Kategorija: Už gyvenimą

Kai išduodame pačios save

  By , ,

Neseniai kiek netikėtai teko konsultuoti merginą – na, išties moterį – kuri kenčia neadekvataus vyro pykčio ir psichologinio smurto priepuolius, nes… negali išeiti. Kodėl negali išeiti? Nes savo noru VISKĄ yra atidavusi jam. Ne tik pinigus, ne tik būstą, kitokį žemišką savo gyvenimo pamatą. Savo gyvenimo vairą lygiai taip pat. Aš, tiesą sakant, norėjau pasiūlyti jai paskolinti pinigų, kad išsinuomotų butą, kokiems trims mėnesiams, pradžiai. Iš bėdos būčiau galėjusi tiesiog padovanoti jai tuos pinigus – kalba eina ne apie nuomą didmiestyje, tai nebūtų buvę tūkstančiai eurų, ir tai nebūtų buvęs pirmas kartas, kai šefuoju moterį didelėje bėdoje. Tačiau paskui taip liūdnai pajutau: ne piniguose čia reikalas. Ne nuomoje. Ne miestelyje. Reikalas yra jos galvoje. Ir to reikalo niekas kitas už ją neišspręs. Nei gražiuoju, nei per prievartą, nei dovanodamas pinigus ir nuomodamas jai butus, nei rasdamas jai darbą. Kol nebus paskatos jos viduje – išorėje gali stovėti ant galvos ir… Skaitykite toliau

Savižudybių prevencijos dieną

  By , ,

Patikėsite ar ne, susapnavau, kad turiu sukurti tokį plakatą. Ir kaip tik atėjo laikas: šiandien, pasaulinę savižudybių prevencijos dieną… Todėl sukūriau, publikuoju, ir pridedu kelis žodžius šia tema. Daugybė žmonių per savo gyvenimą patiria LABAI sunkių akimirkų. Tik ne visi apie tai kalba. Ypač šalyje, kur psichinė sveikata vis dar yra tabu. Priešingai: žmonės kaip tik dažnai mėgsta vaidinti stipresnius, sėkmingesnius, kietesnius, nei yra. Nors ir ta vaidyba ilgainiui užgula alinančia našta „aktorių“, ir iškreipia tikrovę tų, kurie kliaujasi „aktoriaus“ vaidmeniu.⁠Neseniai kalbėjomės su vienu draugu, visai kitame kontekste, ir jis užsiminė, kad išgyvena jausmą, jog visiems sekasi geriau, visi pasiekę daugiau, kad jis nuveikė tiek mažai. „Bet tu nežinai, kokia buvo tų „pasiekimų“ kaina, tai viena,“ – sakau jam. – „Ir antra, žmonės dažniausiai rodo tik paradinę pusę. O iš tiesų begalė žmonių pasislėpę neša vienokį ar kitokį kryžių.“  Tik tie kryžiai dažniausiai kitiems nematomi Kažkas augo geriančioje šeimoje, kažkas… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (II)

  By , ,

Mobingas ir toksiška darbo aplinka dažnai sulaukia pernelyg didelės mūsų pačių tolerancijos. Įkalbėdami save „dar pakentėti’“ ten, kur viena ar kita forma esame kankinami, ignoruojame faktą, kad ilgainiui tai kainuoja sveikatą, o kažkam – ir gyvybę. Per visą šalį nuvilnijančios atskleistos mobingo istorijos supurto, bet – – visad atrodo, kad patys dar turime jėgų. Dar truputį pakentėsim. Kol viskas „kažkaip savaime“ išsispręs. Ar tikrai? Ar tikrai tai „kažkaip savaime“ išsispręs? Jei taip, ar tikrai iškentėsime iki to laiko? Kokia bus to iškentėjimo kaina? Pirmoje mobingo serijos dalyje kalbėjau apie svarbą to, ką jaučiame ir kaip jaučiamės. Kviečiau ne ignoruoti, o kliautis tais jutimais. Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į pačią situaciją: taigi, antra dalis iš mobingo serijos jau įkelta. Šioje dalyje rekomenduoju aiškai įžodinti, kas konkrečiai veikia kaip žlugdantys faktoriai darbovietėje, siūlau nebijoti sau įvardinti, kas laiko konkrečioje pozicijoje, ir kalbu apie melo sau (kad viskas kažkaip praeis mums nieko nedarant)… Skaitykite toliau

Mobingas: konkretūs žingsniai į laisvę (I)

  By , ,

Mobingas, psichologinis smurtas darbe, tyčinis spaudimas, žeminimai, gąsdinimai ir grasinimai – turbūt vienas sudėtingiausių dalykų, su kuo profesiniame gyvenime gali susidurti žmogus. Man gyvenimas gana dosniai atseikėjo šių patirčių: kadaise dirbau reklamos agentūroje, kuri tik taip ir tvarkėsi su atleidžiamais darbuotojais ir naikinamomis komandomis. Tuo metu tapau pirmuoju žmogumi, kuris toje įmonėje kovojo, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Apie patirtą mobingą parašiau knygą „Atleisk savo šefą“, kuri tapo visiškai naujo mano gyvenimo pradžia. Maniau, kad šios temos duris jau esu visiškai uždariusi. Tačiau reaguodama į per šalį vilnijantį mobingo atvejį, galimai nusinešusį jaunos medikės gyvybę, grįžtu prie šios sudėtingos, slogios, tačiau svarbios temos. Šiame tekste aptariau, kodėl, atsidūrus toksiškoje darbo aplinkoje, labai svarbu kliautis savo jausmais, pojūčiais ir nuotaikomis. Norėdami galime ilgai ignoruoti psichikos, o vėliau ir kūno siunčiamas žinutes, tačiau kaina, kurią už tai sumokėsime, gali būti tiesiog per didelė. Kadangi įžanginis tekstas man pasirodė per asmeniškas skelbti viešai,… Skaitykite toliau

Apie alkoholizmą ir „stebuklingus receptus“

  By , ,

Šis tekstas gimė netikėtai. Anoniminiai alkoholikai ir kaip mesti gerti nėra tradicinės mano temos, ir vis tik, šįsyk norėjau pasidalinti didesne doze vertingos informacijos šia tema. Kiekvieną mėnesį būna žmonių, kurių nepriimu į savo praktikas visai nepriklausomai nuo to, kiek jie rašo norintys mokėti (dalyviai gali patys rinktis mokesčio dydį už mano kursus). Ši moteris norėjo mokėti 500 eurų už kartojamą kursą, bet aš jai pasiūliau kitokių – visiškai nemokamų – sprendimų, o leisti dalyvauti kurse būtent tokia intencija, kokia ji norėjo dalyvauti, nematau prasmės. Kodėl? Nes jos užklausa neatitinka kurso turinio. Ji, registruodamasi vėl ir vėl, rašė, kad skęsta alkoholizme ir siekia pasveikti. Tačiau aš negydau alkoholizmo, ir mano kursai nėra tam skirti. Vis tik kadangi turiu sukaupusi nemažai informacijos ir patirčių, nutariau parašyti jai išsamų laišką su konkrečiomis rekomendacijomis, ką ji galėtų daryti, kur kreiptis. Gal panaudos kažkas kitas? Gal tam aš jį iš tiesų ir parašiau –… Skaitykite toliau

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

  By ,

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau

Kai pabaiga reiškia pradžią: apie donorystę

  By ,

Gyvenime yra labai aštrių temų. Pavyzdžiui, gyvybės vertė, liga, nepagydoma liga, mirtis. Ir prisikėlimas antram gyvenimui, jei tik yra tokia galimybė. Bet viena yra tokiomis temomis skaityti sausus lozungus, visokius pamoralizavimus, didaktiškus „būkime geresniais“… Ir visai kas kita – skaityti tikrus žodžius tikro žmogaus, gražaus žmogaus, jauno, labai talentingo žmogaus – žmogaus, kurį pažįsti, ir kuriam staiga reikia laukti eilėje. Inksto persodinimo. Aš pažįstu šį jauną vyrą – galima būtų sakyti, jis buvo mano studentas vienuose kursuose, nors aš tuomet tikrai pati daugiau išmokau iš studentų, – ir štai ką tik, labai netikėtai, perskaičiau tokius jo žodžius, kurie tikrai sukrėtė: „velniai rautų, jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad šiandien užsiimsiu donorystės reklama, turbūt būčiau ištaręs „this is bullshit“, apsisukęs ir nuėjęs savais keliais. tačiau kai teko atsigulti į klinikas, ir ten sužinoti, kad inkstai iš esmės nebeatlieka savo funkcijos, ir reikia organo transplantacijos, viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. ilgą… Skaitykite toliau

Gimtadienio ryto nuotaika

  By ,

Sako, kad prieš gimtadienį žmoguje vyksta kažkokie mįslingi, dažniau nelengvi nei lengvi procesai, kai jis – nori to ar ne – apžvelgia nueitą kelią, reflektuoja savo paties patirtis, būsenas, galbūt keliasi naujus tikslus. Nespėjau pati sau parengti jokių apžvalgų ir ataskaitų – važiavau kaip lokomotyvas: vienas po kito kūnijosi sumanymai, nebuvo kada užsiimti savianalizėm – reikėjo gaudyti tuos iš gyvenimo įsčių šaudančius, rėkiančius kūdikius, prausti juos ir leisti į pasaulį gyventi. Aną savaitę gimė nauja mano knyga, baigiam įrenginėti naujas patalpas, daug viso kito vienon vieton susidėjo. Tačiau vieno svarbesnių mano gyvenimo tikslų šioje pasiutpolkėje man neleido pamiršti… sapnai. Simboliška, kad būtent šiandien, savo gimtadienio rytą, busdama iš sapnų, vėl ėmiausi maištingos, sau būdingos veiklos – sugriauti, kad sukurčiau, išravėti, kad sodinčiau kažką vertingesnio, išvalyti, kad į tuščią švarią vietą atplūstų gausa. Kad gimtų nauji sprendimai. Sapnuose kūriau ne kažką kita, o gyvūnų gelbėjimo strategijas. Ir dar toje „prieš iš… Skaitykite toliau

Apie aukas, kurios kenkia: kai „gailestis“ tik gilina problemą

  By ,

Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati daug metų buvau saldaus, ašaringo „gailesčio“ kaline. Dar labai seniai vienas tuometinių mano mokytojų pasakė, kad „gailestis“ neretai reiškia puikybę, nes „gailėdami“ kito tarsi prisiimame Kūrėjo vaidmenį: geriau už jį žinome, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti kitas žmogus, kad jo nebūtų „gaila“. Vėliau begalę sykių vis naujais pavidalais ši tema pas mane grįždavo, ir aš vis sąmoningiau ir sąmoningiau gydžiausi nuo įpročio jausti „gailestį“ ir mašinaliai kratytis pasąmoninio kaltės jausmo, aukojant dideles sumas, tačiau fiziškai – nusigręžiant nuo aukos gavėjų. Ilgainiui ėmė rastis noras pasidalinti šia patirtimi: kaip įsisąmonintant aukojimo priežastis, keičiasi ir tos priežastys, ir aukojimo formos, ir jausmas paaukojus. Tą detaliai darau ir Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje – aukojimui yra skirta visa potemė.) Lyg tyčia, sulaukiau be galo įdomaus vienos Nuostatų keitimo praktikos dalyvės laiško apie aukojimą – ji, kaip rašė, pasijuto užgauta vienos NKP užduoties. Ir už jos klausimo – tiksliau,… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

  By ,

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus „migdo“, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau