Kategorija: Gyvenimo g.

Kaip ir kodėl gimė LAIMINGESNIS KŪNAS?

  By , ,

Darbą norėdami galime pakeisti į naują. Norint galima pakeisti gyvenamąją vietą, gyvenimo partnerį, gyvenimo būdą. Pinigus galime prarasti ir vėl uždirbti. O štai kūną turime tik vieną vienintelį visam savo gyvenimui. Ką galime padaryti, kad kūnai būtų sveikesni, geriau prižiūrėti? Kad lengviau judėtų ir labiau džiaugtųsi gyvenimu? Kad jaustų mažiau skausmo ir daugiau malonumo būti Žemėje? Kad būtų atsparesni stresui bei ligoms, o susirgę – lengviau sveiktų? Kad atspindys veidrodyje labiau džiugintų? Kad veidai ilgiau išliktų jaunatviški, o kūnai – gyvybingi, ir būtų tiesiog… laimingesni? Ir kaip tuos pokyčius kurti ne per prievartą, ne iš “reikia” pozicijos, o su džiaugsmu ir malonumu? Nuo pat studijų metų, jau daugiau nei dvidešimtmetį, nepaliauju domėtis, mokytis naujų dalykų, tyrinėti, kurti ir dalintis. Į kiekvieną temą neriu su didele aistra, o laiko patikrintais savo atradimais dalinuosi. Taip tyrinėjau kūrybiškumą, komunikaciją ir kasdienės mūsų kalbos magiją, asmenugdą, žmonių gebėjimą keltis tikslus, finansinį raštingumą. O šiemet… Skaitykite toliau

Naujiena: LAIMINGESNIS KŪNAS

  By , ,

LAIMINGESNIS KŪNAS – tai nauja kursų potemė “Ilzės dirbtuvėse”, jungianti visiškai naujus autorinius mokymus, skirtus kūnui. Visų pirma veido odos puoselėjimui, plaukų stiprinimui, geresniam miegui ir ramesniam kūno atsakui į patiriamą stresą bei emocinius sukrėtimus. Kviečiu susipažinti, kaip ir kodėl gimė šis naujas sparnas “Ilzės dirbtuvėse”, o norintys jau gali užsitikrinti vietas pasirinktuose kursuose. Startinis “Laimingesnio kūno” kursų ketvertukas atrodo taip: “Skaistesnis veidas” (startas kovo 27 d.) Šis kursas moko geriau pažinti jautrią, dirglią, į raudonį linkusią veido odą, įžvelgti kasdienių pasirinkimų ir odos būklės sąsajas, geriau suprasti ir atliepti tokios odos poreikius, sąmoningai švelninti jai daromą žalą, ir paprastos, neprabangios kasdienės priežiūros pagalba efektyviai spręsti ir estetines, ir giliau slypinčias problemas. Gyvenimo būdas, laisvalaikis, santykis su stresu, mityba, maisto papildai ir vitaminai, tinkamos kasdienės kosmetikos krepšelis žiemai ir vasarai, psichologija, vidinis nusiteikimas, papildomos odos lepinimo procedūros – visa tai gali labai stipriai pagerinti situaciją ir iš principo keisti tai,… Skaitykite toliau

Kaip mus veikia muzika, filmai ir… auklėjimai

  By , ,

Dažnai žmonės, pajutę bundančią visiškai naują „klausą” visai mus pasiekiančiai informacijai (o tai dažnai padovanoja informacinis pasninkas), klausia:– O kaip yra su muzika, jos žodžiais? Kam mus „programuoja” dainos, jų tekstai?– O kaip su filmais? Tai gal man nebeleisti savo vyrui žiūrėti „bajavikų”?– Aš dabar pykstuosi su tėvais, kad jie žiūri rusiškas žinias.– O aš dabar kolegei nebeleidžiu klausyti jos mėgstamos muzikos darbe ir nuolat ją auklėju. Na, pirma: kai puolame „taisyti” kitus, tai yra RYŠKIAUSIAS ženklas, kad… Patys kažkur strigome Taip, taip. Bet koks kibimas prie kito, moralizavimas, aiškinimas kitiems, kaip gyventi, ir ypač bėdavojimas artimiesiems ir draugams už akių, kokie jie netobuli, reiškia, kad kažko savo viduje nenuveikėme patys. Aš nesikabinėju prie vyro, jei jis nori žiūrėti „bajaviką”. Jei tai labai geras veiksmo filmas – žiūriu drauge. Jei negeras, tada pati sau viena žiūriu dokumentiką apie Piet Oudolf, arba gyvūnus, arba klausausi kokios paskaitos. Kiekvienas esame laisvas rinktis.… Skaitykite toliau

Kaip „neužsinuodyti” būnant jautresniu

  By , ,

Žmogaus jautrumas ir lengvesniais laikais reikalavo papildomo dėmesio. Pandeminis nuovargis, nestabilumas, išaugęs streso lygis pareikalauja dar daugiau pastangų nei paprastai dorotis su įprastais ir nekasdieniais iššūkiais. Pandemijos metais augant bendram agresijos lygiui virtualioje erdvėje, matant gausėjančius neadekvačius “prašalaičių” komentarus, pradėjau ieškoti erdvės, kur būtų galima išvengti tų “prašalaičių” ir jų emocinių iškrovų: švaresnės, uždaros, intymesnės erdvės tekstams publikuoti ir diskusijoms vykti. Nauja erdvė Labai netikėtai tą erdvę radau. Jau gerus metus vis sulaukdavau siūlymų kurtis Patreon paskyrą, tačiau nežinojau, kam naudočiau ten “įkritusią” skaitytojų paliekamą “arbatą”. Ir staiga pagalvojau: juk galėčiau visą “arbatą” skirti naujų teritorijų gyvūnams išpirkimui. Taip šį pavasarį gimė mano Patreon paskyra, o aš jaukinuosi visiškai naują, kur kas švaresnę, erdvę. Skaitytojų komentarai liudija, kad ir jie uždaroje erdvėje jaučiasi visiškai kitaip, nei FB, kur bet kada gali atskrieti pilnatinės tetos “šliauka”. Švaresnė erdvė įkvepia kur kas betarpiškiau atsiliepti į skaitytojų užklausas. Todėl gimsta nauja rubrika: Klausimai-atsakymai.… Skaitykite toliau

Kai neišsipildymai tampa ženklais

  By , ,

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą”, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas”, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė” per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau

Svyravimai rinkose ir tikėjime (arba darsyk apie finansines atsargas)

  By , ,

Kas mėgstat skaičiuoti svetimus pinigus, ypač prarastus, tekstas jums. 😀 Kaip akyse sudegė ilgus metus kaupti tūkstančiai eurų, ir kaip staiga tuos gaisrus kažkas užgesino. Jei rimtai, galvoju, kad sunkiausia rašyti svarbiausiomis temomis. Finansinis saugumas yra viena tokių temų. O pasaulinės krizės akivaizdoj tai dar aktualiau. Ir man pačiai nėra labiau įkvepiančio būdo, nei sekti kito gyvo – tegul ir klystančio, tačiau klaidas taisančio – žmogaus istoriją. Aš irgi esu toks žmogus – klystantis ir taisantis savo klaidas. Todėl ir pasakoju savo asmenines istorijas, o ne cituoju nežinia kieno rašytus (ar šešiasdešimt kartų nusirašytus) pamokymus, kaip “teisingai” elgtis su pinigais. Sunku su tais pinigais elgtis teisingai. Ypač iš pirmo sykio. Ir mokomės dažniausiai turbūt vis tik iš savų klaidų.(Gerai dar, jei mokomės.) Vis tik galbūt mano klaidos ir pernelyg ankstyva panika padės kažkam ramiau reaguoti ir į savo dabar matomus ar ateityje būsiančius svyravimus. Kodėl kviečiau taupyti, kaupti ir rūpintis… Skaitykite toliau

Kodėl sergančius vadinu sveikstančiais

  By , ,
Kalbos magija

Kasdienės kalbos magija, kai pradedame ją pažinti ir ja išmintingai naudotis, diena po dienos, metai po metų skleidžiasi prieš mus vis naujais klodais. „Ilzės dirbtuvės” man suteikia progą šį magišką instrumentą – kalbą, žodžius, žodyną, sakinių konstrukcijas, tai, kaip išsakome vienus ar kitus dalykus, ar kaip juos nutylime – tyrinėti jau labai ilgus metus. Vien profesiškai, jau aštuntus, nuo 2013-ųjų. O asmeniškai – nuo pat paauglystės. Ne nuostabu, kad į kai kuriuos žodžius ir kai kurias frazes reaguoju kur kas jautriau, „akyliau” ir kartais neigiamiau, nei žmogus, kuris visiškai nesidomi žodžio galia. Šį tekstą paskelbiau, nes buvo pasaulinė „kovos su vėžiu” diena. Tačiau, kaip pastebėjo mano skaitytojai, jis gali būti aktualus ir susidūrusiems su kitomis ligomis. Todėl publikuoju jį ir čia, kad pasiektų didesnį ratą žmonių. Remdamasi tiesioginiu darbu gyvai su tūkstančiais žmonių seminaruose 2013-2016 m., ir remdamasi tūkstančių žmonių atsiliepimais, pasiekiančiais mane po mano nuotolinių kursų, vykstančių nuo pat… Skaitykite toliau

Aš žinau, kas yra depresija, ir žinau, kas padeda

  By , ,

Kai kamuoja tamsios mintys, nemiga, nerimas, apatija ir bejėgystė. Ką tik buvo tarptautinė depresijos diena, ta proga noriu kai kuo pasidalinti. Pirma: nekenčiu tokių tarptautinių “švenčių”. Nuoširdžiai. Nes šis žodis nuvalkiotas, o jo prasmė iškreipta. Paauglystėje sirgau tikra depresija. Žinot, ne ta “depresija”, kai nerandi gražaus palto, vyras įteikia ne tokį vėrinį, kokio tikėjaisi, gauni ne tokį darbą, ar neturi su kuo spontaniškai skristi į Maldyvus, – ir ne ta “depresija”, kurią “diagnozuoja” draugė prie vyno taurės. O ta tikra depresija, kurią diagnozuoja gydytojai. Aš žinau, kas tai yra. Ir tai gerai. Ši patirtis ne tik anksti išgrynino mano vertybes, užgrūdino, ir padrąsino tokiam gyvenimui, kokio noriu AŠ (o ne “ką kiti pagalvos”). Drauge būtent šios patirties dėka žinau, kad yra BEGALĖ kitų būdų lipti iš depresijos, nei vien tik vaistai. Nuo juodos paauglystės mane lydėjo slapta baimė atkristi ir įklimpti vėl taip giliai, kaip buvau. Tik prieš kokius penkerius… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

  By ,

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius „kapelius be kapelių” – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius „kapelius be kapelių” yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau

Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų

  By , ,

Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar. Vis išgirstu istorijų apie „šiuolaikines” įmones, kuriose „skatinama konkurencinga aplinka” – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, „duoti grįžtamąjį ryšį” (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie „veržlų ir ambicingą” lipimą per kitų galvas, „nes kitaip nieko nepasieksi”. Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa „konkurencinga aplinka” su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar… Skaitykite toliau