Apie „tvarumo bumą“ ir tikrus jo rekordininkus


Kviečiu jus naudingai pažaisti. Parašykite komentaruose po originaliu tekstu ILGAAMŽIŠKIAUSIŲ, KOKYBIŠKIAUSIŲ savo atrastų drabužių ir / ar batų gamintojų pavadinimus. (Žmonės ten deda net ir savo ilgaamžiškiausių daiktų nuotraukų.)

Tai retas atvejis, kai skatinu reklamą 🙂 ir vartojimą (būtent ATSAKINGĄ).

Jei mane pažįstat, žinot, kad labai nemėgstu „proginio“ gerumo, o dabar – ir „proginio“ tvarumo. Net pats žodis „tvarumas“ man labai atstumiantis, nes iš toli trenkia biurokratkalbe.

Ir vis tik pati ŽEMĘ TAUSOJANČIO vartojimo idėja man yra artima iki kaulų čiulpų. Taip gyvenu didžiąją dalį laiko. Be jokios prievartos, be jokių vaidybų, be skambių deklaracijų, be siekio pasirodyti „tvaria“ (jau tuoj kils žiaugsulys nuo šio žodžio, tiesa?) – tiesiog taip man gyvenasi.

Ir ne, tai nesusiję su tikrai žvėriškai sudėtingais metais, kai sisteminės žiurkės kone mirtinai užgraužė mano verslą, tai nesusiję su kažkokiu panišku taupymu, staigiu ir žiauriu visa ko atsisakymu – aš taip gyvenau ir finansiniškai pačiais sėkmingiausiais savo metais!

Nors iki pandemijos tuometinėje savo aplinkoje NUOLAT jutau spaudimą būti „didesne ponia“, prabangiau rengtis, daugiau demonstruoti turėtus uždarbius – kažkaip atsilaikiau prieš tą nuolatinį smegenų plovimą. Ir štai kas įdomu. Sunkmetis tik kaip lakmuso popierėlis parodė, kad tokie mano sprendimai buvo geri, teisingi, ir ilgus metus tausojančiai gyvendama, net susidūrusi su dideliais sunkumais tiesiog toliau tęsiau tai, ką dariau jau anksčiau:

– gyvenu sėsliai, praktiškai niekur nevažinėju, tai yra nedeginu kuro – kai vasaroms persikraustydavau dirbti į sodybą, galėdavau ten būti po kelias savaites visiškai niekur neišvykdama (dabar važinėju kelissyk per savaitę, bet tai laikinas dalykas);

– tvarkaus ir sukuos taip, kad nereikėtų išmetinėti maisto – išmesti maistą man tikrai atrodo didelė ekologinė nuodėmė, ir aš geriau maitinuosi paprasčiau, ekonomiškiau, natūraliau, ruošiu maistą mažesnėmis porcijomis ir trumpam laikui, bet ne pūdau, švinkinu ir pelydau;

– išskyrus kritinius atvejus (kai sergu, kai dėl kitų priežasčių negaliu pasirūpinti savimi, arba paskutinėmis Juozapo gyvenimo savaitėmis, kai kiauras dienas eidavau keliais paskui ją, davinėdama vaistus ir maitindama), praktiškai niekad neperku maisto plastikinėse pakuotėse – žinot, kaip būna tie pjaustyti sūriai, kumpiai, ir t.t. – na aš tikrai blogai jausčiausi psichologiškai, jei nuolat pirkinėčiau tokį maistą;

– skrupulingai rūšiuoju atliekas, pagaliau įsitaisiau tikrą komposto dėžę, ir būtent turėdama ją, labai aiškiai matau, kad per savaitę tesukuriu mažytį puodą organinių atliekų (didžiausią tūrį ten užima, beje, mano arbatų žolės :D) – ir sodyboje per visą savaitę tesukuriu maišiuką kitokių šiukšlių (Vilniuje tas yra labai sunku),

– labai tausoju vandenį, net ir „savą“, – dėl dviejų priežasčių: pirmoji, „logiška“, yra ta, kad taip rečiau turiu kviestis nuotekų išvežimą; antroji, kažkam gal mažiau logiška, bet tai irgi tikra priežastis – labai žiaurios sausros mano kaime leido man kur kas geriau suvokti, ką iš tiesų reiškia vanduo, ir ką reiškia jo žvėriškai stigti – ir kadangi vanduo yra visų mūsų resursas, su tokia atsakomybe jį ir vartoju;

– naujus drabužius ir batus perku retai, gerai pasvėrusi, pirmenybę teikiu kokybei ir ilgaamžiams daiktams – būna išimčių, būna apsišaunu, būna visko, tačiau šiaip jau šioj srity esu savimi gana patenkinta (pvz., šį rudenį vis dar aviu sportbačius, kurie pirkti prieš penkeris metus, o kaime po pievas vaikštau aulinukais, kurie pirkti prieš septyneris metus – abi poros puikiai tarnauja, batai nei suplyšo, nei „išėjo gabalais“ – žinoma, prekinė išvaizda jau ne pirminė ir į teatrą tokiais batais tikrai neičiau, bet iš principo tai vis dar puikus apavas trinti kasdienai).

Pandemijos pradžioje man kilo mintis (tuomet dar tikrai nebuvo tokio TVARUMO BUMO) pradėti fiksuoti prekinius ženklus, kurie iš tiesų pasižymi išskirtine kokybe, ilgaamžiškumu, o drauge žymėtis ir itin nepatvarius, „skystus“ rūbus, kurie jau po pirmųjų skalbimų tampa skudurais.

Kam? Na, matyt, turiu kažkokį tyrinėjimo geną: man labai patinka stebėti dalykus, ypač kai turim ilgą laiko liniją. Maža to, mes dažnai esam linkę pasiskųsti, bet ne pasidžiaugti – aš manau, kad turim viešai pagirti TIKRAI (o ne suvaidintai) tvarius ir ilgaamžius prekinius ženklus ir jų gamintojus, dalintis jais, įkvėpti apie daiktų ilgaamžiškumą pamąstyti ir savo rato žmones.

Taigi, jau trečius metus tai darau sąmoningai – tyrinėju drabužių ir apavo kokybę. Tačiau prieš tai begalę metų dariau tai nesąmoningai. Veikiau – tai darė mano spinta. „Atmėtydama“ nusiskalbiančius, išskystančius rūbus, ir pasilikdama tai, kas tarnauja ilgiausiai.

Todėl šią temą „atidarau“ rūbeliu-rekordininku. Tai, be jokios abejonės, patvariausias, geriausiai išsilaikęs mano drabužis. Jis ir yra nuotraukoje:

Rūbas nėra išvaizdus: tai mano motociklininkės striukė (su įsiūtomis apsaugomis).

Jai šiandien yra n-iolika metų.

Per šitiek laiko, net trinama kiekvieną sezoną (išskyrus vienintelį infamous 2021-ųjų sezoną, kai ant motociklo nebegalėjau sėdėti dėl nuolatinio skausmo) ši striukelė niekur nesuplyšo, ir net niekur rimčiau nenusitrynė oda.

Kadaise ši striukė man buvo vos įperkama, tačiau esu tikra, kad ji nekainavo 1000 litų. (LITŲ! :D) Jei būtų viršijusi 1000 litų, tikrai prisiminčiau. Man atrodo, visa mano moco ekipuotė (striukė, šalmas, pirštinės, „inkstų juosta“) kainavo iki pusantro tūkstančio litų.

Dabar užmetusi akį į šio gamintojo puslapį, matau, kad panaši striukė šiandien kainuotų iki 500 eurų. Ir jei kokybė išlikusi tokia pat – tai rūbas, vertas kiekvieno euro.

Ši striukė man nebuvo graži, tačiau tai buvo panašiausia į tai, kuo norėjau vilkėti važinėdama. Niekad nenorėjau iššaukiančių, rėkiančių spalvų, margumynų, „gariūnų“. Tai nors šis pasirinkimas anuomet buvo „iš bėdos“, per šitiek metų aš ir neradau nieko sau gražesnio, nors iš įdomumo pasidairydavau.

D. turi to paties gamintojo motociklininko striukę, kuri yra dar senesnė už maniškę. Išsilaikiusi identiškai gerai.

Tad mano viso ligšiolinio gyvenimo tvarumo laimėtojas yra „Halvarssons“, Švedijoje dar praėjusio amžiaus pirmoje pusėje įkurtas gamintojas (beje, nuo 2019-ųjų priklausantis suomiams).

Ačiū jam už ilgus metus saugių ir šiltų kelionių motociklu ❤️

(Ir ne, tai ne apmokėtas postas – net sunkiausiais laikais, aš neparduodu savo nuomonės ir savo FB įrašų, ir tikrai neturiu pasirašiusi jokio „projektėlio“ tvarumo skatinimui. 🙂 Tiesiog manau, kad drabužių ilgaamžiškumas (žinant, kad drabužių pramonė yra viena taršiausių) yra labai gera tema, pernelyg retai keliama.)


Bookmark the permalink.

Comments are closed.