Naujiena: LAIMINGESNIS KŪNAS

LAIMINGESNIS KŪNAS – tai nauja kursų potemė “Ilzės dirbtuvėse”, jungianti visiškai naujus autorinius mokymus, skirtus kūnui. Visų pirma veido odos puoselėjimui, plaukų stiprinimui, geresniam miegui ir ramesniam kūno atsakui į patiriamą stresą bei emocinius sukrėtimus. Kviečiu susipažinti, kaip ir kodėl gimė šis naujas sparnas “Ilzės dirbtuvėse”, o norintys jau gali užsitikrinti vietas pasirinktuose kursuose. Startinis “Laimingesnio kūno” kursų ketvertukas atrodo taip: “Skaistesnis veidas” (startas kovo 27 d.) Šis kursas moko geriau pažinti jautrią, dirglią, į raudonį linkusią veido odą, įžvelgti kasdienių pasirinkimų ir odos būklės sąsajas, geriau suprasti ir atliepti tokios odos poreikius, sąmoningai švelninti jai daromą žalą, ir paprastos, neprabangios kasdienės priežiūros pagalba efektyviai spręsti ir estetines, ir giliau slypinčias problemas. Gyvenimo būdas, laisvalaikis, santykis su stresu, mityba, maisto papildai ir vitaminai, tinkamos kasdienės kosmetikos krepšelis žiemai ir vasarai, psichologija, vidinis nusiteikimas, papildomos odos lepinimo procedūros – visa tai gali labai stipriai pagerinti situaciją ir iš principo keisti tai,… Skaitykite toliau

Kaip jaučiate klimato pokyčius?

Klimato kaita yra tema, kurios ilgai vengiau. Tikrai ne visi jaučia (būtent jaučia), kas vyksta pastarosiomis savaitėmis, ir aš jų visiškai nekaltinu – esam labai skirtingose sąlygose, matome ir fiziškai jaučiame labai skirtingus dalykus. Tačiau net nejaučiantys, gali (ir, manau, savo pačių labui, turėtų) kažkaip sudalyvauti užfiksuojant vykstančius dalykus ir ieškant sprendimų. Pirma liepos dekada buvo 5 laipsniais karštesnė, nei įprasta (šaltinis – šios dienos “Panorama”, mano labai mėgstama ir gerbiama klimatologė Audronė Gelvonaitė).  Gyvenantys puikiai kondicionuojamuose namuose, važinėjantys naujais puikiai kondicionuojamais automobiliais ir mažai būnantys lauke, tikiu, galėjo to nė nepajusti. Tačiau tie, kas daugiau būna lauke, tikrai pajuto. Pajuto ir tie, kurių namai bei automobiliai prasčiau kondicionuojami ar nekondicionuojami iš viso. Tokių vasarų veikiausiai daugės, ir jos greičiausiai taps naująja tikrove čia, Lietuvoje. Daugės karščio bangų, jos bus ilgesnės, karštesnės, liūtys piktės ir lokalės (šiomis savaitėmis Vilnius, Kaunas ir keli kiti miestai skendo, o dalyje Lietuvos jau ilgai… Skaitykite toliau

Laikas tik sau, vertas šimtų arba tūkstančių eurų

Variantas A. Moteris-devyndarbė-didvyrė-tarnaitė-auka, nuo persidirbimo skaudama nugara ir iš savigailos trūkinėjančiais nervais besivaikanti kiekvieną dulkę namuose, užuot nuveikusi kažką savo pačios labui? Ar vis tik variantas B.? Moteris-būtybė, skleidžianti džiaugsmą, taiką, gerą nuotaiką ir įkvėpimą tegul ir ne idealiai sutvarkytuose namuose? Užtat gerai palepinusi save ir išpildžiusi vieną kitą savo pačios norą, prieš pildant kitų? Jei esate moteris ir negalite pasirinkti tarp variantų A. ir B., paklauskite savo vyro, vaiko ar kito jus mylinčio žmogaus, KURIĄ jus rinktųsi jis. Galite maloniai nustebti. (Kartais tik tai mane, perfekcionistę ir darboholikę, ir gelbėja nuo susinaikinimo persidirbant ir persistengiant – vyro atsakymas.) Karantinas yra laikas, kai, skaičiau, daliai moterų ant nebūtinai stiprių pečių gula keturgubas krūvis.  Namų ruoša + darbas iš namų + vaikai visądien namuose + vyras visądien namuose + šunys, katės, šinšilai, iguanos, vėžliukai, papūgos ir kt. + psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus šeimos nariams ir giminaičiams + psichologinė pagalba iš… Skaitykite toliau

Kaip išmokti mylėti save, arba 12 svarbių dalykų pirčiai

Yra žmonių, kuriems sunku mylėti ir gerbti save tiesiog šiaip, „lygioj vietoj”. Tarsi tą meilę ir pagarbą reikėtų nusipelnyti, užsidirbti (dažnai persidirbant). Atsipeikėjama dažniausiai tik po sukrėtimų. Pastebiu, kad žmonės, išgyvenę sunkias ligas, kitokius gyvenimo supurtymus ir išbandymus, paskui jau lengviau save priima ir labiau gerbia savo poreikius, mažiau save ūdija, mažiau lyginasi su kitais, rečiau vaikos primestų tikslų. Ne visada ir nebūtinai visą likusį gyvenimą: išbandymai irgi pasimiršta (o ir aplinka dažnai spaudžia „siekti daugiau”, demonstruoti titulus, per sukąstus dantis įgytą lizinginį turtą). Tačiau tendenciją matau. Gyvenimo sveikai supurtyti žmonės praregi, naujai pamato, kas verta pastangų ir nebesugrąžinamo laiko, kas ne. Dabar tarsi visa žmonija purtoma vienu metu. Visi išgyvename vienokių ar kitokių praradimų, daugelis susidūrėme su seniai pamirštomis ar niekad neturėtomis baimėmis. Daugelis sveikstame nuo ligoto menkavertiškumo, demagogiškos skubos, netikrų norų, iš tiesų visai nesvarbių paviršutiniškų blizgučių vaikymosi. Daug kas mokomės būti čia ir dabar, priimti nežinią, praradimus,… Skaitykite toliau

Aš žinau, kas yra depresija, ir žinau, kas padeda

Kai kamuoja tamsios mintys, nemiga, nerimas, apatija ir bejėgystė. Ką tik buvo tarptautinė depresijos diena, ta proga noriu kai kuo pasidalinti. Pirma: nekenčiu tokių tarptautinių “švenčių”. Nuoširdžiai. Nes šis žodis nuvalkiotas, o jo prasmė iškreipta. Paauglystėje sirgau tikra depresija. Žinot, ne ta “depresija”, kai nerandi gražaus palto, vyras įteikia ne tokį vėrinį, kokio tikėjaisi, gauni ne tokį darbą, ar neturi su kuo spontaniškai skristi į Maldyvus, – ir ne ta “depresija”, kurią “diagnozuoja” draugė prie vyno taurės. O ta tikra depresija, kurią diagnozuoja gydytojai. Aš žinau, kas tai yra. Ir tai gerai. Ši patirtis ne tik anksti išgrynino mano vertybes, užgrūdino, ir padrąsino tokiam gyvenimui, kokio noriu AŠ (o ne “ką kiti pagalvos”). Drauge būtent šios patirties dėka žinau, kad yra BEGALĖ kitų būdų lipti iš depresijos, nei vien tik vaistai. Nuo juodos paauglystės mane lydėjo slapta baimė atkristi ir įklimpti vėl taip giliai, kaip buvau. Tik prieš kokius penkerius… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. II dalis

Įsižeminimas Ilzės dirbtuvės

Išsikrovusį telefoną visada skubame pakrauti, o save? Vasaroje slypi milžiniška magiška galia. Galime ta galia naudotis, o galime ją iššvaistyti tuščiai. Tada sakysim, “oi, net nepastebėjau, kaip prabėgo vasara, visai nepailsėjau”. Tačiau užtenka stabtelėti akimirkai, jei neišeina kitaip – išjungti telefono garsą, atjungti mobiliuosius duomenis, pabūti čia ir dabar – su Žeme, su saule, su vandeniu, su žiogų svirpimu ir šiltu vėju – ir staiga pajusi, kaip į tave iš kaži kur ima plūsti gyvastis, džiaugsmas, fizinė ir nefizinė jėga, o dar kiek – ir pagauni save, lyg iš oro gaudant naujas idėjas, sumanymus, naujus norus, tikslus. Tai Žemė dirba savo amžiną darbą – sūpuoja ir stiprina savo vaikus. Jei tik jie leidžias. Ši vasara ilga ir turtinga: saule, šiluma, debesų pavidalais, giedromis naktimis. Vasara pasirodė gailestinga – nors birželį šėlo sausra, po vėsesnės liepos rugpjūtis regis kaip reta žalias ir vaiskus. Ir vasaros dar liko: tikiu, ji tęsis ilgiau… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. I dalis

Ar vasarą vaikštote basomis po pievas, žolę, smėlį, braidote jūrose ir ežeruose, ir ar jaučiate to naudą? Kaip būtent apibūdintumėt, ką su jumis padaro vaikščiojimas basomis žeme? (Man paprastai gera vien matyti kitus vaikštant basomis; ir su malonumu apibūdinčiau, kiek naudų gaunu pati nusiavusi batus, tačiau vengiu užduoti savo natą; patyrinėkim pirma jūsų įspūdžius). O gal miegate „įžemintoje” lovoje? Kokie pojūčiai?  Tik knygoje „Įsižeminimas” aptikau, kad vaikščojimas basomis yra ne vienintelis būdas liestis su Žeme. Būna, pasirodo, ir „įžemintų” lovų, čiužinių, net jogos kilimėlių ir mažyčių kone pelės kilimėlio dydžio padėkliukų, kad „įsižemintų” kompiuteriu dirbantis žmogus. Būtų labai įdomu išgirsti, jei kas turite kažką iš tokio „įsižeminimo” arsenalo ir naudojate. Tačiau labiausiai mane domino pati Žemės galia gydyti, raminti, sveikatinti ir net jauninti, kuri ir aptariama šioje knygoje – remiantis autorių atliktais (tiesa, nedidelių imčių) tyrimais.  Čia į basų pėdų ir Žemės sąlytį žvelgiama kitu rakursu, nei kad aš jau… Skaitykite toliau

Geriausia kaukė veidui

Kadaise sugalvojau šią frazę iš vargo ir biednystės, ir noro pasijuokti iš savo nepriteklių, kad netapčiau vaikščiojančia kankine. Ale žiūriu, po tiek metų, ta frazė vis dar yra tiesa: GERIAUSIA KAUKĖ VEIDUI YRA MIEGAS. Kaip tą nustačiau? Pakartojau nemokslinį tyrimą. Vieną šios savaitės dieną, po gerokai mažiau* miego nei įprastai**, į darbo dienos pabaigą pajutusi, kad nebeatlaiko galva ir jau akyse mieguista migla, neatsilaikiau prieš nuodėmingą patalo trauką (magnetizmą dar labai stiprino ten jau nuodėmingai tinginčios dvi katės), ir nuėjau į lovą „paskaityti knygos” (kas buvo absoliutus, ryškus, atviras ir įžūlus melas sau, nes jau knapsėjau).   Ir lūžau miegoti taip, lyg būčiau išlietas betonas – su tokia sunkio jėga įsismelkiau į patalus ir minčių vakuumą, už lango žvaliai tvyrant trims laipsniams ir į skardines palanges barbenant lietui (tai turbūt tobuliausias oras miegoti).   Atsibundu po pusantros valandos, pažadina skambutis – jaučiuosi kiek pritrenkta minkštu miego vėzdu, biskutį nesuprantu, koks… Skaitykite toliau

Kaip informacinis fonas susijęs su moters galimybe tapti mama?

Žmonėms, su kuriais susipažįstu, labai sunku vienu sakiniu pasakyti, ką veikiu gyvenime (jaučiu, kartais mane net laiko vargše menininke, gyvenančia vyro sąskaita – kai kurie taip atvirai ir klausia; anksčiau siaubingai įsižeisdavau, bet su metais išmokau reaguoti linksmai). Tiesiog atsakyti, kad „ai, rašau eilėraščius, kuriu kačių komiksus, rengiu kūrybiškumo ugdymo kursus” atrodo kažkaip nerimta. Tokiomis dienomis kaip ši, ant bajerio galėčiau pridėti – SKATINU GIMSTAMUMĄ LIETUVOJE! Tada likčiau galutinai nesuprasta. 😀 Tačiau tai tema, kuria norėčiau parašyti kelis sakinius, nes iš laiškų jaučiu, kad ji aktuali. Ši tema yra nevaisingumas ir netradicinis požiūris į jį. Vis galvojau, kaip prieiti iki šios temos ir kokį pavyzdį naudoti, kad būtų aišku. Ir galiausiai grįžau prie tos pačios metaforos: Informacija yra lyg maistas   Neregimas, neapčiuopiamas, tačiau toks pats maistas, kaip ir fizinis: kaip iš fizinio maisto ląstelės „stato” kūną, taip iš informacinio maisto sąmonė ir pasąmonė „stato” vaizdinius, sąsajas, įpročius, santykius, ateities… Skaitykite toliau

Sekmadienio žygis užšalusiais ežerais

Šiandien (kovo 25 d.) su tėčiu (jis nuotraukoj) praleidom fantastišką dieną gamtoj. Vaikščiojom ledu, su šiaurietiškomis lazdomis. Tai buvo spontaniškas sekmadienio žygis užšalusiais ežerais. Matėm visokių gyvūnų pėdsakų, bebrų dirbinių, ekečių, žvejų, įskaitant nebepastovintį ant kojų žūkliautoją (taip spėjo nuvargt žmogus iki 14 val.). Išmanioji apyrankė rodo, kad nuėjom 10 km. Va dabar man atrodo, kad viena savaitė jau tikrai baigta, ir gali prasidėt kita. Tiesa, grįžus namo iš D. sužinojau, kad ledas jau neva per plonas, kad jau „pilna įspėjimų”. Tad jei norėsite pasivaikščioti ledu, rekomenduoju laikytis saugumo instrukcijų:   – prieš tai pažiūrėkite Youtube mokomųjų video, ką daryti įlūžus, – eikite į žygį su kompanija, – rinkitės pažįstamus ežerus be šaltiniuotų pakrančių ir properšų, – nuolat stebėkite ledo būklę, – sužinokite ledo storį pasiteiravę žvejų, – jei žvejai nebeprašneka, pamatuokite ledo storį įkišę šiaurietišką lazdą į eketę, – jei dėl to kyla žvejų riaušės, skambinkite 112.   O… Skaitykite toliau