„Buvau dygliuotas nervų kamuolys”

„Buvau dygliuotas nervų kamuolys (na, ir dabar ne pūkuotas burundukas, bet jau žaibais taip nesisvaidau…), pakantumo resursai išsisėmę, visi aplink nervino, kad norėjosi tik bloką dėt tiek virtualiai, tiek realiai, svajonių, norų daug, bet niekas nevyko, nes… nieko nedariau ta linkme, žodžiu, ėmiau pati sau nepatikt ir su savim visai nesutart.” Pažįstama? Man puikiai pažįstama. Tačiau irzlumas, dirglumas, nepakantumas, depresyvios nuotaikos, apatija ar kunkuliuojančio pykčio protrūkiai – tai ne mes, o tik mūsų būsenos. Kartais – nesąmoningai mūsų pačių kurtos ilgus mėnesius: mums nemokant pasakyti „ne”, persidirbant, tampant šiukšlių dėže svetimoms emocijoms, ar tiesiog kasdien intoksikuojantis blogiausiomis naujienomis iš viso pasaulio. Pripildyti save pykčio, nuovargio, nusivylimo, agresijos – būdų labai daug. Neretai šioje srityje dar vaišinamės ir „kokteiliais”: persidirbimą bandome pamiršti nirdami į destruktyvius pomėgius, gerų emocijų ir naujovių alkį bandome atpirkti negatyvia stimuliacija – intrigomis, konfliktais, vidinę tuštumą bandom užpildyti svetimų gyvenimų trupiniais – žvaigždžių skyrybomis ar vestuvėmis, nelaimėmis… Skaitykite toliau