Gruodžio Jaunatis

Gruodžio Jaunatį laikyčiau viena svarbiausių šių metų Jaunačių. Kaip ir kaskart, tik kur kas įdėmiau, į mus ima žvelgti pamirštų svajonių ir būsimų išsipildymų akys. Visa, ko daugelis net patys sau nepripažįstame ar per skubą vis nustumiam į Gyvenimo paraštes: slapčia (net nuo savęs slapčia) norėti, svajoti, siekti ir „kada nors“ atidėti dalykai… Tačiau kad išgirstume visa tai, kad susitiktume akis į akį su svarbiausiais, slapčiausiais ir didingiausiais savo troškimais, reikia trupučio tylos. Trupučio taikos. Trupučio švaros. Ir trupučio drąsos. Gal būtent tam ir bus skirta ši ypatingą užtaisą turinti Jaunatis? Pirmoji rekomendacijų dalis šiai Jaunačiai jau įkelta, ji matoma mano prenumeratoriams, o visiškai visa patronų paliekama „arbata“ skiriama gyvūnų ir pačios Gamtos teritorijoms plėsti:https://www.patreon.com/ilze Skaitykite toliau

Apie asmeninę Advento intenciją

Nuo mažens Adventas man buvo ypatingas metas. Aš tarsi “nuskaitydavau” pačios Gamtos programą nutykti į metų galą, ir paskutines keturias savaites iki Saulėgrįžos ir Kristaus gimimo – panardinti ir pasaulį, ir patį žmogų į tylą, ramybę, susitelkimą, susitikimą su savimi pačiu ir praeinančiais metais. Vėliau ne vienas patyręs mokytojas ar tiesiog itin gerai neregimą pasaulį jaučiantis žmogus man patvirtino: Gamtos ciklai labai stipriai veikia mus, ir sveikiausia pačiam žmogui atsižvelgti į tai, kas vyksta už lango. Pavasaris skirtas sėjai ir pačios sielos atsprogimui, vasara – prinokusiems darbams ir jėgų prisisėmimui rudeniui, ruduo – derliaus ėmimui ir darbingiems sumanymams, žiema – sulėtėjimui, poilsiui, pabuvimui su savimi, artimiausiais ir savo namais. Jei atsižvelgiame į šį ciklą, ne priešinamės laiko atnešamoms tendencijoms, o pasikliaujame jomis, veikiame išvien su Gamta, išliekame sveiki, darbingi, ir (nors nemėgstu to žodžio) produktyvūs. Gal perrašysiu tą žodį – išliekame vaisingi, derlingi savo darbuose ir sumanymuose. Deja, Adventas per… Skaitykite toliau

Apie kalėdines karštines

– NELEISKITE NIEKAM IŠ JŪSŲ PAVOGTI ADVENTO! – pamaldų metu kone išrėkė kunigas, į vieną sakinį sutalpindamas daug ir mano minčių šia tema. Metų galas: pati Gamta nardina žmogų į ramybę ir vidinį pasaulį. Tamsa, tyla ir ilgos vakaro valandos kuria erdvę permąstyti besibaigiančius metus, suvokti klaidas, kad Naujuosius pradėtume skaidresne galva, švaresne širdimi ir stipresne siela, prisiminti pamirštas svajones ir sukaupti jėgos joms siekti. Bet ne. Negi bus leidžiama žmogui taip paprastai susitikti su savimi ir neduokdie kažkuo aukštesniu, prasmingesniu? Kur tau. Būtent gruodį žmogus yra tradiciškai kaip niekad kibinamas akcijų, lyg į peklą įtraukiamas ir tąsomas parduotuvių labirintuose, tampomas po „privalomuosius“ vakarėlius, kemšamas kaip nelaiminga žąsis pasiūlymais, pletkais, maistu ir alkoholiu, kaip perrūgęs grybas sloinikėly marinuojamas eismo kamščiuose. Būtent gruodį žmogus gvaltavojamas emociškai, vertybiškai, finansiškai ir logistiškai už visus metus, būtent gruodį informacinis, reklaminis, vaizdinis ir kitoks triukšmas paleidžiamas visu garsumu – kad tik neišgirstum sielos kuždesio. Kalėdiniai… Skaitykite toliau

Adventas be blizgučių

Ką jaučia amarilis, žinodamas, kad tuoj bus sodinamas į žemę, leis šaknis gilyn, stiebus aukštyn, įsišaknys ir skleisis?Ką jaučia kūdikio siela, sklęsdama virš Žemės, regėdama savo būsimus tėvus ir žinodama, kad tuoj įsikūnys?Ką jaučia idėja, iš neregimojo pasaulio žvelgdama į žmogų – savo pildytoją, ir žinodama, kad tuoj pradės materializuotis, įgaus regimą pavidalą? Ar patys jaučiate, kiek daug jėgos slypi tame virsme, magiškame Slenkstyje: tarp ten ir čia, tarp galimybės ir esamybės, tarp ketinimo ir išsipildymo? Atrodytų: žiema – gal ir netinkamas metas mąstyti apie sėją ir derlių. Tačiau jei įsiklausysite į pačios Gamtos tykumą šiuo metų laiku, gali būti, kad begarsėje Visatos melodijoje išgirsite kažką, kas nori įsikūnyti būtent per jus. Su sąlyga, kad iš tiesų įsiklausysite. Ryt prasideda Adventas. Visą jį kviesiu jus skirti laiko ir dėmesio savo vidui. Mano FB paskyroje nebus prieššventinės karštinės, desperatiško „pritagink draugą“ erzelio, „palaikink ir laimėk“ turgaus, surežisuotų kadrų ir fotošopinio gyvenimo,… Skaitykite toliau

Savižudybių prevencijos dieną

Patikėsite ar ne, susapnavau, kad turiu sukurti tokį plakatą. Ir kaip tik atėjo laikas: šiandien, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną… Todėl sukūriau, publikuoju, ir pridedu kelis žodžius šia tema. Daugybė žmonių per savo gyvenimą patiria LABAI sunkių akimirkų. Tik ne visi apie tai kalba. Ypač šalyje, kur psichinė sveikata vis dar yra tabu. Priešingai: žmonės kaip tik dažnai mėgsta vaidinti stipresnius, sėkmingesnius, kietesnius, nei yra. Nors ir ta vaidyba ilgainiui užgula alinančia našta „aktorių“, ir iškreipia tikrovę tų, kurie kliaujasi „aktoriaus“ vaidmeniu.⁠Neseniai kalbėjomės su vienu draugu, visai kitame kontekste, ir jis užsiminė, kad išgyvena jausmą, jog visiems sekasi geriau, visi pasiekę daugiau, kad jis nuveikė tiek mažai. „Bet tu nežinai, kokia buvo tų „pasiekimų“ kaina, tai viena,“ – sakau jam. – „Ir antra, žmonės dažniausiai rodo tik paradinę pusę. O iš tiesų begalė žmonių pasislėpę neša vienokį ar kitokį kryžių.“  Tik tie kryžiai dažniausiai kitiems nematomi Kažkas augo geriančioje šeimoje, kažkas… Skaitykite toliau

Pasiruošimas išskirtinei Jaunačiai

Tekstas pasirengimui jau paruoštas, iliustruotas ir publikuotas. 🙂 Prie Jaunačių svajonių – noriu tikėti, kad esu vienintelis žmogus Žemėje, kuris VISĄ jam paliktą “arbatą” atiduoda laukiniams gyvūnams. 🙂 Labai norisi būti “pirmuoju Mėnulyje išsilaipinusiu žmogumi” būtent tokioje srityje. Mano “atidarytame” žvėrių takų fonde – jau penkiaženklė suma, kuri guli neliečiama, iki rasime tinkamą teritoriją. Tai viena priežasčių, kodėl “iškrausčiau” Jaunatis ir kitus asmeniškesnius tekstus iš FB: visi, norintys man palikti “arbatos” už ilgametį mano rašymą žmogui, gyvūnams ir Gamtai naudingomis temomis, dabar tai gali padaryti itin lengvai, Patreon. Tai platforma, leidžianti palaikyti mainus tarp kūrėjo ir jo kūrybos “vartotojų” – o gal gražiau būtų sakyti, tarp kūrėjo ir tų, kuriems kūrėjo kūryba atrodo svarbi, aktuali, naudinga ar tiesiog smagi. Tad naujasis tekstas, drauge su dar n-iolika ilgesnių “uždarų” tekstų skirtingomis temomis, matomas mano Patreon prenumeratoriams, vos nuo 10 eurų “tiero”. Absoliučiai kiekvienas tų “arbatai” paliktų eurų bus paverstas žeme Gamtai… Skaitykite toliau

Kaip „neužsinuodyti“ būnant jautresniu

Žmogaus jautrumas ir lengvesniais laikais reikalavo papildomo dėmesio. Pandeminis nuovargis, nestabilumas, išaugęs streso lygis pareikalauja dar daugiau pastangų nei paprastai dorotis su įprastais ir nekasdieniais iššūkiais. Pandemijos metais augant bendram agresijos lygiui virtualioje erdvėje, matant gausėjančius neadekvačius “prašalaičių” komentarus, pradėjau ieškoti erdvės, kur būtų galima išvengti tų “prašalaičių” ir jų emocinių iškrovų: švaresnės, uždaros, intymesnės erdvės tekstams publikuoti ir diskusijoms vykti. Nauja erdvė Labai netikėtai tą erdvę radau. Jau gerus metus vis sulaukdavau siūlymų kurtis Patreon paskyrą, tačiau nežinojau, kam naudočiau ten “įkritusią” skaitytojų paliekamą “arbatą”. Ir staiga pagalvojau: juk galėčiau visą “arbatą” skirti naujų teritorijų gyvūnams išpirkimui. Taip šį pavasarį gimė mano Patreon paskyra, o aš jaukinuosi visiškai naują, kur kas švaresnę, erdvę. Skaitytojų komentarai liudija, kad ir jie uždaroje erdvėje jaučiasi visiškai kitaip, nei FB, kur bet kada gali atskrieti pilnatinės tetos “šliauka”. Švaresnė erdvė įkvepia kur kas betarpiškiau atsiliepti į skaitytojų užklausas. Todėl gimsta nauja rubrika: Klausimai-atsakymai.… Skaitykite toliau

Apie perdegimą, apatiją ir nepakeliamas būsenas

Šio teksto aktualumas auga su kiekviena savaite. Perdegimas, apatija, depresyvios nuotaikos, nemiga, pandeminis nuovargis ar nepakeliama įtampa – tai ženklai, kad kažką verta keisti, ir skubiai. Jei esat rizikos grupėj, paskaitykit. Jei Jūsų artimasis rizikos grupėj, persiųskit jam. Jei artimasis taip pervargęs, kad negali perskaityti kelių lapų, išrinkit tai, kas svarbiausia, cituokit, ir įmeskit nuorodą į pilną tekstą. Jei žmogui rezonuos – jis paskaitys. Pandemija didina „slėgį“ daugelio namuose, darbuose ir galvose. Tai NORMALU. Mes veikiame tokiom sąlygom, kokioms nebuvome ruošti. NATŪRALU yra ir pavargti, ir išsekti, ir įklimpti į apatiją. Tai nėra trokštama reakcija, bet ji tikėtina. Gerai žinau, kas yra išsekimas, perdegimas, depresija; ir kaip tai siejasi su perteklinėm atsakomybėm bei atmosfera darbe. Neseniai sulaukiau vienos moters žinutės, kad vienas mano tekstas ją „išgelbėjo“. Gal tai buvo šis tekstas? Rašiau prieš pandemiją, tačiau man atrodo, būtent pandemija jį aktualizavo visiškai naujai. Įdedu tekstą tokį, koks buvo; kai kurie… Skaitykite toliau

Kam duota vidinė dykuma

Tamsiausi metų mėnesiai baigiasi. Tarsi jau pereita ir vidinė dykuma. Pamažėl ryškėja vizija, kaip atrodys postpandeminis pasaulis. Šiandien Saulėgrįža, visai netrukus – šv. Kūčios: dienos, kai visa Žemė veidu pasisuka į Šviesą, gimsta Dievo sūnus, prasideda naujas, ilgas ciklas, kurio kryptis – atsivėrimas, augimas, vaisių vedimas, derlius ir branda to, ką pasėjome. Turbūt daugelis po Kalėdų pajusdavote, kaip tuomet tarsi pats Gyvenimas įpučia mums daugiau jėgos, daugiau vilties, ir po Naujųjų pradedame gyventi bei darbuotis su nauja nata, nauju užsidegimu. Ypač, jei Adventas iš tiesų būdavo nugyventas su pasninku, ne tik fiziniu, bet ir emociniu (galbūt taip pasisekdavo tik nedaugeliui, tačiau veikiausiai bus patyrusių). Taip (sulėtėdami; pailsėdami; atsisakydami persivalgymo, ar fizinio, ar informacinio; saikingiau vartodami; saikingiau gyvendami išorėje ir pereidami į vidinių valymosi ir gal net savotiškos atgailos režimą) kasmet padedame sau “persikrauti” prieš naują visų metų ciklą, “restartuotis”, o jei iš tiesų gerai apsivalome – ir, kaip berods kažkuris… Skaitykite toliau

Kai neišsipildymai tampa ženklais

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą“, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas“, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė“ per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau