Gruodžio Jaunatis

Gruodžio Jaunatį laikyčiau viena svarbiausių šių metų Jaunačių. Kaip ir kaskart, tik kur kas įdėmiau, į mus ima žvelgti pamirštų svajonių ir būsimų išsipildymų akys. Visa, ko daugelis net patys sau nepripažįstame ar per skubą vis nustumiam į Gyvenimo paraštes: slapčia (net nuo savęs slapčia) norėti, svajoti, siekti ir „kada nors“ atidėti dalykai… Tačiau kad išgirstume visa tai, kad susitiktume akis į akį su svarbiausiais, slapčiausiais ir didingiausiais savo troškimais, reikia trupučio tylos. Trupučio taikos. Trupučio švaros. Ir trupučio drąsos. Gal būtent tam ir bus skirta ši ypatingą užtaisą turinti Jaunatis? Pirmoji rekomendacijų dalis šiai Jaunačiai jau įkelta, ji matoma mano prenumeratoriams, o visiškai visa patronų paliekama „arbata“ skiriama gyvūnų ir pačios Gamtos teritorijoms plėsti:https://www.patreon.com/ilze Skaitykite toliau

7 minutės Gamtai kasdien: artėjant Vėlinėms

VAIDINTI AR TIKRAI ATMINTI?VARTOTI AR TAUSOTI? PIRKTI AR MYLĖTI? Artėjant tam metų laikui, kai Anapusybę jaučiame kaip niekad gerai – per pačią Gamtą, jos rudeniškai-žiemišką metamorfozę, išskirtinę Gamtos tylą ir tykumą, visas mirusiems ir šventiesiems skirtas datas, kapų lankymą, varpų dūžius – kviečiu Jus ir vėl tikslingai kontempliuoti vieną paprastą, nepelnytai pamirštamą dalyką: KAIP švenčiame, KAIP minime, KAIP įprasminame šį metą, KAS YRA SVARBU mums asmeniškai ir pačiai Žemei. Iš tiesų: Kaip minime šias šventes? Pirkdami pilnus plastikinius maišus vienkartinių žvakidžių ir baisių plastikinių vainikų, kuriais paskui užverčiame kapinių konteinerius? Stovėdami kilometriniuose eismo kamščiuose, degindami benzą ir nervindamiesi, kad… prisimintume tuos, kuriuos mylėjom? Pirkdami, vartodami ir erzindamiesi tam, kad… pabūtume su kažkuo savo širdyje? Apie vartojimą, teršimą, pompastiką, „parodomąją“ meilę ir sąmoningumo svarbą tyliausiose metų šventėse jau kalba net kunigai. Kalbu ir aš. Jau ne pirmus, ne antrus metus. Kalbu iš patirties. Yra žmonių, kuriuos labai labai mylėjau, ir jie… Skaitykite toliau

Pasiruošimas išskirtinei Jaunačiai

Tekstas pasirengimui jau paruoštas, iliustruotas ir publikuotas. 🙂 Prie Jaunačių svajonių – noriu tikėti, kad esu vienintelis žmogus Žemėje, kuris VISĄ jam paliktą “arbatą” atiduoda laukiniams gyvūnams. 🙂 Labai norisi būti “pirmuoju Mėnulyje išsilaipinusiu žmogumi” būtent tokioje srityje. Mano “atidarytame” žvėrių takų fonde – jau penkiaženklė suma, kuri guli neliečiama, iki rasime tinkamą teritoriją. Tai viena priežasčių, kodėl “iškrausčiau” Jaunatis ir kitus asmeniškesnius tekstus iš FB: visi, norintys man palikti “arbatos” už ilgametį mano rašymą žmogui, gyvūnams ir Gamtai naudingomis temomis, dabar tai gali padaryti itin lengvai, Patreon. Tai platforma, leidžianti palaikyti mainus tarp kūrėjo ir jo kūrybos “vartotojų” – o gal gražiau būtų sakyti, tarp kūrėjo ir tų, kuriems kūrėjo kūryba atrodo svarbi, aktuali, naudinga ar tiesiog smagi. Tad naujasis tekstas, drauge su dar n-iolika ilgesnių “uždarų” tekstų skirtingomis temomis, matomas mano Patreon prenumeratoriams, vos nuo 10 eurų “tiero”. Absoliučiai kiekvienas tų “arbatai” paliktų eurų bus paverstas žeme Gamtai… Skaitykite toliau

Apie (ne)vartojimą: atvirai ir asmeniškai

Atviras tekstas, tačiau nepabijosiu po jo būti “nukarūnuota” (taip viena, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai neadekvati pažįstama “įvertino” mano labai paprastą gyvenimą, kai pamatė jį iš arti). Nelabai galiu būti “nukarūnuota”, nes neturiu “karūnos” ir nesu influencerė, kurios svarbiausios gyvenimo problemos yra: – kur skaniai (ir fotogeniškai) pavalgyti,– ką naujo apsirengti ir– kur kiečiau pakeliauti. Tačiau tekstas susijęs būtent su influencerių kuriamom tendencijom. Nuotraukoje: mano vasarinė suknelė, basutės, rankinė, telefonas, kompiuteris, knyga ir skrybėlė. Išėjo gražiau nei maniau, turint omeny, kad kai kurie šių daiktų yra (ultra-vartotojiško pasaulio akimis) LABAI seni ir (OMG, feeee!) nemadingi. Tai tekstas apie vartojimą. Ir dėliosiu jį būtent blizgių žurnalų ir influencerių stiliumi: su kainomis. Vienokiomis ir kitokiomis. 1. Skrybėlė. Iš perdirbto popieriaus, tai geresnė žinia. Pirkau, nes neturėjau visiškai jokios. Įdėjau labiau dėl kompozicijos, nes nenešioju jos (pikčiausios saulės metu neinu į lauką). Tekainavo keliolika eurų. Blogesnė žinia, kad pigūs daiktai visad kainuoja kažką kita.… Skaitykite toliau

Kaip jaučiate klimato pokyčius?

Klimato kaita yra tema, kurios ilgai vengiau. Tikrai ne visi jaučia (būtent jaučia), kas vyksta pastarosiomis savaitėmis, ir aš jų visiškai nekaltinu – esam labai skirtingose sąlygose, matome ir fiziškai jaučiame labai skirtingus dalykus. Tačiau net nejaučiantys, gali (ir, manau, savo pačių labui, turėtų) kažkaip sudalyvauti užfiksuojant vykstančius dalykus ir ieškant sprendimų. Pirma liepos dekada buvo 5 laipsniais karštesnė, nei įprasta (šaltinis – šios dienos “Panorama”, mano labai mėgstama ir gerbiama klimatologė Audronė Gelvonaitė).  Gyvenantys puikiai kondicionuojamuose namuose, važinėjantys naujais puikiai kondicionuojamais automobiliais ir mažai būnantys lauke, tikiu, galėjo to nė nepajusti. Tačiau tie, kas daugiau būna lauke, tikrai pajuto. Pajuto ir tie, kurių namai bei automobiliai prasčiau kondicionuojami ar nekondicionuojami iš viso. Tokių vasarų veikiausiai daugės, ir jos greičiausiai taps naująja tikrove čia, Lietuvoje. Daugės karščio bangų, jos bus ilgesnės, karštesnės, liūtys piktės ir lokalės (šiomis savaitėmis Vilnius, Kaunas ir keli kiti miestai skendo, o dalyje Lietuvos jau ilgai… Skaitykite toliau

Turbūt geriausias interviu su manimi

Slapta mano istorija mano balsu: kodėl kartą per gyvenimą verta padaryti gražią beprotybę. 🙂 Tikiu, kad mus perkeičia sutikti žmonės, perskaitytos (geros) knygos, įvykę atviri pašnekesiai, aplankytos vietos ir net… sutikti gyvūnai. Turiu posakį, kad po tokio persikeitimo “mūsų sieloje atsiranda dar vienas kambarys”: dar daugiau edvės savęs pažinime ir pasaulio suvokime. Kviečiu pasiklausyti autentiško, „nesurepetuoto“ pokalbio, ir pažinti mane tokią, kokia irgi esu (tik gal ne visad parodau): trapią, švelnią, jautrią, atidžią net labai mažai būtybei po kojomis: https://www.spreaker.com/user/lrt.lt/suolelis-miske-1-ilze-butkute-2020-06-17 Per neilgą, vos 10 metų savo „karjerą“ (labai nemėgstu šio žodžio) esu davusi dešimtis interviu leidiniams, radijo laidoms. Tačiau retu pašnekesiu galiu pasidžiaugti ir po kiek laiko. „Suolelis miške“ yra sumanymas, kurį gamtoje puoselėja LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė. Man teko milžiniškas džiaugsmas susitikti su Giedre saule spindintį, žaliuojantį ir čiulbantį birželio rytą, ir kalbėtis apie tai, kas man yra iš tiesų SVARBU. Todėl gana drąsiai sakau, kad tai geriausias interviu,… Skaitykite toliau

Kaip prisidėti neišleidžiant nė euro

Skaitytojai vis parašo, “jei galėčiau kažkaip prisidėti prie jūsų veiklų”… GALITE! Štai NET 4 SVARBŪS BŪDAI, KURIE NEKAINUOJA NĖ CENTO. Čia išvardinu visus 4 būdus, kurie kainuoja tik laiką/norą/kelis paspaudimus: 1. GALITE KOMENTUOTI MANO VIEŠUS TEKSTUS SOC. TINKLE IR DALINTIS JAIS SPAUSDAMI “SHARE”. Visa sklaida tokioms (grynesnės Gamtos, laimingesnio gyvūno, emociškai ir fiziškai stipresnio žmogaus) idėjoms yra… gera sklaida. Taip, VISADA bus spjaudančių, varančių, bėdavojančių ir besitaškančių pagieža, tačiau žinot, per tiek metų, jau pripratau prie to. Net jei kokia pilnatinė Pagiežmantė taškosi savo vidiniu purvu šierindama mano tekstą, ar dėdulis Skepsulis burnoja komentaruose – gal per juos mane atras kokie normalesni skaitytojai! Beje, žinau konkrečių atvejų, kai mane skaitydami sunormalėjo ir sušvelnėjo net labai destruktyvūs, despotiški, manipuliatyvūs asmenys. Pokyčius man asmeniškai liudijo jų kolegos. 🤭 Taip kad čia gal visiems į gera… Todėl DĖKOJU VISIEMS už komentarus ir šierus. Tai labai didelis prisidėjimas! 2. GALITE PAPASAKOTI SAVO DRAUGYSTĖS SU… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje

Aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės. Šiemet (dėl visiškos izoliacijos karantino pradžioje, paskui dėl gėlių sodinimo „daugiadienių“, o vėliau ir dėl ilgų atostogų su katėmis) sodyboj praleidau jau gal 10 savaičių, tai apie pustrečio mėnesio. Mano asmeninis rekordas. 🙂 Pabandžiau sau pačiai suriktuoti tuos gyvenimo gamtoj skirtumus, jų šiandėj išėjo 9. Taigi, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje? ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau teršiu. Per savaitę gamtoj sukuriu tik tiek šiukšlių, kiek mieste sukuriu vos per dieną: vieną šiukšlių maišioką. O pavasarį per 20 dienų visiškos izoliacijos sodyboj tesukūriau tiek šiukšlių, kiek mieste per pusę dienos, tai pusę maišioko. Nes: ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau vartoju. Visko. Ir materialių dalykų, tokių kaip maistas ir vanduo. Ir nematerialių, tokių kaip informacija, paskaitos, konsultacijos, žinios. (Nes Gamta mane moko labai daug.) Todėl: ♥️ Gyvendama gamtoj, išleidžiu labai mažai pinigų.  Buvo savaičių, kai neišleisdavau nė 30€ VISKAM – maistui,… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: nauji gyventojai mano kieme

Kasdien, kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą matau, kaip dosniai Gamta atlygina už tai, kad elgiuos su ja švelniai, pagarbiai. Va prieš kiek laiko mažajame ondatrų tvenkiny antys saugiai išperėjo ančiukų. Aukšta pakrančių žolė, pasirodo, yra labai svarbi sąlyga vandens paukščiams perėti – ji paslepia juos nuo plėšrūnų. Juk galima trumpai pjauti (jei jau labai norisi) kad ir viso kiemo žolę, o palei tvenkinį (ar bent palei dalį tvenkinio) vis tik palikti aukštesnę žolę paukščių ir gyvūnų slėpimuisi.  Galima? Juk tikrai galima. Gera pamatyt, kaip antinas turškiasi laimingas tvenkiny, vis išlipdamas pradžiūti ant SAVO lieptuko, smagu ir netikėta išvysti ančiukų. Linksma pastebėti ir mažąją bebro “giminaitę” ondatrą, plukdančią už save didesnį kuokštą žolių (sako, jos “nuomojasi” kambarį pas bebrus, ir “išsikilimuoja” juos žolėm; Gamta išties neįtikėtina). Įkvėpta mažojo tvenkinio sėkmės, leidau paaugti ir didžiojo tvenkinio pakrantės žolei. Ta aukštesnė žolė (o drauge, matyt, ir labai drėgna vasaros pradžia po didelių liūčių)… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: lietuviškos orchidėjos, gegužraibės

Lietuviška orchidėja, gegužraibė. Ja ir tęsiu Laukinių pievų vasarą, nes vienas didžiausių džiaugsmų, kuriuos dovanoja natūrali augmenija (greta gyvūnų viešnagių) yra galimybė pamatyti labai retą augalą: ne knygoje ar ekrane, o gyvenime, augantį pasodintą pačios gamtos. Žemiau tikra istorija, įvykusi mano vaikystės kaime 2017-aisiais. **** Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau. Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai. … Skaitykite toliau