Kategorija: Kita stotelė – sielai

Kaip aš tapau valytoja

  By , , , , , ,

Kažkas nuoširdžiai bjaurėsis mano pasirinkimu, o kažkas sakys, kad tai prasmingiausia, ką galima buvo nuveikti. Būtent todėl apie tai dar truputį papasakosiu. Turiu klastingą 😅 kėslą, kad gal kažkas irgi užsimanys vieną kitą gyvenimo valandą praleisti šitaip… Taigi: Kaip ir kodėl kilo mintis “įsidarbinti” pakrančių ir jūros valytoja? Visų pirma: “valytoja” man skambėjo kažkaip labai ne atostogų dvasia. Todėl sau pačiai ilgainiui persakiau kiečiau. Aš tapau turistų palikto š ir jūroj plaukiojančio plastiko MEDŽIOTOJA. Terminatoriaus veidu. 😆 O mintis pradėti valyti pakrantes kilo… drauge su kylančia saule, tikrąja to žodžio prasme. Pirmąjį rytą Kipre išėjau sutikti saulėtekio. Vaikščiojau uolėta lavos suformuota pakrante, į kurią su nenusakoma jėga talžėsi milžiniškos bangos. Rytmečio šviesoje tiško purslai ir žėrėjo kaip skaidrūs kristalai. Buvo labai gražu. Tačiau tada pastebėjau, kad uolos nusėtos šiukšlėmis: plastikiniais buteliukais, putoplasto gabalais, vienkartiniais kavos puodeliais, gėrimų skardinėmis, tamponais ir “kūdikių servetėlėmis”. Nekalbant jau apie estetinį aspektą, kai pakrantė atrodo… Skaitykite toliau

Apie porų atostogas atskirai

  By , , , ,

“Ilze, kodėl išvažiavai atostogauti BE vyro? Gal kažkas tarp jūsų negerai?” – oi, kiek jau esu tai girdėjusi… Kadangi mūsų šeimos draugai jau ėmė laidyti juokelius, kad gal kitąmet visi drauge važiuokime į Kiprą, bet palikime namuose D., nes Ilzė taip gerai paatostogavo be jo, parašysiu, kodėl šios atostogos man buvo tokios ypatingos, ir kodėl kartais poroms LABAI VERTA paatostogauti atskirai, jei partnerių interesai ir norai skiriasi. 💬 Aš esu visiškas vandenų vaikas. Vanduo yra mano stichija, mano džiaugsmas, mano dūksmas, didžiausias Gamtos grožis. Gyvūnus labiausiai mėgstu stebėti būtent vandenyje. Man vasara – tai visų pirma maudynės ir povandeninio pasaulio stebėjimas. Vanduo man yra ta erdvė, kurioje aš natūraliai – ne prisiversdama, o žaisdama, dūkdama ir tyrinėdama – judu, mankštinuos ir stiprėju daugiausia. Po maudynių, paviršinio nardymo ar šokinėjimo per bangas miegu geriausiai. Ir sapnuoju vandenį… Todėl tiek sodyboje, kai įšyla tvenkiniai ir ežerai, tiek atostogaudama prie jūros – visur,… Skaitykite toliau

Košmariškos atostogos, ar geriausia kelionė gyvenime?

  By , , , , , ,

Košmariškos atostogos, kažkas sakys. Absurdas. Katorga. Ubagystė. Gal kas ir stipriau pasisakytų apie tokį atostogavimą. Rašau šias eilutes nuo jūros vandens užburkusiomis akimis. Druskų nugraužtu veidu. Taip išmirkusiais, kad net susiraukšlėjusiais pirštų galiukais. Jūržolių prisipynusiais plaukais, kurie nuo sūraus vandens ir vėjo žaibiškai tampa tragikomiška šieno kupeta. Ir pirmąsyk gyvenime ant veido įsispaudusiu trikampiu nuo nardymo kaukės, kaip štai šiame kadre. (Na, kadangi kačiukai mūsų namuose irgi dažnai mėgsta suformuoti „masonų trikampį”, laikau tai geru ženklu. 😆) Rašau šias eilutes mėlynėmis nusėtomis šlaunimis nuo baladojimosi tarpmiestiniais autobusais stovint su sunkia kuprine, maišu maudymosi rūbų ir plaukmenimis. O taip pat nuo didelių bangų mūšos ir griuvimų. Ir į povandenines uolas nubrozdintu keliu. Ištinusia lūpa nuo saulės ir vėjo iškelto herpio. Nenusakomai fiziškai pavargusi per valandų valandas trukusius povandeninius ir pakrančių žygius. Prisinervinusi filmuojant po vandeniu, nes labai nesisekė tai daryt. Skaudamu kaklu nuo nuolatinio dairymosi po vandeniu. Pririjusi jūros vandens ir… Skaitykite toliau

Apie gebėjimą kurti grožį net sunkiausiais laikais

  By , ,

Apie 1954-1958, pokario metais, studijuodama Vilniuje, mano močiutė gyveno bendrabučio kambaryje su dar 11 studenčių, kur kažkuri nuolat nemiegodavo ir mokydavosi naktimis. Tuo metu, gaudama vos 18 rublių stipendiją, ji valgykloje imdavo tik sriubos, kaskart meluodama, kad „antrą patiekalą turiu kambary”, nors daugiau nieko neturėjo. Būtent tais laikais ir būtent taip gyvendama, anuomet itin prabangiais mulinė siūlais, ji išsiuvinėjo šį pagalvės užvalkalą. Už gebėjimą kurti grožį net sunkiausiais laikais ❤️ Skaitykite toliau

2022-ieji – Stebuklų metai

  By , ,

Taip norėjosi pasveikinti skaitytojus su ką tik prasidėjusiais Naujaisiais… Ir sveikinimą už mane parengė pats Gyvenimas. Štai, kamanė miega kaktuso žiede – ar tai ne tobula iliustracija pirmajai metų dienai? Nes šią dieną norėjau jums palinkėti stebuklų, o paskui pagalvojau – kam čia kuklintis, kam čia mažintis, linkiu STEBUKLŲ METŲ. Tegul po kelerių metų visuotinių tamsumų ir visuotinio apspangimo bei apsinuodijimo baime, šie metai leidžia kaip kokiam geizeriui prasimušti gyvybingam džiaugsmui, galingai vilčiai, gyvam įkvėpimui, gerai nuotaikai, valiai, veiksmui. O svarbiausia, tegul visų mūsų viduje kasdien būna erdvės pastebėti stebuklui: mažesniam ar didesniam, išorėje ar viduje. Kuo pastabesni būsime, kuo daugiau tegul ir labai mažų stebuklų pastebėsime, tuo noriau ir ramiau kursime savo gyvenimus. Ne varganus šabloniškus copy-paste’inius lizinginės prabangos instagraminius paveikslėlius, o gyvus, tikrus, autentiškus savo gyvenimus – pagal savo prigimtį, savo talentą ir savo misiją Žemėje. To labai ir linkiu. Ką tik perskaičiau fantastišką istoriją, kaip gamtos fotografų… Skaitykite toliau

Gruodžio Jaunatis

  By , ,

Gruodžio Jaunatį laikyčiau viena svarbiausių šių metų Jaunačių. Kaip ir kaskart, tik kur kas įdėmiau, į mus ima žvelgti pamirštų svajonių ir būsimų išsipildymų akys. Visa, ko daugelis net patys sau nepripažįstame ar per skubą vis nustumiam į Gyvenimo paraštes: slapčia (net nuo savęs slapčia) norėti, svajoti, siekti ir „kada nors” atidėti dalykai… Tačiau kad išgirstume visa tai, kad susitiktume akis į akį su svarbiausiais, slapčiausiais ir didingiausiais savo troškimais, reikia trupučio tylos. Trupučio taikos. Trupučio švaros. Ir trupučio drąsos. Gal būtent tam ir bus skirta ši ypatingą užtaisą turinti Jaunatis? Pirmoji rekomendacijų dalis šiai Jaunačiai jau įkelta, ji matoma mano prenumeratoriams, o visiškai visa patronų paliekama „arbata” skiriama gyvūnų ir pačios Gamtos teritorijoms plėsti:https://www.patreon.com/ilze Skaitykite toliau

Apie asmeninę Advento intenciją

  By , ,

Nuo mažens Adventas man buvo ypatingas metas. Aš tarsi “nuskaitydavau” pačios Gamtos programą nutykti į metų galą, ir paskutines keturias savaites iki Saulėgrįžos ir Kristaus gimimo – panardinti ir pasaulį, ir patį žmogų į tylą, ramybę, susitelkimą, susitikimą su savimi pačiu ir praeinančiais metais. Vėliau ne vienas patyręs mokytojas ar tiesiog itin gerai neregimą pasaulį jaučiantis žmogus man patvirtino: Gamtos ciklai labai stipriai veikia mus, ir sveikiausia pačiam žmogui atsižvelgti į tai, kas vyksta už lango. Pavasaris skirtas sėjai ir pačios sielos atsprogimui, vasara – prinokusiems darbams ir jėgų prisisėmimui rudeniui, ruduo – derliaus ėmimui ir darbingiems sumanymams, žiema – sulėtėjimui, poilsiui, pabuvimui su savimi, artimiausiais ir savo namais. Jei atsižvelgiame į šį ciklą, ne priešinamės laiko atnešamoms tendencijoms, o pasikliaujame jomis, veikiame išvien su Gamta, išliekame sveiki, darbingi, ir (nors nemėgstu to žodžio) produktyvūs. Gal perrašysiu tą žodį – išliekame vaisingi, derlingi savo darbuose ir sumanymuose. Deja, Adventas per… Skaitykite toliau

Apie kalėdines karštines

  By , ,

– NELEISKITE NIEKAM IŠ JŪSŲ PAVOGTI ADVENTO! – pamaldų metu kone išrėkė kunigas, į vieną sakinį sutalpindamas daug ir mano minčių šia tema. Metų galas: pati Gamta nardina žmogų į ramybę ir vidinį pasaulį. Tamsa, tyla ir ilgos vakaro valandos kuria erdvę permąstyti besibaigiančius metus, suvokti klaidas, kad Naujuosius pradėtume skaidresne galva, švaresne širdimi ir stipresne siela, prisiminti pamirštas svajones ir sukaupti jėgos joms siekti. Bet ne. Negi bus leidžiama žmogui taip paprastai susitikti su savimi ir neduokdie kažkuo aukštesniu, prasmingesniu? Kur tau. Būtent gruodį žmogus yra tradiciškai kaip niekad kibinamas akcijų, lyg į peklą įtraukiamas ir tąsomas parduotuvių labirintuose, tampomas po „privalomuosius” vakarėlius, kemšamas kaip nelaiminga žąsis pasiūlymais, pletkais, maistu ir alkoholiu, kaip perrūgęs grybas sloinikėly marinuojamas eismo kamščiuose. Būtent gruodį žmogus gvaltavojamas emociškai, vertybiškai, finansiškai ir logistiškai už visus metus, būtent gruodį informacinis, reklaminis, vaizdinis ir kitoks triukšmas paleidžiamas visu garsumu – kad tik neišgirstum sielos kuždesio. Kalėdiniai… Skaitykite toliau

Adventas be blizgučių

  By , ,

Ką jaučia amarilis, žinodamas, kad tuoj bus sodinamas į žemę, leis šaknis gilyn, stiebus aukštyn, įsišaknys ir skleisis?Ką jaučia kūdikio siela, sklęsdama virš Žemės, regėdama savo būsimus tėvus ir žinodama, kad tuoj įsikūnys?Ką jaučia idėja, iš neregimojo pasaulio žvelgdama į žmogų – savo pildytoją, ir žinodama, kad tuoj pradės materializuotis, įgaus regimą pavidalą? Ar patys jaučiate, kiek daug jėgos slypi tame virsme, magiškame Slenkstyje: tarp ten ir čia, tarp galimybės ir esamybės, tarp ketinimo ir išsipildymo? Atrodytų: žiema – gal ir netinkamas metas mąstyti apie sėją ir derlių. Tačiau jei įsiklausysite į pačios Gamtos tykumą šiuo metų laiku, gali būti, kad begarsėje Visatos melodijoje išgirsite kažką, kas nori įsikūnyti būtent per jus. Su sąlyga, kad iš tiesų įsiklausysite. Ryt prasideda Adventas. Visą jį kviesiu jus skirti laiko ir dėmesio savo vidui. Mano FB paskyroje nebus prieššventinės karštinės, desperatiško „pritagink draugą” erzelio, „palaikink ir laimėk” turgaus, surežisuotų kadrų ir fotošopinio gyvenimo,… Skaitykite toliau

Savižudybių prevencijos dieną

  By , ,

Patikėsite ar ne, susapnavau, kad turiu sukurti tokį plakatą. Ir kaip tik atėjo laikas: šiandien, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną… Todėl sukūriau, publikuoju, ir pridedu kelis žodžius šia tema. Daugybė žmonių per savo gyvenimą patiria LABAI sunkių akimirkų. Tik ne visi apie tai kalba. Ypač šalyje, kur psichinė sveikata vis dar yra tabu. Priešingai: žmonės kaip tik dažnai mėgsta vaidinti stipresnius, sėkmingesnius, kietesnius, nei yra. Nors ir ta vaidyba ilgainiui užgula alinančia našta „aktorių”, ir iškreipia tikrovę tų, kurie kliaujasi „aktoriaus” vaidmeniu.⁠Neseniai kalbėjomės su vienu draugu, visai kitame kontekste, ir jis užsiminė, kad išgyvena jausmą, jog visiems sekasi geriau, visi pasiekę daugiau, kad jis nuveikė tiek mažai. „Bet tu nežinai, kokia buvo tų „pasiekimų” kaina, tai viena,” – sakau jam. – „Ir antra, žmonės dažniausiai rodo tik paradinę pusę. O iš tiesų begalė žmonių pasislėpę neša vienokį ar kitokį kryžių.”  Tik tie kryžiai dažniausiai kitiems nematomi Kažkas augo geriančioje šeimoje, kažkas… Skaitykite toliau