Apie baltąją dėkingumo magiją

Apie baltąją dėkingumo magiją, kaip ji padeda pildytis mūsų pačių norams, ir konkreti (netikėčiausia lig šiol) reakcija į mano padėką – iš vienos valstybinės tarnybos. Visa tai vyko liepą, bet irgi laikiau šį tekstą paslėpusi, nes dar nebuvo aiški istorijos pabaiga. Dabar aiški. O buvo taip. Visą savaitę pildau (man) gana sudėtingus dokumentus. Ir jau trečią dieną iš eilės man labai padeda viena moteris iš didelės tarnybos skyriaus mažame miestelyje. Tąkart jau trečiąsyk perdien skambinu jai pasikonsultuoti, kad nepridaryčiau klaidų, ir galiausiai sakau: – Aš Jums tokia dėkinga už pagalbą! Jūs taip maloniai bendraujat ir taip aiškiai man viską paaiškinat. Su Jūsų pagalba man įveikiama tapo tai, ko viena nebūčiau įveikusi. TAIP ačiū, kad esate tokia kantri ir maloni! – Oi, baikit! – juokiasi ji. – Tikrai, – sakau. Nepasakoju jai, kiek sykių paskambinusi į įvairias valstybines tarnybas pasijutau kalta ne tik kad skambinu, bet ir kad egzistuoju (čia biskutį… Skaitykite toliau

Apie praradimus ir tai, kas po jų prikelia

Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas. Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu. Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku. Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad… Skaitykite toliau

Nuo „jaučiausi dugne“ iki „grįžo pasitikėjimas savimi“: kai mūsų žingsniai tinkami

Kartais vieno žmogaus istorija sveikai sukrečia, supurto (galbūt kažkam tai būna tas sveikas spyris į subinę, tik be didelių traumų). Nes gyvas įrodymas, kad tai įmanoma, pranoksta visus sausus didaktiškus pamokymus, „kaip reikia“. Juk daugelis mūsų žinome, „kaip reikia“ rūpintis savo kūnu. Kaip reikia mankštintis, kaip maitintis, kiek miegoti, kada keltis, ir taip toliau. Informacijos – nors vežimu vežk. O kiek to „kaip reikia“ pritaikome praktikoje, dažniausiai rodo rezultatai ir savijauta. Panašiai yra ir su mūsų žinojimu, kaip reikia rūpintis savo sąmone, savo emocine sveikata. Ką kalbėti, ko nekalbėti, kokius pokalbius plėtoti ir kokius stabdyti, kokias laidas žiūrėti ir kokių privengti, kokias knygas skaityti ir kokias verčiau užversti. Žinoti žinome daugelis. Tačiau žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai, kaip kad skiriasi būsena tik teoriškai žinančio, kad mankštintis sveika, ir sąžiningai darančio tą mankštą kasdien. Pasitikėjimas savimi, kurio dažnai itin trūksta į gyvenimiškas duobes įpuolusiems žmonėms, taip pat yra lyg… Skaitykite toliau

Baimės ir mes: „Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena“

Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę“ „motyvatoriai“, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis. Nebijoti bijoti   Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai. Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą,… Skaitykite toliau

Kaip gimsta išsipildymai: įkvėpimui ir priminimui, kaip tai veikia

Sako, niekas taip neįkvepia, kaip kitų, kažką iš esmės pakeitusių savo gyvenime, istorijos – jų tikri, išgyventi išsipildymai. Jei būčiau nors truputį labiau disciplinuota, skelbčiau jums tokias istorijas kasdien. Deja, dažnai tiesiog fiziškai pritrūksta laiko „išžvejoti“ iš pašto dėžutės kažką konkretaus tai minčiai, tai dienai… (O kartais laiko turiu, bet darau labai svarbų darbą – kuriu kačių komiksus.) Vis tik parengiau šį tekstą – tiems, kieno santykiai su darbais ir pinigais pašliję, tiems, kas lindi skolose ar nuoskaudose, tiems, kas nori naujo darbo, bet bijo net CV išsiųsti, ar mano, kad gyvenime „reikia lipti per kitų galvas“ (o jie to negali ir nenori). O labiausiai – tiems, kurie „daug žino, bet nieko nedaro“. Šįsyk – kelių istorijų kvintesencija su trumpais mano palinkėjimais skaitytojams. Visas šias mini istorijas vienija žmonių apsisprendimas dirbti su vidinėmis savo nuostatomis ir jas keisti savo naudai – vaduojantis iš negatyvių įsitikinimų ir kūrybiškiau žvelgiant į gyvenimiškas situacijas. ***… Skaitykite toliau

Kai pabaiga reiškia pradžią: apie donorystę

Gyvenime yra labai aštrių temų. Pavyzdžiui, gyvybės vertė, liga, nepagydoma liga, mirtis. Ir prisikėlimas antram gyvenimui, jei tik yra tokia galimybė. Bet viena yra tokiomis temomis skaityti sausus lozungus, visokius pamoralizavimus, didaktiškus „būkime geresniais“… Ir visai kas kita – skaityti tikrus žodžius tikro žmogaus, gražaus žmogaus, jauno, labai talentingo žmogaus – žmogaus, kurį pažįsti, ir kuriam staiga reikia laukti eilėje. Inksto persodinimo. Aš pažįstu šį jauną vyrą – galima būtų sakyti, jis buvo mano studentas vienuose kursuose, nors aš tuomet tikrai pati daugiau išmokau iš studentų, – ir štai ką tik, labai netikėtai, perskaičiau tokius jo žodžius, kurie tikrai sukrėtė: „velniai rautų, jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad šiandien užsiimsiu donorystės reklama, turbūt būčiau ištaręs „this is bullshit“, apsisukęs ir nuėjęs savais keliais. tačiau kai teko atsigulti į klinikas, ir ten sužinoti, kad inkstai iš esmės nebeatlieka savo funkcijos, ir reikia organo transplantacijos, viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. ilgą… Skaitykite toliau

Kai smurtas tampa „savaime suprantamu“ – ir ką daryti, kad būtų kitaip

Kartas žmonės, palietę tam tikras temas, tampa savotiškais ledlaužiais, kurie braunasi per ilgus dešimtmečius įšalusias visuomenės nuostatas ir patys savimi laužo senus, nešvarius ledus. Manau, itin ryškiai ir skaudžiai šią tendenciją matome pastaraisiais mėnesiais, viešumoje. (Jūs žinot, apie ką aš.) Iš patirties žinau, kad ledlaužiu būti labai sunku. Man adresuoti žodžiai „k*rva“, „d*bilė“, „d*ra“, „kalė“, „kiaulė“, „pati kalta“, „o ko tu tikėjaisi?“, „kitaip ir nebūna“, „l*chele, o kaip kitaip įsivaizdavai?“ lyg šūdų gniūžtės skriejo ir skriejo į mano pusę, nespėdavau valytis (FB sienos). Ką tąsyk padariau? Ne, neužsidėjau tago #metoo. Tada jo dar nebuvo. Tačiau prieš ketverius metus buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie psichologinį smurtą darbe. Ir buvau turbūt vienintelis žmogus, kuris šia tema kalbėjo taip ilgai ir taip išsamiai – po mano asmenine istorija paremtos knygos „Atleisk savo šefą“ (2013 m.) pasirodymo daviau dešimtis interviu ir valdžiau šiai temai skirtą FB puslapį. Agresyvios žinutės, pažadai… Skaitykite toliau

Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki

Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?). Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 ) Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna… Skaitykite toliau

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai“. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas“, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau