Turbūt geriausias interviu su manimi

Slapta mano istorija mano balsu: kodėl kartą per gyvenimą verta padaryti gražią beprotybę. 🙂 Tikiu, kad mus perkeičia sutikti žmonės, perskaitytos (geros) knygos, įvykę atviri pašnekesiai, aplankytos vietos ir net… sutikti gyvūnai. Turiu posakį, kad po tokio persikeitimo “mūsų sieloje atsiranda dar vienas kambarys”: dar daugiau edvės savęs pažinime ir pasaulio suvokime. Kviečiu pasiklausyti autentiško, „nesurepetuoto“ pokalbio, ir pažinti mane tokią, kokia irgi esu (tik gal ne visad parodau): trapią, švelnią, jautrią, atidžią net labai mažai būtybei po kojomis: https://www.spreaker.com/user/lrt.lt/suolelis-miske-1-ilze-butkute-2020-06-17 Per neilgą, vos 10 metų savo „karjerą“ (labai nemėgstu šio žodžio) esu davusi dešimtis interviu leidiniams, radijo laidoms. Tačiau retu pašnekesiu galiu pasidžiaugti ir po kiek laiko. „Suolelis miške“ yra sumanymas, kurį gamtoje puoselėja LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė. Man teko milžiniškas džiaugsmas susitikti su Giedre saule spindintį, žaliuojantį ir čiulbantį birželio rytą, ir kalbėtis apie tai, kas man yra iš tiesų SVARBU. Todėl gana drąsiai sakau, kad tai geriausias interviu,… Skaitykite toliau

Kaip prisidėti neišleidžiant nė euro

Skaitytojai vis parašo, “jei galėčiau kažkaip prisidėti prie jūsų veiklų”… GALITE! Štai NET 4 SVARBŪS BŪDAI, KURIE NEKAINUOJA NĖ CENTO. Čia išvardinu visus 4 būdus, kurie kainuoja tik laiką/norą/kelis paspaudimus: 1. GALITE KOMENTUOTI MANO VIEŠUS TEKSTUS SOC. TINKLE IR DALINTIS JAIS SPAUSDAMI “SHARE”. Visa sklaida tokioms (grynesnės Gamtos, laimingesnio gyvūno, emociškai ir fiziškai stipresnio žmogaus) idėjoms yra… gera sklaida. Taip, VISADA bus spjaudančių, varančių, bėdavojančių ir besitaškančių pagieža, tačiau žinot, per tiek metų, jau pripratau prie to. Net jei kokia pilnatinė Pagiežmantė taškosi savo vidiniu purvu šierindama mano tekstą, ar dėdulis Skepsulis burnoja komentaruose – gal per juos mane atras kokie normalesni skaitytojai! Beje, žinau konkrečių atvejų, kai mane skaitydami sunormalėjo ir sušvelnėjo net labai destruktyvūs, despotiški, manipuliatyvūs asmenys. Pokyčius man asmeniškai liudijo jų kolegos. 🤭 Taip kad čia gal visiems į gera… Todėl DĖKOJU VISIEMS už komentarus ir šierus. Tai labai didelis prisidėjimas! 2. GALITE PAPASAKOTI SAVO DRAUGYSTĖS SU… Skaitykite toliau

NAUJA: Kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS

Jūsų tekstai gali būti gyvesni, ryškesni, drąsesni, labiau įtraukiantys, originalesni ir geriau atskleidžiantys asmeninį Jūsų braižą. Naujas mano kūrybinio rašymo kursas LAISVASIS TEKSTAS skirtas būtent tam. Turbūt keistoka prisistatyti ilgamečiams savo skaitytojams, tačiau dalis žmonių mane iš tiesų pažįsta tik kaip FB tekstų autorę, dalis – kaip autorę to, kuo dalinasi „Ilzės dirbtuvės“. Tačiau aš esu daugiau nei tai. Trumpa kūrybinio rašymo vieno žmogaus gyvenime istorija Poeziją rašau nuo pradinės, autorefleksinius tekstus ir svajones – nuo šeštos klasės. Nuo studijų metų virš dešimtmečio rašiau reklaminius tekstus, šūkius, klipų scenarijus ir net reklamines dainas: dirbdama agentūrose ir kaip laisvai samdoma tekstų kūrėja. Visą tą laiką, kasdien, kažką rašiau ir savo malonumui: kačių istorijas, pokalbių fragmentus, dienoraščius, tekstinius iššūkius, žaidimus žodžiais. Ir eilėraščius. Eilėraščiai sugulė į knygą „Karavanų lopšinės“ (2011). Sulaukusi vos dvidešimt kelerių, buvau įtraukta į kūrybiškiausių Lietuvos autorių dvyliktuką (2012), gavau ne vieną prizą už ryškiausią poetinį debiutą, ir (tiesa,… Skaitykite toliau

Apie perdegimą, apatiją ir nepakeliamas būsenas

Šio teksto aktualumas auga su kiekviena savaite. Perdegimas, apatija, depresyvios nuotaikos, nemiga, pandeminis nuovargis ar nepakeliama įtampa – tai ženklai, kad kažką verta keisti, ir skubiai. Jei esat rizikos grupėj, paskaitykit. Jei Jūsų artimasis rizikos grupėj, persiųskit jam. Jei artimasis taip pervargęs, kad negali perskaityti kelių lapų, išrinkit tai, kas svarbiausia, cituokit, ir įmeskit nuorodą į pilną tekstą. Jei žmogui rezonuos – jis paskaitys. Pandemija didina „slėgį“ daugelio namuose, darbuose ir galvose. Tai NORMALU. Mes veikiame tokiom sąlygom, kokioms nebuvome ruošti. NATŪRALU yra ir pavargti, ir išsekti, ir įklimpti į apatiją. Tai nėra trokštama reakcija, bet ji tikėtina. Gerai žinau, kas yra išsekimas, perdegimas, depresija; ir kaip tai siejasi su perteklinėm atsakomybėm bei atmosfera darbe. Neseniai sulaukiau vienos moters žinutės, kad vienas mano tekstas ją „išgelbėjo“. Gal tai buvo šis tekstas? Rašiau prieš pandemiją, tačiau man atrodo, būtent pandemija jį aktualizavo visiškai naujai. Įdedu tekstą tokį, koks buvo; kai kurie… Skaitykite toliau

Kam duota vidinė dykuma

Tamsiausi metų mėnesiai baigiasi. Tarsi jau pereita ir vidinė dykuma. Pamažėl ryškėja vizija, kaip atrodys postpandeminis pasaulis. Šiandien Saulėgrįža, visai netrukus – šv. Kūčios: dienos, kai visa Žemė veidu pasisuka į Šviesą, gimsta Dievo sūnus, prasideda naujas, ilgas ciklas, kurio kryptis – atsivėrimas, augimas, vaisių vedimas, derlius ir branda to, ką pasėjome. Turbūt daugelis po Kalėdų pajusdavote, kaip tuomet tarsi pats Gyvenimas įpučia mums daugiau jėgos, daugiau vilties, ir po Naujųjų pradedame gyventi bei darbuotis su nauja nata, nauju užsidegimu. Ypač, jei Adventas iš tiesų būdavo nugyventas su pasninku, ne tik fiziniu, bet ir emociniu (galbūt taip pasisekdavo tik nedaugeliui, tačiau veikiausiai bus patyrusių). Taip (sulėtėdami; pailsėdami; atsisakydami persivalgymo, ar fizinio, ar informacinio; saikingiau vartodami; saikingiau gyvendami išorėje ir pereidami į vidinių valymosi ir gal net savotiškos atgailos režimą) kasmet padedame sau “persikrauti” prieš naują visų metų ciklą, “restartuotis”, o jei iš tiesų gerai apsivalome – ir, kaip berods kažkuris… Skaitykite toliau

NAUJA: kursas ir pratybos „Gerovės architektai“

Kol politikai tuštokai balbatuoja apie gerovės valstybę, kiekvienas savarankiškai galime padaryti n konkrečių žingsnių, kad mūsų rytojus būtų saugesnis, laisvesnis, stabilesnis ir tiesiog laimingesnis žemiškąja, finansine prasme. Ir tam, mano patirtis rodo, geriausiai tinka pratybos: nuoseklus, sistemingas, dozuotas žinių „įdarbinimas“ tikrovėje. Žingsnis po žingsnio. O dėl ko turėtume tuos žingsnius žengti? – paklaus pesimistai ir skeptikai. Žinoma, galime dėl savęs nedaryti visiškai nieko. Galime tiesiog laukti, kad mumis kažkas pasirūpintų, tačiau daugelis turbūt jau turime kartokos patirties, matydami savo senelių ir močiučių pensijų dydžius. Esu iš tų žmonių, kurie nededa pernelyg daug vilčių į tuos menamus beveidžius „kitus“. Ir šia filosofija vadovavausi n metų prieš tai, nei gimė „Ilzės dirbtuvės“. Žinau, kad už savo gyvenimą ir savo ateitį atsakinga esu visų pirma pati. Būtent vadovaudamasi tokia nuostata, gana lengvai ir labai greitai radau naują darbą netekusi senojo per ankstesnę pasaulinę krizę, 2009-asiais. Būtent vadovaudamasi tokia nuostata labai drąsiai ieškojau naujų… Skaitykite toliau

„Mano koziris prieš išsigandusių, piktų, pavargusių minią“

Kartais mūsų išmokti dalykai nauja šviesa sušvinta būtent tada, kai jų labiausiai prireikia. Su pandemija užplūdo labai seniai mano kursuose dalyvavusių žmonių laiškai: jie rašo, kad 2020-aisiais kaip dar niekad jaučia negatyvios informacijos toksiškumą, saugo save ir savo šeimas, ieško būdų pabūti su savimi tyloje ir taikoje, bei kitaip taiko EŽD eksperimento principus. Deja, pati čia paslydau: būtent 2020-aisiais po ilgo laiko pradėjau sekti lietuvišką žiniasklaidą kasdien, ir to pasekmes tikrai labai ryškiai jaučiu tiek nuotaikai, tiek nusiteikimui, tiek vidinei pozicijai. Tačiau man, kaip vienam pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusiam kalbėti apie tai, kaip mus veikia kasdien “vartojama” informacija, nepaprastai gera sulaukti tiek patvirtinimų, kad žmonės, sugebėję išsisaugoti blogų naujienų tornado visus 2020-uosius, gyvena… net labai gerai. (Štai po 7 metų intensyvaus kasdienio darbo šioj temoj ir sulaukiau gausiausių vaisių 🙂 ) Tik noriu pabrėžti: tai, ką laiške mini moteris, yra vadinamasis ekstremalus eksperimento variantas. Aš jį rekomenduoju kurso metu visiškam informaciniam… Skaitykite toliau

Įkvėpimui svajojant šią Jaunatį

Vis galvoju, kaip padrąsinti svajoti tuos, kurie nė nepabando: per savo pesimizmą ir „nusivylimą avansu“, kaip tai vadinu. Kai dalinuosi savo asmeniniais išsipildymais, dalis skaitytojų tai „nurašo“ kaip kažkokį mano ypatingumą. Na, ypatingumas labiausiai tame, kad, kaip sakoma – kuo labiau su savimi dirbi, tuo labiau ir pildosi norai.  🙂 Šioj srity turiu kiek didesnį įdirbį nei pradedantys svajotojai, ir kiek didesnę išsipildymų „paletę“. Per dvidešimt sąmoningo svajojimo metų tokių istorijų neišvengiamai susikaupia. Bėda ta, kad tiems, kurie dar niekad nė nepabandė rimčiau pasvajoti ir užrašyti vieno kito noro, mano išsipildymų „paletės“ spalvos atrodo pernelyg kosminės. Aš išsvajojau sveikus santykius po ilgos nesėkmių virtinės, išsvajojau savo knygos sėkmę, išsvajojau man asmeniškai prasmingą darbą, išsvajojau nuosavus namus (dabar kiek gailiuosi, kad svajojau taip nedrąsiai ir kukliai), išsvajojau savo poezijos rinktinę, išleistą Niujorke, išsvajojau savo svajonių sodybą, ir dešimtis aplankytų pasaulio šalių – maža to, begalę tų kelionių gavau dovanų, kaip į… Skaitykite toliau

Kai neišsipildymai tampa ženklais

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą“, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas“, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė“ per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje

Aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės. Šiemet (dėl visiškos izoliacijos karantino pradžioje, paskui dėl gėlių sodinimo „daugiadienių“, o vėliau ir dėl ilgų atostogų su katėmis) sodyboj praleidau jau gal 10 savaičių, tai apie pustrečio mėnesio. Mano asmeninis rekordas. 🙂 Pabandžiau sau pačiai suriktuoti tuos gyvenimo gamtoj skirtumus, jų šiandėj išėjo 9. Taigi, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje? ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau teršiu. Per savaitę gamtoj sukuriu tik tiek šiukšlių, kiek mieste sukuriu vos per dieną: vieną šiukšlių maišioką. O pavasarį per 20 dienų visiškos izoliacijos sodyboj tesukūriau tiek šiukšlių, kiek mieste per pusę dienos, tai pusę maišioko. Nes: ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau vartoju. Visko. Ir materialių dalykų, tokių kaip maistas ir vanduo. Ir nematerialių, tokių kaip informacija, paskaitos, konsultacijos, žinios. (Nes Gamta mane moko labai daug.) Todėl: ♥️ Gyvendama gamtoj, išleidžiu labai mažai pinigų.  Buvo savaičių, kai neišleisdavau nė 30€ VISKAM – maistui,… Skaitykite toliau