Kaip viena senjorė ieškojo tinkamos BLIUSKĖS

Paskambinu močiutei. Po kiek laiko sakau: – Vakar Tau visą valandą negalėjau prisiskambinti, buvo užimta, turbūt su kažkuo kalbėjai? – Aha, ir tavo sesė buvo sunerimusi, ji tavo mamai paskui sakė, „gal močiutė kokiose laidotuvėse“. O aš jai sakau, „ne laidotuvėse – restorane buvau!“ A cha cha cha! Buvę kolegos pasikvietė, šventė buvusio direktoriaus jubiliejų. Aš jau šešiolika metų nedirbu, tačiau jie mane vis prisimena, pakviečia kažkur, nors kai kurie patys dar nė į pensiją neišėję. Tai matai, tavo močiutė nerimtai gyvena… – juokiasi. – O, tai gerai! – O šiandien buvau spektaklyje su draugėm. Tada galvoju – kažkas ne taip. Mano močiutė gyvena socialiai ir kultūriškai aktyvesnį gyvenimą, nei aš. Nepamenu, kada buvau su draugais restorane (ėjimas dviese turbūt nesiskaito), ir nepamenu, kada žiūrėjau spektaklį. – O dar žinok visi mano draugai kalba apie tą radijo laidą, kurioje tu dalyvavai. Jie nori su tavim susitikt. Norinčių būtų kokie trisdešimt… Skaitykite toliau

Nemokių klientų frazių kolekcija

Surinkau šiokią tokią „Atmazų mokėti enciklopediją“. Geriausias man buvo šis: „Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.“ Koks gražus užsakovo pasiteisinimas-paaiškinimas. Tiesiog chrestomatinis. O kiek čia dar perlų pririnkau… Jaučiuos gal ir ne kaip šarka, kuri prisinešė į lizdą blizgių auskarų, bet truputį pasiraškiusi braškių nuo svetimos lysvės – tai tikrai. (Nors ir atsiklausiau, ar galima cituoti.) Viskas prasidėjo, kai mano bičiulis paskelbė savo sienoje tokį tekstą:   „- Mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą ir galim pasakyti, kad kaina mums yra per didelė, reiktų koreguoti sąmatėlę, – baigė kalbėti malonus moteriškas balsas ir stojo pauzė. – Suprantu jus, – atsakiau, – bet kaina yra pagrįsta už atliekamus darbus ir nekoreguojama. Čia atrodytų ir reikėtų baigti pokalbį, mandagiai atsisveikinus abiems pusėms. Bet maloni moteris ragelyje liūdnai atsikvėpusi, prabilo toliau. – Suprantat, kad kiti žmonės už tiek pinigų sąžiningai dirba visą mėnesį. O jums čia ką… Skaitykite toliau

Vargo logika: negaliu įpirkti – tai bent įgelsiu

Pasakykit jūs man, iš kur tas gnidiškas kai kurių žmonių noras – jei jie negali kažko įpirkti – tai ateiti ir bent jau skorpioniškai įgelti, iš paskutinių savo menkavertiškų pastangėlių? Prie prekybcentrio dvi pagyvenusios moterys pasistačiusios prekystalį, pardavinėja uogas ir daržoves. Ateinu ir žiūriu į braškes (na, ir į bulbas, bet bulbos ne taip romantiškai skamba nūnai, tai tęsiu apie braškes). Tokios gražios uogos, tokios didelės, raudonos, tik šypso man. Nesergu paranoja „lenkiškoms – ne“, man skanios ir kaimynų braškės. Ir trešnės čia gražios, gal dar gražesnės už braškes, ale man čionais pasirodo brangokos – po 6 eurus už mažikę plastikinę dėžikę. Kažkur mačiau perpus pigiau, tai, galvoju, čia pirksiu tik braškes. (Ir bulbas.) Dabar akimirkai stabtelėkime: tai kieno problema, kad man trešnės atrodo brangokos? Žinoma, mano. Logiška, nu. Negi pardavėjų? Tai aišku, kad ne jų. Jos parduoda už tokią kainą, už kokią žmonės perka. Kas neperka – na, neperka.… Skaitykite toliau

Blaivus gyvenimas be draudimų ir kontrolės

Žinau, kad visi nevykę „draudimai“ ir tragikomiški „valstiečiai“ didelei daliai žmonių suformavo labai neigiamą negeriančio žmogaus įvaizdį – kad blaivininkas yra trenktas vyžočius, vadinamasis control freak’as, liaudies kostiumą vilkįs, verbomis ir rožančiumi mostaguojąs, gėjams pragaru grasinąs vyrukas su sijonu ir kuodu ant galvos. Pašėlusiai gaila, nes iš tiesų labai daug žmonių, pasirinkę blaivų gyvenimą, tikrai daugiau laimi, nei pralaimi. Ir vis tik matydami tokį radikalėjimą, tokį buką, nenuoseklų baivybės idėjos vystymą, dabar turbūt jau retas tuo patikėtų.   Vakar skaičiau vieną straipsnį, ir apėmė toks liūdesys. Taip keista žinoti, kad tai, dėl ko vieni kovoja daug metų, dėl ko vieni kaunasi su mirtinomis ligomis ar ant rankų neša savo vaiką iš palatos į palatą, tai, dėl ko kiti skęsdami purtosi svetimų užkrautas skolas ar plikomis rankomis kovoja su aršiausiais vidiniais savo demonais, kiti lengva ranka tai meta į konteinerį. Tai yra gyvenimas. Po kelių savaičių pertraukos užsukau į portalus, ir… Skaitykite toliau

Apie kunigą, kuris tingėjo melstis

Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako: – Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis. Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar… Skaitykite toliau

Laidoje pas Beatą Tiškevič (LRT „Paraštės“)

Turbūt vienas maloniausių ir įdomiausių man pačiai pašnekesių radijuje – su Beata Tiškevič LRT laidoje „Paraštės“ (beje, turbūt ir įrašas perklausytas daugiausia kartų iš visų mano radijo interviu – šiandien per abu įrašus rodo beveik 27 000 perklausų). Šnekėjomės apie kasdienius mūsų žodžius, apie negatyvą ir pozityvą, apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus, apie dirbtinį „pasitikėjimą savimi“ ir kodėl aš nuo jo bėgu, apie tai, kodėl verta liautis dirbti pinigams ir pradėti dirbti idėjoms, apie baimes ir drąsą – – buvo labai gera kalbėtis, ir, jei atvirai, įdomiausia pašnekesio dalis vyko prieš ir po laidos. : ))) PS. Tiesa, net eteryje poroj vietų savęs nenucenzūruoju, išsprūsta keli rupesni žodžiai. Labai jau įsijaučiau. Įrašas čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012320824 Ir čia: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/25642/ Skaitykite toliau

„Stumti“ laiką, „deginti“ jį ar juo džiaugtis? Laiko žodynas ir ką jis keičia

Laiko žodynas – netradicinė tema, tačiau ji iš gyvenimo. Pavakarė. Savaitė persirito į pabaigą. Kažkas stumia paskutines nemėgstamo darbo valandas. Nubėga pas kolegę ir sako: – Klausyk, padėk man užmušti likusį pusvalandį. Paplepam ar ką? Visiškai neturiu ką veikt, o negi eisi iš darbo anksčiau… Paskui einu su padružkėmis, turėsim gerą laiką. Anas savaitgalis irgi praskrido, nė nepajutau… Tik pietūs pas anytą slinko, spoksojau į laikrodį, atrodė nejuda! Kažkaip ir visa ši savaitė man kaip vakuume kažkokiam buvo, be tėkmės… Bet kolegė atšauna: – Sorry, kitą kartą. Man labai dega vienas projektas, turiu per valandą išsiųsti konkursui, paskutiniai pataisymai, laikas senka. Eik pas kitas kudakuoti ir užmušinėti savo pusvalandžio. Sako, kai kažko labai laukiame, laikas sustoja. Kai gera, laikas lėkte lekia. Vieni savo laiku mėgaujasi, kiti jį stumia. Vieni ieško būdų užmušti laiką, kiti ieško būdų jo sutaupyti ar jį išnaudoti. Kartais – net desperatiškai. Laiko valdymo seminarai turbūt ne mažiau populiarūs nei… Skaitykite toliau

Apie emocinę intoksikaciją

Tikiu, ir kiti autoriai su tuo susiduria – tiek rašantys soc. tinkluose, tiek knygų autoriai – kad skaitytojai į jų parašytą dalyką prideda savų emocijų, bet užtikrintai, tiesiog aiškiaregiškai teigia, kad tai pats autorius jas jautė rašydamas (labiau pažengusi stadija: skaitytojai geriau už jus žinojo, ką norite pasakyti savo tekstu, ko siekiate, kas jus privertė parašyti tokį tekstą, kokios patirtys ir t.t.). Žinoma, tai šiems „aiškiaregiams“ dažnai leidžia išeiti iš situacijų su pasyviai agresyvia šypsena ir nematoma karūna: „atsiprašau, kad taip įžeidžiau“, „gaila, kad esate įsiutęs ir negalime padiskutuoti“, „nežinojau, kad užmyniau ant tokios skaudžios vietos“, „atleiskit, kad paliečiau tokią jautrią stygą“, „taip ir žinojau, kad esate per silpnas tolesniam pokalbiui,“ – atsisveikina jie.   Aiškiaregys, aiškiaregė. Mato kiaurai. Kas gali su jais ginčytis? Tačiau dažniausiai aiškiaregystė yra vienintelis šių žmonių koziris ir vienintelis būdas pademonstruoti trokštamą, bet nebūtinai turimą galią. O gal veikiau – kompensuoti nesėkmes asmeniniame ir profesiniame gyvenime?… Skaitykite toliau

Kaip pakeičiau seną sugedusią plokštelę

Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau: – Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis. Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką. (Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.) Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis… Skaitykite toliau

Juodoji prognozių ir pranašysčių magija

Dėl kokių priežasčių žmonės skaito astrologines prognozes ir pranašystes, klausosi jų? Tik iš smalsumo ir neturėjimo ką veikti? Ar tikėdamiesi sužinoti sėkmingesnius periodus, planuoti darbus, sužinoti savo stiprybes, galimybes? Deja, man tenka sutikti žmonių, kurie prisiskaitę prognozių ir pranašysčių ne traukia sėkmę į savo gyvenimą, o daro viską, kad atbaidytų ją: apauga baimėmis ir įtarimais, mintyse ima sukti juodžiausius scenarijus, o tariamos negeros nuojautos ir vidinės abejonės tampa kasdienėmis palydovėmis. Šįsyk nutariau pažvelgti į blogų prognozių ir blogų pranašysčių poveikį jų „vartotojui“ – skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui. Beje, nors nuolat pabrėžiu, kad mano seminaruose neužsiimame egzotiškomis “dvasinėmis praktikomis”, neatvėrinėjame čakrų ir netriname krištolinių rutulių, periodiškai sulaukiu žmonių (kartais jau tapusių seminarų turistais), norinčių “nusiimti užkeikimą”, “sužinoti savo karminę misiją” ar “gauti užkalbėjimo tekstą išėjusiam vyrui susigrąžinti”. Darsyk: tikrai neužsiimu tokiais dalykais. Mano seminarai ir nuotolinės praktikos grįstos kūrybišku požiūriu, gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ir mokslu. Jų tikslas yra augintis savistabą,… Skaitykite toliau