Kaip išmokti mylėti save, arba 12 svarbių dalykų pirčiai


Yra žmonių, kuriems sunku mylėti ir gerbti save tiesiog šiaip, „lygioj vietoj“.

Tarsi tą meilę ir pagarbą reikėtų nusipelnyti, užsidirbti (dažnai persidirbant). Atsipeikėjama dažniausiai tik po sukrėtimų.

Pastebiu, kad žmonės, išgyvenę sunkias ligas, kitokius gyvenimo supurtymus ir išbandymus, paskui jau lengviau save priima ir labiau gerbia savo poreikius, mažiau save ūdija, mažiau lyginasi su kitais, rečiau vaikos primestų tikslų. Ne visada ir nebūtinai visą likusį gyvenimą: išbandymai irgi pasimiršta (o ir aplinka dažnai spaudžia „siekti daugiau“, demonstruoti titulus, per sukąstus dantis įgytą lizinginį turtą). Tačiau tendenciją matau. Gyvenimo sveikai supurtyti žmonės praregi, naujai pamato, kas verta pastangų ir nebesugrąžinamo laiko, kas ne.

Dabar tarsi visa žmonija purtoma vienu metu. Visi išgyvename vienokių ar kitokių praradimų, daugelis susidūrėme su seniai pamirštomis ar niekad neturėtomis baimėmis. Daugelis sveikstame nuo ligoto menkavertiškumo, demagogiškos skubos, netikrų norų, iš tiesų visai nesvarbių paviršutiniškų blizgučių vaikymosi. Daug kas mokomės būti čia ir dabar, priimti nežinią, praradimus, turėtų planų žlugimą. Daug kas mokomės tiesiog būti – atsisiejant nuo turėtų pasiekimų, sukurtų ir galbūt labai netikėtai sugriuvusių dalykų.

Kai kurias šių pamokų mokiaus dar prieš pandemiją ir karantiną. Viena jų – atrodo labai keista – tiesiog leisti sau būti. Leisti sau ilsėtis. Leisti sau tuo mėgautis. Ne „užsitarnauti“ poilsį, o laikyti jį tokiu pat svarbiu kaip darbai (užkietėjusiems darboholikams tai turėtų skambėti labai beprotiškai; žinau, žinau…).

To – gero poilsio be „užsitarnavimo“ – mokiaus pirtyje. Būtent čia rašau ir dabartines eilutes, čia rašiau ir žemiau esantį tekstą. 

Galbūt įkvėpsiu kažką iš jūsų – jei ne nueiti į pirtį šį savaitgalį, tai bent jau pritildyt „vidinį ubagėlį“ ir LEISTI SAU MĖGAUTIS. Kuo – jūsų širdis tikrai pajus. Ir tai tikrai neturi kainuoti daug pinigų. Tai gali nekainuot iš viso nieko, išskyrus jūsų pačių „išduotą“ LEIDIMĄ SAU. Būti. Ilsėtis. Mėgautis. Be nuveiktų darbų „sąskaitos“ šito „užsitarnavimui“.

Kaip aš pati mokiaus šito – pernykštis mano tekstas apie pirties malonumus.

****

Kai labai gerai pailsi, tai paskui po poilsio irgi reikia pailsėti. Čia KAČIŲ IŠMINTIS. Jei labai lengvai dirbate ir labai sunkiai ilsitės, gal sugundysiu su nauju nusiteikimu užsukti į pirtį. 🙂 Punktais ir argumentais! 

Sakoma, kad pirtis valo ne tik kūną, bet ir mintis; ji gerina nuotaiką, švarina organizmą, padeda kovoti su virusais, lieknina, dailina kūno linijas, gerina medžiagų apykaitą, padeda atsipalaiduoti, gerina miegą, jaunina, skatina endokrininės sistemos veiklą…

Žodžiu:

Pirtis – tikras stebuklų namelis.

Tačiau ne visiems:
– Į pirtį? Tą baisų, ankštą, karštą, troškų kambariuką, kur kažkodėl SAVO NORU susirenka žmonės, sėdi ir PRAKAITUOJA? Kad gal AČIŪ, NE, – su neslepiamu pasidygėjimu sakydavo mano vyras. 

Įdomu tai, kad pastaruoju metu jis retkarčiais vis tik sutinka eiti į tą “baisų ankštą kambariuką” – gal todėl, kad nėr toks jau ankštas, o labiausiai turbūt todėl, kad įdėjusi visai nedaug pastangų, pirties malonumus pakylėjau į visiškai naują lygį ir dabar kur kas lengviau įvilioju žmones į pirtį. 😀

Ką pakeičiau?

Regis, ne tiek ir daug. Iš tiesų tik truputį pasiskaičiau, kaip rekomenduojama eiti į pirtį, kaip elgtis su eteriniais aliejais, kokias pertraukas daryti, kaip ir kokias vantas rišti. Tiesa, ne tik skaitau – dar ir PAISAU tų rekomendacijų. 🙂 Ir tik šiek tiek paišlaidavau, įsigydama vieną kitą dailų, gražų, patogų ir naudingą daiktą pirčiai. Sąlyginai labai nedaug.

O visa kita yra vidinio ketinimo ir ritualo galia. Tiesiog nusprendžiau ne “šiaip”, o labai gerai pailsėti, ir tiesiog dariau viską, kad tai įgyvendinčiau.

Nesu profesionali pirtininkė, tačiau pernelyg mėgstu tiek pirtį, tiek rašyti, tad čia – dvylika dalykų, kuriuos šiandien išskirčiau kaip svarbiausius pirtyje. (Beje, šis tekstas rašytas būtent pirtyje, tarp “užėjimų”.)

– 12 SVARBIŲ DALYKŲ PIRČIAI –


1. Pirmiausia, nusiteikiu geram poilsiui.

Augau tokioje aplinkoje, kur būdavo labai svarbu dirbti, būti naudingu, veikliu, darbščiu, kažką NUVEIKTI – todėl man bendrąja prasme lengviau dirbti, nei ilsėtis. Tačiau nuo ilgamečio persidirbimo ir ilgų metų be atostogų rimčiau sustreikavus sveikatai, jau kelerius metus sąžiningai, kantriai, kūrybiškai ir nuosekliai MOKAUSI ILSĖTIS. Ir manau, kad man visai gerai sekasi.

Viena iš svarbiausių pamokų – poilsį turiu apsibrėžti laike, duoti sau aiškias ribas, kada prasideda mano išeiginė ar ilgai lauktos atostogos.

Kita pamoka: poilsiui man geriau turėti planą, tikslą, konkretų norą, pageidavimą, nei “plaukti pasroviui”, nes kartais nepasisaugojusi visą savaitgalį galėdavau “praplaukioti” FB – sutikite, tai prastas būdas leisti išeigines.

Žinau, kad kai kurie žmonės nemėgsta ar net nekenčia žodžio “planuoti”; tuomet galima rinktis kitą žodį – ir vis tik, jei yra įspūdis, kad per išeigines nepailsima, aš rekomenduočiau turėti idėją, ką norisi patirti konkretų savaitgalį. (Pirtis beveik visada yra mano sąraše.)

2. Pakuriu pirtį.

Kol ji prišyla, veikiu ką nors malonaus: einu pasivaikščioti, fotografuoju, rašau, skaitau, tvarkausi namą ar pirtį (taip, kartais – kai nejaučiu, jog privalau – man labai malonu tvarkytis).

3. Išsimaudau karštame duše.

Pirties temperatūrai pasiekus 60 laipsnių (dažniausiai truputį virš, nes vis pražiūriu šią ribą), išsimaudau karštame duše. Karštas dušas paruošia odą pirties procedūroms.

Gali būti, kad tądien (jei tai vasaros diena) bidzinėjau saulėkaitoje, išsitepusi natūraliu arganų ar jojobos aliejumi (natūralūs aliejai – PASIRODO! – saugo nuo perdegimo saulėje, švelnina pirmąjį įdegį, iš raudono jį paverčia subtiliai rusvu, lyg būčiau grįžusi iš pajūrio). Tokiu atveju, manau, į dušą prieš pirtį nueiti ir tiesiog būtina.

4. Išsimaudžiusi užsiplikau pirčiai tinkamos arbatos.

Dažniausiai liepžiedžių, tačiau šią vasarą atradau beržų lapų arbatą (kurią skinu tiesiog savo kieme nuo žaliuojančių beržų) ir raminančią, atpalaiduojančią raudonėlio arbatą (ją skinu tiesiai iš pievos kieme). 

(Nemėgstu sakyti “prakaitavimą skatinanti arbata”, kaip ir žodis “prakaitas”, pripažinkim, nėra labai gražus – aš mėgstu sakyti, “kaip lengvai kūnas atiduoda vandenį”, ir yra apstu arbatų, kurios palengvina ir pagreitina tokius valymosi procesus.)

5. Prieš eidama į pirtį, paruošiu eterinių aliejų mišinio. 

Dažniausiai tiesiog prisileidžiu karšto vandens į varinį kubiliuką, ir prilašinu į jį tokių eterinių aliejų, kokių tądien man norisi. Aną kartą tai buvo: čiobrelių, levandų, aloyzinių verbenų eteriniai aliejai ir rožių otas.

SVARBU: vandenį su eteriniais aliejais, pasirodo, rekomenduojama pilti tik ant sienų ir plautų (gultų) – jokiu būdu ne ant akmenų, kur eteriniai aliejai, teigiama, išgaravę ir pridegę tampa toksiški. (Anksčiau, nežinodama, lašindavau juos neskiestus tiesiai ant akmenų.)

Kartais eterinius aliejus lašinu į druską dubenėlyje. Apie druską galėčiau rašyti ilgai ir su didele meile, nes jos poveikis kūnui ir sielai yra – na, milžiniškas, čia tiek žodžių netilps. Apie tai kitąsyk.

6. Atidžiai prižiūriu “užėjimų” į pirtį laiko rėmus.

(Anksčiau užstatydavau telefone laikmatį ir palikdavau priepirtyje, kad neužsisėdėčiau. Dabar turiu smėlio laikrodį ant pirties sienos, tai daug smagiau.)

Sakoma, kad vieno užėjimo trukmė turėtų būti iki 10-15 minučių, tačiau pirmasis užėjimas turėtų būti kone perpus trumpesnis – iki septynių minučių.

Aš nesismulkinu, einu po 15 minučių visus kartus.

Tačiau ilgiau nebūnu (ką darydavau anksčiau) – ir tai prideda pirčiai lengvumo. Neperkaistu, nesvaigsta galva ir nevargsta širdis.

SVARBU: pertraukos, pasirodo, rekomenduojamos ilgesnės nei patys užėjimai į pirtį.

Informacija internete skiriasi, radau rekomenduojamą net pusvalandį pertraukos, ir man labai patiko. Dabar taip ir darau.

Tiesa, tai “išpučia” pirties vakarą iki 3-4 valandų, ir man iš pradžių tai atrodė klaikiai daug, tačiau iš tiesų – o kas čia blogo DAUG laiko skirti maloniam, kokybiškam, mėgstamam poilsiui? Čia tik vidinis varguolis sako, “greitai, greitai, kiek galima ilsėtis”. Iš tiesų ilsėtis galima visą savaitgalį. Tam jis ir skirtas.

7. Pirtyje stengiuosi veikti tai, kas malonu.

Klausausi tylos arba muzikos, kalbuosi (jei į pirtį einu ne viena 😀 ) ar net skaitau knygą (kai einu viena). Visada stengiuosi klausytis savo vidaus, ko konkrečiai man tuo metu norisi. Ne visada norisi tylos, ne visada norisi ir kompanijos.

8. Pertraukų metu ilsiuosi.

Nusimaudau tvenkiny.
Sausai nusišluostau.
Įsitaisau fotelyje.
Geriu arbatą.

Kalbamės, jei esu su kompanija.
Jei esu viena, kartais skaitau.
Kartais rašau (kaip dabar).

9. Pertraukų dress-kodas: sausai ir šiltai.

Atradau fantastišką dalyką: kelis rankšluosčius užmetu ant karštų akmenų, ir po maudynių tvenkiny, nusišluosčiusi kitu rankšluosčiu, pasiimu sausą, įkaitusį rankšluostį, susisupu į jį – toks kaifas… nežinau, lyg grįžti į kūdikystę ar net kažkokį jaukų ir saugų Visatos lopšį.

10. Klausau savo kūno.

Jei per karšta – renkuosi žemesnį suolą, jei vis dar per karšta – atsidarau duris.
Jei nesijaučiu pakankamai sušilusi – neinu į tvenkinį, tik persipilu šaltu vandeniu iš kibiro.
Jei užtenka 3 užėjimų, einu tik tris (taip būna labai retai). Paprastai einu keturis. Kartais penkis.

Iš tiesų pirtį į visiškai naują malonumo lygį pakylėjo būtent tai, kad klausiau savo poreikių ir nuolat klausinėjau savęs, kas man malonu, kas ne. Apie tai jau rašiau.

SVARBU: kojoms turi būti šilta. Ir pirtyje, ir per pertraukas.
Pirtyje, sakoma, kojas galima įmerkti į dubenį su druska ar vaistažolių nuoviru. To dar nebandžiau. Jei pėdoms trūksta šilumos, tiesiog pakeliu jas aukščiau. Per pertraukas sėdžiu susisupusi į vieną šiltą sausą rankšluotį, o pėdas susivyniojusi į kitą. Tai prideda labai daug malonumo.

11. Po pirties itin efektyvios SPA procedūros.

Po pirties? Iš tiesų pačioje pirtyje. Kūnas įšilęs, raumenys atsipalaidavę, oda pasirengusi. “Eina” viskas: kūno šveitimai, kaukės, masažai… Na, iš esmės vanojimasis vanta taip pat laikomas masažo forma. Tik va su vantom man iš pradžių net labai nesisekė. 😀 Keli pirmi egzemplioriai išbyrėjo gabalais… 
Tačiau nusiteikiau, kad gal išmoksiu ir jas daryti. O kol taip nutiks, pasakiau sau, juk ir taip užtenka veiklos – pirtyje mėgstu kūno šveitimą, po pirties – lengvą kūno masažą, įsitrinant arganų ar simondsijų aliejumi su keliais lašais kokio ypatingesnio eterinio aliejaus, tarkime, rožių ar santalų. Ir laikas, kol pramokau rišti vantas, neprailgo. O kai išmokau… bliambački, kaip pasakytų mano kirpėja, gospadi, nejuokauju, – su liepų vantomis staiga patekau į Rojų. Na, ten jau irgi atskira istorija.

12. Po pirties sąžiningai ilsiuosi.

(Darsyk: kai labai gerai pailsi, tai paskui po poilsio irgi reikia pailsėti. Čia KAČIŲ IŠMINTIS. Paisykime jos.)

Perskaičiau, kad po pirties bent pusvalandį rekomenduojama niekur neiti, pailsėti. Pabandžiau, ir man taip patiko, kad dabar šito labai sąžiningai laikausi.

Jei esu viena, baigusi visas procedūras nusimaudau, išsipurškiu gėlių vandeniu, išsitrinu aliejumi, susisupu į rankšluostį, ir užlipu į antrą pirties aukštą išsitiesti ant sofos. Truputį gėda ir truputį juokinga prisipažinti: VISADA per tą poilsį užmiegu. Kaip kūdikis. Gerai, kad užsistatau žadintuvą, kitaip turbūt ir likčiau ten nakvoti.

Regis, tiek.

Jei mėgstate pirtį, labai linkiu pasidovanoti sau kažką, kas jai pridėtų dar daugiau magijos ir malonumo. Nors labai ilgai neleidau sau, galiausiai įsigijusi, nauju variniu kubiliuku ir variniu samtyčiu džiaugiausi visą vasarą, kaip vaikas per nesibaigiančias Kalėdas…


Bookmark the permalink.

Comments are closed.