Apie kunigą, kuris tingėjo melstis

Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako: – Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis. Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar… Skaitykite toliau