, net praradusi labai daug pinigų ir netekusi daugelio galimybių, žinojau, kad tai ne pabaiga, o tik lūžis, posūkis mano gyvenime. Visa savo esybe jaučiau, kad tie sukrėtimai gali man padovanoti visiškai naują vidinę kokybę ir naujus gyvenimo tikslus.

Kadangi daug metų domiuosi kasdienės kalbos magija ir labai gerai žinau, ką gali taiklūs klausimai, uždaviau sau klausimą, kuriuo ir pradedu šį tekstą:
– Ką geriausio galima nupirkti už pinigus? Kas tai būtų?

Žemė gyvūnams ir Gamtai, – šis atsakymas ir buvo gražiausias mano gyvenimo lūžis.

Aš lyg ir dariau tai anksčiau, bet nebuvau iki galo įsisąmoninusi, kaip tai svarbu, ir kad tai gali tapti pagrindiniu mano siekiu. O dabar įsisąmoninau.

Būtent taip pajutau, kad noriu skirti pinigus laukinei Gamtai saugoti ir jos teritorijoms plėsti.

Todėl 2020-aisiais pasidaviau visiškai intuityviam impulsui ir, nepaisydama pandeminių nuostolių, tvyrančios visuotinės įtampos ir kasdienių žiniasklaidos gąsdinimų “dar niekad nematyta artėjančia krize”, pasiryžau išpirkti dar vieną žemės sklypą: vien tik tam, kad jis nebūtų iškirstas, užstatytas, išartas, purškiamas, išakėtas, kitaip išdarkytas, ar, mano liūdesiui, “papuoštas” medžiotojų bokšteliais.

Parduodamas sklypas buvo netolies, vos per kaimo keliuką nuo jau turimos mano žemės. Jį sudarė laukinė pieva ir miškas.

Ir ką Jūs manote?

Visai netrukus sužinojau, kad per jau esamą ir būsimą mano žemę driekiasi tikrų tikriausias briedžių takas.

Dar tik nusprendusi įgyti naują teritoriją, pamačiau, kaip ištisu, natūraliai susiformavusiu, gyvūnams saugiu žaliuoju koridoriumi vaikšto (gal veikiau derėtų sakyti, lėtai plaukia) šie didingi, ramūs, kilnūs, taip retai matomi gyvūnai.

Todėl šią vietą taip ir pavadinau:

Briedžių takas


Briedžiai, mano pajautimu, tikrai atokūs, nuo žmogaus tolėliau prisilaikantys gyvūnai, ir man kur kas dažniau tenka rasti jų buvimo įrodymų (briedžių “kaštonų” ar tiesiog pėdsakų sniege bei smėlyje), nei pamatyti juos pačius.

Bet kartais, labai labai retai, pasiseka išvysti ir juos.

Fotografuota mano, būtent naujai išpirktame sklype, Briedžių take; liepos vakaro sutemose į mane romiai žvelgia tikrasis briedžių tako savininkas:

Briedį pavadinau Šešėliu, o jo pačią pavadinau Tyla: tokie tykūs, tylūs ir atsargūs man pasirodė šie laukiniai gyvūnai.

Nuotraukoje aukščiau briedis kaip tik ruošiasi įnirti į mano išpirktą ir gyvūnams atiduotą mišką, kurio niekas nekirs ir kurio paklotės niekas nemaitos nei miškovežiais, nei keturračiais:

Atskirų istorijų verti kiti mano kiemo (būtent jau ne kaimynystės, o paties kiemo) gyventojai: darbštieji, smarkieji, sumanieji ir šiek tiek įkyrieji medkirčiai, bebrai.

Noriu to ar ne, jiems mano kieme priklauso…

Bebrų tvenkiniai


Pati mano ir bebrų pažinties pradžia buvo skaudi ir sukrečianti.

Tame pat kaime siautėjo brakonierius, kuris žudė laukinius gyvūnus. Gyvenimas kažkodėl skyrė būtent mums su vyru aptikti brakonieriaus spąstus ir aplink išmėtytus nužudytus gyvūnus.

Būtent taip susipažinau su man visiškai nauja gyvūnų rūšimi, bebrais: vieną jų galėjau netrukdoma apžiūrėti iš labai, labai arti – jo drūtą stotą, trumpas rankeles, oranžinius dantis ir į nieką nepanašią uodegą… Galėjau visa tai apžiūrėti, nes gyvūnas tysojo užmuštas. Kaip ir jo likimo draugai: į Raudonąją knygą įrašyta ūdra, usūrinis šuo, ir tik Dangus žino, kiek dar gyvūnų tas žmogus buvo išžudęs per ilgus savo “šeimininkavimo” metus.

Esu labai dėkinga aplinkosaugininkams, kurie reagavo į mūsų pranešimą, tyrė atvejį, pričiupo brakonierių nusikaltimo vietoje. Nusikaltėlis buvo nuteistas, gavo didžiulę baudą, brakonieriauti liovėsi.

Štai tuomet mūsų kaime suklestėjo bebrai.

Vakarais galima matyti juos plaukiojančius mano tvenkiniuose:

Iš pradžių jie bijojo manęs, o ir aš šokčiodavau, kai jie, gąsdindami “priešą”, staigiai plodavo uodega per vandenį. Kai pirmąsyk tapau tokios “vandens bombos” liudininke, galvojau, iš išgąsčio prikrausiu ne tik į kelnes, bet ir į botus.

Tačiau ilgainiui su bebrais susigyvenom. Pati labai daug plaukiodama didžiajame tvenkinyje, man regis, sėkmingai repatrijavau juos atgal į mažąjį (tik gyvūnams paliktą) tvenkinį, o ten ilgainiui pramokau prisliūkinti jų neišgąsdinusi.

Čia itin pasitarnavo “krūmo žiponėlis”, gamtos fotografams skirtas maskuojantis drabužis, su kuriuo iš tiesų tampu panašesnė į kupstą. Apsirengusi “krūmo” drabužiu, vasaros vakarais nueinu ant tiltuko, ir galiu stebėti bebrus iš labai arti.

Skaitytojai rašė, kad šioje nespalvotoje nuotraukoje su “krūmo” drabužiu atrodau kaip tikra indėnė:

Komplimentą priimu, o maskuotė tikrai padėjo – bebrus galėjau stebėti vis iš arčiau:

Sykį nusinešiau ant liepto būgnelį ir grojau aplink plaukiojantiems bebrams. Man regis, jiems visai patiko. 🙂

Tą vakarą pirmąsyk gyvenime mačiau, kaip bebrai bučiuojasi. Iš pažiūros tai galėjo būti mama su vaiku, ar patinas su patele. Vienas bebras buvo gerokai didesnis už kitą, ir jie plaukiodami vis susiliesdavo nosimis vienas su kitu, lyg du žaidžiantys šunys:

Vienas netikėčiausių dalykų, ką yra tekę daryti Gamtoje – tai plaukioti tvenkinyje tuo pat metu, kai ten plaukioja bebrai.

Taip pat pavasarį radau unikalų bebrų tautodailės kūrinį. Juokavau, kad gal jie bandė išdrožti mano voo-doo lėlytę, tik nespėjo. Tačiau skaitytojai sakė, kad bebrai veikiau jau išdrožė man apdovanojimo statulėlę – už nuopelnus saugant juos pačius ir jų teritorijas:

Sykį po Vasarvidžio, kai vakarai dar labai ilgai šviesūs, išėjusi iš pirties šokau į tvenkinį, pradėjau plaukti, ir pamačiau, kad kitame tvenkinio gale krantu slenka krūmas. 🙂 Supratau, kad tai bebras į vandenį tempia nemažą krūmo šaką.

Galbūt tas bebras buvo jau pagyvenęs, gal tiesiog nepastabus, o gal tik nieko nematė per tą krūmo šaką, plukdomą dantyse: man pavyko priplaukti nepaprastai arti šio gyvūno ir, neišgąsdinus jo, nuplaukti atgalios.

O kartą man maudantis ir kitapus tvenkinio plaukiojant bebrui, nuo kranto į mane žiūrėjo lapiukas. Nes didžiojo tvenkinio krantas kažkodėl yra ir:

Lapių krantas


Ten tiesiog mėgsta dykinėti lapės. Esu ne kartą mačiusi jas tykinančias kitapus vandens. Būna, ir jos mane pamato:

O būna, sėkmingai pasislepiu, ir stebiu jas nieko neįtariančias, laimingai bidzinėjančias po mano kiemą.

Lapės dažniausiai – bent jau tiek, kiek matau – peliauja.

Kol lapės tik peliauja, saugesni gali jaustis paukščiai, kurių čia irgi vis daugiau.

Paukščių metai


Antrąjį pandemijos pavasarį sutikau savo kieme iškėlusi dešimt inkilų, ir tą pavasarį klausiausi tokių giesmių, kokių niekad negirdėjau, ir mačiau tokius paukščių rodomus cirkus, kokių niekad anksčiau nemačiau. Atrodė, kad jie rengia mėgėjų teatro pasirodymus, norėdami padėkoti už naujus namus. Supratau, kad kelti inkilus – fantastiškas sprendimas: tai malonus fizinis darbas lauke, kurio rezultatai paskui džiugina ilgus mėnesius.

Tačiau akivaizdu, kad šioje teritorijoje tarpsta ir kiti sparnuočiai, ne tik inkilų gyventojai.

Nuo pirmosios vasaros čia, mane kieme lydi kielės ir kėkštai, aplink pastebėjome naktimis medžiojančią pelėdą, o kiaurus metus sode trata darbštuolis genys. Gal dar nematėte, kaip atrodo genio kalvė:

(Genys nešasi kankorėžius, spraudžia juos į išskaptuotą ertmę medyje, tada išgliaudo ir meta žemėn. Nešas kitą kankorėžį, vėl meta ir vėl nešas… kol aplink beržą, obelį ar kitą medį susiformuoja didžiulė genio supilta kankorėžių krūva.)

Na o natūralia augmenija apželiančius tvenkinių krantus pamėgo lankyti vandens paukščiai.

Taip: pamačiusi, kiek daug aukštesnė kiemo žolė reiškia tokiems gyvūnams kaip zuikiai, ežiai ir stirnos, nutariau palikti ir tvenkinių krantų augmeniją ramybėje.

Tada atkreipiau dėmesį, kad aukštesnė žolė suteikė saugumo ir paukščiams. Jau ne pirmus metus čia arba peri, arba labai netoli laikosi antys, susižvejoti “dienos pietų” atskrenda kelių rūšių garniai, teko matyti klykuolių, kažkur netolies pavasariais pypsena pempės, o didžiausias stebuklas, kad jau dvejis metus iš eilės, vasarai baigiantis, ant tvenkinio liepto nutūpia itin gražus retas paukštis: tulžys.

Na ir žinoma, jau ne pirmus metus pavasariais visai už tvoros ganosi gervės.

Čia “dienos pietų” laukiantis baltasis garnys:

O čia pilkasis garnys, irgi kantriai žvejojantis aukštoje žolėje (neįtikėtinas kadras, kurį užfiksavau tik akimis – kaip jo pagauta ir nuryta žuvis spurda slinkdama kaklu žemyn skrandžio link):

Antrąją pandemijos vasarą mano sodybą labai praturtino kregždės. Sako, kadais, prieš man įsigyjant šią vietą, čia buvo daužomi jų lizdai. Man čia įsikūrus, pirmus keleris metus kregždės užsukdavo, bet vaikų vis tiek neperėjo. Lyg bandė įsitikinti, ar čia saugu.

O 2021-ųjų vasarą galiausiai pradėjo perėti. Visas kiemas prisipildė neįtikėtino džiaugsmo: kregždžių ulmėjimas ir krykštimas tapo visos vasaros “garso takeliu”.

Virš sodybos vakarais ir naktimis siuva kiti sparnuoti gyvūnai: šikšnosparniai.

Jų nuotraukų neturiu, tačiau tas jausmas, kai vasaros naktimis plūduriuoju tvenkinyje, žiūrėdama į žvaigždes, ir tiesiai virš manęs, vos per sprindį, skraido uodus gaudantys šikšnosparniai – nepakartojamas. (Maloni ir jų nauda: teigiama, kad vienas šikšnosparnis per naktį sumedžioja iki 5 tūkstančių uodų.)

Beje, mano mėgėjiškas (nes neturiu jokio gamtinio išsilavinimo) įspūdis: paukščiai ir nedideli gyvūnai, tokie kaip ežiai, zuikiai ir lapės, yra patys geriausi sodybos “nuerkintojai”. Nors tradiciškai daug kas bijo truputį aukštesnės žolės, per tiek metų mano kieme niekam nėra įsisiurbusi jokia erkė.

Briedžių kalnas


Antrąjį pandemijos pavasarį įgijau ir trečiąjį žemės sklypą.

Šįsyk tai buvo jau didesnė, kiek daugiau nei 4 hektarų teritorija, kurios didžiąją dalį sudaro natūralios pievos. Kai pirmąsyk atėjau apžiūrėti sklypo, tos pievos buvo pilnos briedžių buvimo ženklų, pavadinkime juos kaštonais:

Supratusi, kad ši atoki, privati, kalvų ir miško linkio saugoma teritorija yra tikras briedžių rojus, pajutau: taip, ši žemė irgi bus žemė gyvūnams. Verta ją įgyti ir apsaugoti nuo statybų, kirtimų ir kitokio įprasto sutvarkymo.

Taip 2021-ųjų pavasarį mano gyvūnams nupirktos teritorijos jau viršijo 8 hektarus.

Naująjį sklypą, be natūralių pievų, taip pat sudaro dalis miško, pelkė ir iš jos ištekantis upelis, vertas atskiro paminėjimo. Jis net gavo vardą:

Upelis Slenkstukas


Iš tiesų tiek pelkė, tiek upelis buvo pasmerkti: čia jau buvo parengtas didžiulis projektas kūdrų kasimui. Tai būtų numelioravę pelkę ir, net neabejoju, išdžiovinę upelį. Sklypo pardavėjas didžiavosi parengtu projektu, tačiau, tikiu, nepamąstė, kaip toks drastiškas įsikišimas būtų paveikęs vietos fauną ir florą.

Ar žinote, kiek metų gali būti upeliui?

Upeliui gali būti net keliolika tūkstančių metų, atsakė man specialistai.

Žmonės nusiperka sklypą, prisikasa kūdrų dėl grožio, ir net nemirktelėję negrįžtamai sunaikina ekosistemą, kuri kūrėsi gal net keliolika tūkstančių metų. Ar tai neatrodo beprotiška? (Ne: kažkodėl daug kam beprotiška atrodo atpirkinėti žemes Gamtai ir dovanoti jas patiems gyvūnams bei augmenijai, o štai beatodairiškai naikinti natūralią Gamtą ir “tvarkyti” ją pagal siaurą savo suoprotį kažkodėl retam atrodo beprotybė.)

Žinoma, jokių kūdrų čia nekasiau. Man skauda vien galvoti apie ekskavatoriaus važiavimą laukiniu Briedžių kalnu, ką jau kalbėti apie visą kitą tokios intervencijos žalą. Šią teritoriją nutariau dovanoti pačiai Gamtai ir nesikišti į jos procesus. Aš tik labai, labai retai užsuku aplankyti šios vietos.

Nuotraukoje – upelis Slenkstukas žiemą (tikriau, ankstyvą kalendorinį pavasarį):

O čia Slenkstukas jau sprogstantį pavasarį, kuomet netolies mano išsaugotoj pelkėj ramiai vaikštinėja gervės:

Brangiausi atradimai


Pastebėjau, kad nuo agresyvios žmogaus veiklos apsaugotuose Gamtos plotuose atsigauna augmenija ir suklesti gyvūnai.

Mano pačios kieme, nustojus skusti pievas iki “golfo laukų” kilimo, pradėjo augti ir žydėti net kelių rūšių lietuviškos orchidėjos, gegužraibės.

Viena tų orchidėjų – dvilapė blandis (žemiau dešiniau), kuri, sudygusi iš sėklos, vegetuoja po žeme 4 metus, ir tik tada pasirodo lapelis. O tada prireikia dar net 10-11 metų, kad ši gėlė pražystų. Toks štai stebuklas nutiko ir mano kieme:

Šias gražuoles pažinau, nes prieš keleris metus tokias pat trapias būtybes jau buvau aptikusi kaimynystėje, savo vaikystės sodyboje – ten šios gėlės jau daug metų turėjo tinkamas sąlygas (nes ten nebuvo jokių “golfo laukų” vejų, o šlapia pieva išvengė melioracijos):

Kitas stebuklas: sustabdžius brakonierių kaimynystėje, atsigavus bebrams ir jiems meistraujant savo užtvankas, kaime radosi į Raudonąją knygą įrašytų varliagyvių: raudonpilvių kūmučių. Kas nežinote – tai gyvūnas, labai panašus į varles ir rupūžes, bet tai nėra nei varlė, nei rupūžė, tai atskira rūšis.

2020-aisiais melancholišką raudonpilvių kūmučių kukavimą galima buvo silpnai girdėti 1-2 vietose, o 2021-ųjų vasarą kukavimas girdėjosi kur kas garsiau jau net 3 vietose. Ir viena tų vietų buvo visai greta mano išsaugoto upelio Slenkstuko bei jo ištakų, pelkės.

Tačiau pats svarbiausias ir vertingiausias atradimas šioje istorijoje man asmeniškai – tai, kad, skaitydami mano sodybos istorijas, žmonės, kaip patys prisipažįsta, ir patys savo sodybose ir net gyvenamųjų namų kiemuose užsimano tvarkytis kitaip. Jie pradeda kvestionuoti tuos dalykus, kuriuos anksčiau laikė “savaime suprantamais”. Kad ir tą patį nuolatinį pakrančių zulinimą trimeriu…

Aš net neturiu trimerio:

Kodėl “tvarkome” Gamtą taip, kaip tvarkome?


Tai klausimai, kuriuos sau tikrai sveika užduoti – vardan savo aplinkos, nykstančių rūšių, ir visos Žemės gerovės:

– Kodėl “būtina” pjauti žolę visiškai visur? O gal galima palikti kažkurį kampą natūralios pievos?
– Kam “reikia” trimeriu skusti tvenkinių krantus? Gal galima palikti aukštesnę žolę bent jau vienoje pusėje ir pažiūrėti, kaip į tai reaguos vandens paukščiai?
– Kodėl sodyboje “būtina” tvora? Jei tikrai būtina, kokia tvora leistų laisvai judėti laukiniams gyvūnams?
– Kodėl “reikia” naikinti vadinamuosius menkaverčius krūmus? Paukščiams ir gyvūnams jie visai neatrodo menkaverčiai.
– Kodėl “privaloma” sugrėbti ir sudeginti nukritusius lapus? Gamta taip rūpinasi žiemojančiais savo vaikais: lapai, kaip rašo gamtininkai, yra ežiukų patalas žiemai. Jie gelbsti ir begalei kitų gyvūnų. Be to, lapai tręšia žemę. Gal galima palikti bent kažkokį plotą negrėbiamų lapų?

– Kiek iš tiesų reikalinga kūdra ar tvenkinys? Kaip jų kasimas paveiks vietos fauną ir florą?
– Kiek teritorijos iš tiesų reikia žmogui, ir kiek jos galima būtų palikti pačiai Gamtai?

– Kaip galime padėti laukiniams gyvūnams sniegingesnę žiemą?

(Atsakant į pastarąjį klausimą: galime atsakingai lesinti paukščius, prakapstyti storesnį sniegą stirnų guoliams ir ręsti eglišakių palapinaites kurapkoms slėptis nuo speigų – kol kas likau neįgyvendinusi tik pastarojo dalyko.)

Apskritai dirbti su plačiai įsigalėjusiomis, iš kartos į kartą perduodamomis visuomenės nuostatomis labai nelengva. Tą žinau kaip rašytoja ir seminarų autorė, šioje srityje dirbanti nuo 2013-ųjų (tai, sutikite, jau ilgus metus). Darbas su negatyviais įsitikinimais yra tokia plati tema, kad jai esu dedikavusi ištisą 10 savaičių kursą, Nuostatų keitimo praktiką. Tai antras pagal populiarumą mano kursas nuo pat 2016-ųjų, ir jo populiarumas liudija, kaip aktualu dirbti su savo ir kitų išankstinėmis nuostatomis.

Gera žinia ta, kad per tiek metų įdirbio, tikrai matau begalę mažų ir didesnių teigiamų pokyčių. Tie pokyčiai – visai kaip koks augalas – auga, keroja, sprogsta, lapoja, žydi ir veda vaisius. Ir tai labai džiugina.

Dabar jau nebegaliu suskaičiuoti, kiek žmonių po mano kursų rašė išsigryninę savo norus, radę ir sėkmingai įsigiję svajonių sodybas, ir kiek jų minėjo, jog pradėjo stipriai kvestionuoti ilgametes sodybų tvarkymo tradicijas, ir nutarė ieškoti pagarbesnio sutarimo su Gamta.

Gal būtent tai kada nors bus įvardinama kaip didžiausias mano gyvenimo laimėjimas?

Tačiau vien tik mano indėlio čia tikrai neužteks. Todėl visus, kurie patyrė draugystės su pačia Gamta stebuklą, skatinu įamžinti savo patyrimus ir būtinai dalintis jais su pasauliu, o jei tik kyla impulsas apie tai rašyti – būtinai, būtinai rašyti. Net jei manote, kad gali nepasisekti – žinote, iš tiesų daug kam ir daug kas nepasiseka iš pirmojo sykio. Tačiau laimi tiek, kurie bando antrą ir trečią kartą…

… Pamenate mano kieme pirmąją gyvenimo vasarą leidusį zuikį? Jis užaugo ir tapo savarankišku storuliu. Kartais matau jį lyg storą spyruoklę liuoksint laukais ar ramiai vakarieniaujant. Na o žiemą jis grįžta į savo vaikystės kiemą ir po mano terasa įsirengia tupinyką:

Taip taip. Pavasarį randu ten marias spirų.

Taip pat toliau auginu truputį gėlių. Truputį. Ir tik tokių, kurių priežiūra nereikalauja daug pastangų:

Kas žino, gal kitą pavasarį man pavyks išsaugoti ir šiek tiek daugiau tulpių nuo stirnų banketo?

O net jei nepavyks, man visad lieka laukinės pačios Gamtos pasėtos vaistažolės, kurios vasarą puošia pievas, džiugina bites, kamanes ir drugius:

Žoliavimas, beje, pamažėl tapo nauju mano pomėgiu ir aistringu hobiu – kai jau maniau, kad po trisdešimties neįmanoma atrasti jokių naujų pomėgių…

Kas toliau? Svajonių Žemė


Štai taip viskas ir susiklostė: iš pradžių aukojau gyvūnų ir Gamtos globos organizacijoms, o vėliau pamažėl pradėjau išpirkinėti naujus sklypus pačiai Gamtai ir laukiniams gyvūnams.

Taip mano vienos (be jokios paramos ir jokio aukų rinkimo) nuo 2016-ųjų gyvūnams ir Gamtai skirta suma 2021-aisiais viršijo 32 000 eurų. Ir didesnė šios sumos dalis skirta būtent tam, kad išpirkčiau žemę gyvūnams.

Esu įsipareigojusi ir toliau skirti dalį dirbtuvių pelno šiam savo sumanymui.

(Nuotraukoje – mano atrastas barsuko takas. Kaip tai sužinojau? Nufilmavau jį slapta kamera, o paskui vieną vakarą sutikau ir patį.)

Man atrodo, svarbu pabrėžti: aš nerenku aukų žvėrių takams išpirkinėti, o skiriu šiam sumanymui dalį savo dirbtuvių pelno. Galiu sau tai leisti, nes sąmoningai kūriau savo finansinę laisvę ir esu pasirūpinusi savo ateitimi (todėl dabar kviečiu tai padaryti ir kitus: kuo laisvesni esame, kuo tvirčiau ant žemės stovime patys, tuo daugiau galime padaryti gyvūnų, Gamtos ir pačios Žemės labui).

Siekiu įkvėpti ir kitus elgtis panašiai: atsiradus progai, esant galimybėms, įgyti kokį kaimyninį sklypą laukinės Gamtos, ir pradėti kurti rojų gyvūnams bei augmenijai, o savo pastebėjimais ir atradimais būtinai dalintis su draugais. Gal susigundys ir jie?

Štai vaikystėje mano drauge su tėvais pasodintas pušynas – manau, vienas prasmingiausių dalykų, ką galima nuveikti drauge su vaikais, tai sodinti medžius:

Ir tai daryti gali daugelis. Tereikia peržiūrėti prioritetus: ar vaikomės naujausių mašinų, vienadienių blizgučių, lizinginės prabangos, bandome apkeliauti visus žemynus – ar vis tik investuojame savo pinigus, laiką ir energiją į Gamtą, ir ne abstrakčiai, o į konkrečias jos teritorijas, pažįstant jas ir jų gyventojus.

Kadangi buvo daug norinčių bent simboliškai prisidėti prie šios mano iniciatyvos – atpirkinėti žemes gyvūnams ir Gamtai, sukūriau tam dedikuotą Patreon paskyrą. Dabar skaitytojai per Patreon platformą gali palikti man “arbatos”, kurią visiškai visą skiriu tolimesniam Gamtos teritorijų plėtimui. O mano Patreon prenumeratoriai gali skaityti tik jiems rengiamus ir tik jiems prieinamus tekstus. (Na o kartą per metus norintys gali skirti žvėrių takams ir 1,2%.)

Štai taip iki 2021-ųjų galo greičiausiai viršysime bendrą 20000 eurų sumą: tai skaitytojų palikta “arbata” už mano viešus tekstus, ir ši solidi “arbata“ neabejotinai reiškia daugiau “žaliųjų koridorių” ir saugių nakvynės vietų gyvūnams.

To mums visiems ir linkiu,

nuoširdžiai dėkinga
savo skaitytojams ir dirbtuvių dalyviams
už ilgametį palaikymą mano idėjoms
Ilzė Butkutė

PS. Jei norėtumėt išgirsti radijo laidą apie tai, kaip mane pakeitė gyvenimas sodyboje, ir apie gyvūnams grąžinamas teritorijas, ją rasite čia.

Nuotraukoje aš su bičiuliu; labai kando uodai – tą vakarą dar nebuvo pasirodę šikšnosparniai:

Na ir aš su liūdnai-linksmai pagarsėjusiais savo kardeliais, o už manes – smilgų jūra ir mano išsipildžiusių svajonių žemė:









Comments are closed.