2022-ieji – Stebuklų metai


Taip norėjosi pasveikinti skaitytojus su ką tik prasidėjusiais Naujaisiais…

Ir sveikinimą už mane parengė pats Gyvenimas.

Štai, kamanė miega kaktuso žiede – ar tai ne tobula iliustracija pirmajai metų dienai?

Nes šią dieną norėjau jums palinkėti stebuklų, o paskui pagalvojau – kam čia kuklintis, kam čia mažintis, linkiu STEBUKLŲ METŲ.

Tegul po kelerių metų visuotinių tamsumų ir visuotinio apspangimo bei apsinuodijimo baime, šie metai leidžia kaip kokiam geizeriui prasimušti gyvybingam džiaugsmui, galingai vilčiai, gyvam įkvėpimui, gerai nuotaikai, valiai, veiksmui.

O svarbiausia, tegul visų mūsų viduje kasdien būna erdvės pastebėti stebuklui: mažesniam ar didesniam, išorėje ar viduje.

Kuo pastabesni būsime, kuo daugiau tegul ir labai mažų stebuklų pastebėsime, tuo noriau ir ramiau kursime savo gyvenimus. Ne varganus šabloniškus copy-paste’inius lizinginės prabangos instagraminius paveikslėlius, o gyvus, tikrus, autentiškus savo gyvenimus – pagal savo prigimtį, savo talentą ir savo misiją Žemėje. To labai ir linkiu.

Ką tik perskaičiau fantastišką istoriją, kaip gamtos fotografų pora, vyras su žmona, važiavo fotografuoti Gamtos ir visai atsitiktinai, stabtelėję šalikelėje, rado žieduose miegančių laukinių bičių.

Pradėję stebėti gėles, jie pamatė, kaip į jas miegoti leidžiasi bitės. Ir kai galop, kaip jie pasakoja, visi žiedai buvo „užimti“, viena paskutinė bitė beviltiškai ieškojo laisvo žiedo.

Ir tuomet jų akivaizdoje, nors vienas žiedas, kaip ir kiti, jau buvo „užimtas“, tačiau į jį pradėjus ropštis antrai bitei, pirmoji pasimuistė ir jai padarė vietos. Ir dvi laukinės bitės susiglaudusios, nektaruotos nuo galvos iki kojų, užmigo laukinės gėlės žiede.

Pagalvojau, tai galbūt gražiausia stebuklo iliustracija šiandienai, kai pasaulyje tiek susipriešinimo, stygiaus jausmo, prašieptų dantų, urzgimo ir puldinėjimų.

Kad pastebėtum kažką visiškai priešingo – kad ir žiede miegančią ir dėl kitos bitės pasislenkančią bitę, – visų pirma, tavo viduje turi būti užtektinai erdvės, užtektinai tylos ir užtektinai vidinės švaros.

Stebuklui visada reikia vietos – pirmiausia, mumyse.

Nevagiu nuotraukų ir nenaudoju kitų kūrybos be jų leidimo, todėl čia (savo tekste, aukščiau) įdedu tik pirktinę asociatyvinę nuotrauką – kaktuso žiede miegančią kamanę. O nuorodą į originalią nuotrauką rasite čia, ir prašau jos nevogti – norėdami galite ją įsigyti iš paties autoriaus. Pamatysite: tai labai įspūdingas kadras.

PS. Šįryt balandžiai vaikštinėjo palangėmis ir dėbsojo į mane pro miegamojo langus – maždaug, na, kelkis jau, kelkis, laukiam gi tavęs. Negalėjau patikėti. Lig šiol jie niekad taip nedarė. Atrodė, kad tikrai LAUKIA MANĘS išeinant į balkoną. 🙂

Tiesa, iš keliasdešimt balandžių šiandien grįžo tik keliolika. Iš keliolikos zylių – tik kelios. O žvirblio nebebuvo nė vieno.

Tačiau tikiu, kad, nors ir kontūzyti Naujųjų fejerverkų, paukščiai atsigaus ir grįš.

Laimingo 2022-ųjų starto visiems geros širdies žmonėms, Žemės gyvūnams, medžiams ir kitoms būtybėms.

Tegul šie metai iš tiesų tampa stebuklų metais – mūsų visų drauge sukurtų stebuklų metais.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.