Istorija, kurią skaitysite, kupina ne tik įtampos, veiksmo ir paslapčių, bet taip pat ir vilties bei stebuklų. Jos pabaiga pranoksta drąsiausias mano svajones ir visų mane palaikiusių žmonių lūkesčius: žmonės laimi prieš monstrus. Priminkite sau tai, jei keli knygos skyriai atrodys pernelyg sunkūs emociškai.
Tačiau ši iš tiesų nutikusi istorija kam nors gali pasirodyti ir pernelyg neįtikėtina. Ji šiurpi ir sunkiai telpanti galvoje, nors begalę pasakojamų dalykų galiu pagrįsti garso įrašais, žinutėmis, laiškais ir dokumentais.
Paradoksalu, kad šia istorija sunkiai galėjo patikėti net tie, kurie matė aprašomus įvykius iš arti, buvo jų liudininkai ir tiesioginiai dalyviai. Negalėjo ja patikėti ir skaitytojai, kurie daug metų seka mane feisbuke ir girdėjo ten skelbiamus garso įrašus – knygoje atkurtus pokalbių fragmentus, taip pat matė knygoje minimus dokumentus.
Baigus knygą paaiškėjo, kad sudėjus visus faktus į vientisą chronologinį pasakojimą kai kurių žmonių smegenys lengviau priskiria visą istoriją fikcijai, nei priima tokią tikrovę. Galbūt tai – psichologinė gynybinė reakcija? Jau nuo pirmųjų skyrių pamatysite, kaip daug ką neigė ir mano pačios artimieji bei draugai. Visi dažniausiai griebdavosi minties, kad pragaras, į kurį įkritau, – atsitiktinumas, o vienas kitą viję įvykiai – tarpusavyje nesusiję. Mes visi labai norėjome tuo tikėti – ir pati nebuvau išimtis. Net ir dabar iki galo netikiu tuo, kas vyko, – net patyrusi viską kiekviena savo kūno ląstele.
Tačiau greta fantastinio ir distopinio knygos prieskonio ši istorija yra kupina šviesos, kurią pabrėžė daugelis pirmųjų skaitytojų, ir naudingos informacijos tiems, į kuriuos kada nors taip pat nusitaikys Valstybinė Monstrų Иmperija.
Institucinį smurtą dar pirmaisiais šios istorijos metais įvardinau kaip vieną sudėtingiausių smurto rūšių. Kodėl?
Pirma, institucinis smurtas dažniausiai yra kompleksiškas ir daugiasluoksnis: žmogus tuo pat metu veikiamas psichologiškai, ekonomiškai, reputaciškai, naudojantis biurokratizmu jam trukdoma dirbti, kartais pradedama kištis ir į šeimos gyvenimą.
Antra, institucinis smurtautojas dažnai yra absoliučios galios pozicijoje, o jį dangsto ne tik kolegos, bet ir kitos institucijos.
Ir trečia: iš institucinio smurto negali ištrūkti savo noru. Tai bene svarbiausias institucinio smurto išskirtinumas. Žmogus, patiriantis mobingą darbe, gali parašyti prašymą išeiti iš darbo. Žmogus, patiriantis psichologinį ar fizinį smurtą šeimoje, gali išeiti iš namų ir bent jau laikinai apsistoti krizių centre.
O susidūręs su instituciniu smurtu, negali priimti sprendimo išeiti ar skirtis. Institucinį smurtą kenčiantis žmogus neturi jokios priebėgos ir jokios galimybės pasislėpti – nes institucinių žiurkių tinklas toks didelis, kad būsi surastas visur. Todėl turi ieškoti kitokios – ne fizinės priebėgos. Aš ją radau.
Pati patyriau daugiau nei septynių institucijų užsisėdimą ir septynis kartus sulaukiau baudžiamojo persekiojimo, nors nepadariau jokio nusikaltimo.
Toks sutapimas: viskas prasidėjo vos per mėnesį nuo tada, kai ėmiausi neteisėtų statybų temos – kai pradėjau viešinti korupcines schemas ir pati kreipiausi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo konkretaus vystytojo atžvilgiu.
Anksčiau niekada gyvenime neturėjusi problemų su institucijomis, staiga patyriau nepaprastai intensyvų jų „dėmesį“. Valstybinė mokesčių Иnspekcija, Soдra, ЭSO, policija, prokuratūra, kelių instancijų teismai – ir tai dar ne visos slibino, su kuriuo man teko kautis, galvos.
Institucinį smurtą lydėjo pinigus siurbiančios teisininkės ir aferistai, siekiantys pasipelnyti iš mane užgriuvusių bėdų. Stiprėjo ir viešas spaudimas būti „pozityviai“ – jokiu būdu nesidalinti tuo, kaip žiauriai save diskredituoja institucijos. Man nepasiduodant, mane kriminalizuojantį VMИ naratyvą su atviru šmeižtu soc. tinkluose ėmė platinti virtualių trolių armija, atakuojanti ne tik mane, bet ir mano draugus.
Atrodytų, tai buvo sukrėtimas po sukrėtimo, patyčios po patyčių, nuostolis po nuostolio, išdavystė po išdavystės ir trauma po traumos.
Kaip visa tai išgyvenau? Ne tik išgyvenau – kaip sugebėjau rasti, kuo džiaugtis, beveik kiekvieną dieną? Kur rasdavau resurso kūrybai?
Rašydama šią knygą, perbėgau tų metų savo įrašus feisbuke. Taip, kai kurie tų tekstų dabar atrodo desperatiški. Tačiau greta jų mano įrašuose vis dar buvo tiek šviesos, tiek grožio, džiaugsmo, humoro. Kasdienės kačiukų išdaigos, žygiai Gamtoje, įkvepiantys tekstai, skirti patiriantiems vienokių ar kitokių sunkumų.
Kas buvo ta juodžiausiame gyvenimo slėnyje mane maitinanti ir sauganti jėga? Iš ko sėmiausi stiprybės sunkiausiomis valandomis? Kas man labiausiai padėjo?
Noriu tikėti, kad atsakymą pavyko įsiūti į šią istoriją kaip švytintį Ariadnės siūlą, išvedantį iš užkeikto labirinto. Viliuosi, kad tas magiškas siūlas, suverptas iš šviesos, padės iš labirinto išeiti kitam – taip, kaip padėjo man pačiai.
Šią knygą rašiau su begaliniu dėkingumu tiems, kurie padėjo man išgyventi, įkritus į pragarą. Jie pirmieji gavo knygos ištraukų ir galėjo įvertinti stilių, tempą, pasakojimo būdą, istorijos konstravimą ir pirmuosius knygoje pasirodančius veikėjus.
Šią knygą taip pat rašiau su nepaprasta atjauta tiems, kurie į panašius monstrų spąstus dar tik pateks. Ir su tvirta intencija perduoti jiems tai, kas padeda išlikti.
Tiesa, redaguodami knygą, susidūrėme su nenumatytu iššūkiu. Sprendėme, ką daryti su skyriais, kurie skambėjo pernelyg neįtikėtinai – nors galėjau įrodyti, jog viskas vyko taip, kaip pasakoju. Redaktoriai siūlė tuos knygos fragmentus tiesiog išmesti, nuogąstaudami, kad jie privers suabejoti visa istorija. Dalį tų skyrių pašalinome. Tačiau dalį palikau. Nes istorija buvo kupina stebuklų ir nutylėti juos visus būtų tolygu apiplėšti skaitytoją.
Pažadu: net labiausiai neįtikėtini įvykiai, sutapimai ir susitikimai, pasakojami šioje knygoje, anksčiau ar vėliau bus išaiškinti, o mįslės įmintos. Tos detektyvinės linijos, kurios knygoje lieka paslaptyje, lengvai galės tapti knygos tęsiniu ateityje, jei tik skaitytojams patiks toks literatūros žanras: institucinis trileris, distopiniai memuarai ar mistinė docudrama – kaip pavadinsite, taip bus teisinga.
Ačiū, kad skaitote. Ačiū, kad, įsigydami šią knygą, jūs tiesiogiai prisidėjote prie to, kad būtų išsaugotos mano gyvūnams atpirktos žemės: bebrų trobelės, briedžių kalva, upelis Slenkstukas ir stirnų ganyklos su raudonpilvių kūmučių lumzdeliais.
Knygos autorė
Ilzė Butkutė
2026-ųjų vasaris
