Išpildyti seną svajonę, arba kaip aš pagavau Jaunatį

Galbūt svajojate apie teleskopą, kaip aš kadaise? Šiandien buvo ta reta proga pasižvalgyti į dangų (kai jis giedras). Mėnuo dar labai liaunas, lengvas kaip pati Jaunatis, kol Žemės šešėlis dengia mėnulio plynes ir kraterius kone iki pat horizonto linijos. Ir vis tik per teleskopą jau yra kur pasidairyti. Apmaudu tik, kad nupaveiksluot neišeina nė dešimtadalio to žavesio. Tačiau čia, žemiau – geriausia mano daryta jauno mėnulio nuotrauka – lig šiol. Kažkaip pavyko pykštelėt priglaudus fotiką prie okuliaro. Žinoma, norėtųsi ryškesnės, šviesesnės… Bet kuriuo atveju – teleskopas buvo viena geriausių dovanų, kurią sau pasidovanojau, tik aš neįsivaizdavau, kaip retai teišeis juo naudotis. Dėl tų pačių giedrų naktų stygiaus. Būtent dėl to svarstantiems tokį pirkinį rekomenduočiau prieš tai bent kelissyk išsinuomoti teleskopą (Vilniuje prie VCUPo yra fantastiška teleskopų parduotuvė, kuri ne tik parduoda, bet ir nuomoja teleskopus) ir pasimieruoti, ar jums iš tiesų smagi tokia pramoga ir ar nieko tokio, jei kartais… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, „atrado“ garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą… Skaitykite toliau

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę

Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui: „Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…“ „Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.“ „Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.“ „Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.“ „Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…“ „Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.“ „Žudosi stipriausieji.“ Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną „kažkur girdėtą“ istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau… Skaitykite toliau

Advento vainikai mūsų namuos

Porą metų visiškai nepuošiau namų Kalėdoms. Nebuvo kada ar nebuvo nuotaikos? O gal tai vienas ir tas pats? Šiemet staiga labai užsimaniau puoštis ir laukti. Gal todėl, kad tai pirmas mūsų Adventas nuosavuose namuose, gal todėl, kad šį gruodį nutariau niekur nebėgt ir turėt laiko. Kol kas papuošimai tik du – mano pačios nupinti vainikai (padedant mamai, kuri Advento vainikus pina jau antrus metus). Vainikų pynimas yra išties neįtikėtinai malonus, gyvas, naujas mintis išjudinantis užsiėmimas, kurį rankų darbo pasiilgusiems siūlo Miesto Laboratorija – ten, labai švarioje, stilingoje, unikalioje (tiesą sakant, geriausia prasme pavydėtinoje) erdvėje mes ir pynėm, pasitardamos ir pakrizendamos, tuos vainikus. Mačiau, kad Miesto laboratorijos vainikų dirbtuvėse vis nebelieka vietų (visai nesistebiu), tačiau kviečiu sekti juos ir laukti kitų pynimų. Aš asmeniškai jau dabar labai laukiu šv. Velykų vainikų pynimo pas juos. Juk sintetiniai viščiukai su į skirtingas puses žvelgiančiomis akelėmis nėra vienintelė įmanoma velykinė dekoracija. Kaip ir iš interneto atsisiųstos… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: kai nebegali sustoti

Pirmasis tekstas apie tai, kaip iš naujo atradau plaukų priežiūrą natūraliais aliejais, sulaukė didelio pasisekimo. Iš tiesų kiekvienai artimai moteriai, draugei, bičiulei, pažįstamai galiu rekomenduoti tam mane įkvėpusią Nijolės Degutienės knygą „Gražūs, sveiki ir stiprūs plaukai. Plaukų priežiūra aliejais.“ Šią knygą drąsiai įtraukčiau į naudingiausių per visą gyvenimą skaitytų knygų penketuką. Nes knyga iš tiesų uždega veiksmui, ji tikrai labai įtraukia ir plečia pažinimą. Pramokusi maišyti natūralių ir eterinių aliejų kaukes, vis drąsiau eksperimentavau, pasigamindavau didesnius kiekius aliejinių kaukių, po truputį duodavau savo mišinių išbandyti kitiems. Manau, kad mano mišiniai tobulėjo, pildėsi tiek bazinių, tiek eterinių aliejų arsenalas, rasdavau vis retesnių ingredientų, įgudau užsisakinėti juos internetu. O ir pačią knygą perskaičiau ne vieną sykį, vėl ir vėl grįždama tiek prie teorijos, tiek prie praktikos. – Kaip tau kaukė, kurios įpyliau anąsyk? – klausiu. – Ilze, šakės. Plaukai nustojo slinkti po dviejų kartų, – sako man šią savaitę išbandžiusioji. Vėlgi – nelaikykime… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: kaukės plaukams

Mano plaukams nuo pat paauglystės teko išgyventi tikrai daug. Dažančius šampūnus, spalvotas sruogeles, chna ir basma, gotiškai juodus plaukų dažus, savarankišką kirpimą, kai nutarusi keisti viską gyvenime pati nusirėžiau subinę siekusius plaukus. Tuomet – išskustą pakaušį, vėl juodą spalvą, vėl rudą, vėl šokoladinę. Bandymą (labai nesėkmingą) tapti blondine (blandzynka, kaip sakė mano kirpėja). Ir vėl juodą. Vėl rudą. Varinę. Raudoną – na, nepavykusią raudoną… Nekalbu apie auksines, ryžas, mėlynas ir raudonas sruogeles. Spalvų kaitaliojimas nebuvo viskas. Plaukai taip pat kentė nuo valgymo sutrikimų, audringų vakarėlių, daugybę metų nesutvarkyto miego režimo, streso reklamos agentūrose, kartais ir visiškai bemiegių naktų, kolegų prašymu rengiant idėjų prezentacijas iki ryto. Kodėl buvau tokia durna? Na, nes dažniausiai mokomės iš savų klaidų. : ) Plaukai, dėkodami už tokį gyvenimo būdą, slinko, plonėjo, šakojosi, vėlėsi, žilo… Tačiau neseniai patyriau, kad žala plaukams nėra neatitaisoma. Prieš porą metų vieną mano draugę tiesiog apsėdo (geriausia šio žodžio prasme) Nijolės Degutienės knyga „Gražūs, sveiki ir… Skaitykite toliau

Kelio ir vėjo dvasia Vilniaus Senamiestyje

– Noriu nusivest tave į vieną parduotuvę, – staiga tarė man D. Ne, nuo šios frazės man nesuspindo deimantai galvoje ir neaprasojo rožės akyse. Ne vakar aš gimusi. Jau iš intonacijos supratau, kurlink daugiau mažiau sukama. Rūstus dulkėtų baikerių gyvenimas, nugairintas atšiauraus greitkelių vėjo ir atsiduodantis degalinių kava, nepalieka vietos rožinėms fantazijoms, apraišiotoms šilkiniais kaspinėliais ir pakvėpintoms saldžiais kvepalais. Jau kurį laiką man karts nuo karto buvo lyg netyčia rodomi filmukai apie baikų ir jų aksesuarų šopus užsienyje. Šopus, veikiau panašėjančius į klubus ar net kavines. Prieš akis iškart iškyla legendiniai Motorious Kopenhagoje, kur barzdočiai milžinai vikingų palikuonys sendintais odiniais ploščiais užsikniaubę ant cafe racer’ių. Kur persirpusios išblukusiomis taturuotėmis apėjusios pin-up’ės rūko ant bordiūrų ir devyniasdešimties metų hipsteriai išdidžiai vilki gigantiškus dirbtinio kailio kailinius. Prieš akis iškyla ir Manhetene įkurtas motociklininkų šalmų, drabužių ir smulkesnių niekučių butikas, kuriame pilstoma kava. Išspildžiusi dviejų geriausių draugų vaikystės svajonė. Tai subkultūra, kuri nėra mano,… Skaitykite toliau

Kai atsisakyti reiškia atrasti: tvarkymosi maratonas su Marie Kondo

Pirmiausia tokia įnirtingo tvarkymosi manija užsikrėtė viena mano draugė. Po to sykį viena seminaro dalyvė paklausė, ar aš dar nebandžiau. Tuomet kita mergina po Nuostatų keitimo dirbtuvių, jau dalyvaudama nuotolinėje Nuostatų keitimo praktikoje, atsiuntė man knygos nuorodą. Galiausiai įbėgusi į knygyną beveik įsirėmiau nosimi į knygų apie tai rietuvę. Ir tada supratau: metas. Pati Visata man sako, kad turiu šito imtis, ir sako jau tiek sykių. Reikia klausyti, nes paskui pasakys garsiau. : ) Taigi. Kultinė japonų autorė Marie Kondo siūlo unikalią namų tvarkymo, o tiksliau – daiktų pertekliaus atsisakymo sistemą, visame pasaulyje įtraukusią jau milijonus žmonių. Neaprašinėsiu pačios sistemos: kaip autorė, gerbiu kitų sukurtus dalykus ir siūlyčiau įsigyti knygą (ji pasirodė ir lietuviškai), jei norite iš pagrindų pertvarkyti namus, visam likusiam laikui pakeisti požiūrį į daiktus, o drauge – išjudinti užsistovėjusią gyvenimo tėkmę: kad atsikratant senienų į namus plūstelėtų gaivos ir permainų, lemiančių sėkmę. Autorė yra griežta (tą aš mėgstu), o tvarkymosi seansai vyksta labai įdomiai. Nemeluosiu, kad lengvai.… Skaitykite toliau

Motociklų paroda Veronoje

Labai norėčiau pasakyti, kad artėjant mano gimtadieniui D. staiga tarė: – Ilze, žinau, kaip mėgsti Šekspyrą ir keliauti. Pagalvojau, varom ta proga į Veroną – išsinuomosim jaukų mažą butą senamiestyje, pamatysim legendinį Džiuljetos balkoną, apskritai, pagyvensim kokią savaitę Italijoj – pajusim vietos dvasią, gal kiek pakeliausim aplink, gersim velniškai skanią kavą rytais ir vakarieniausim su vietiniais mažose tavernose… Tačiau tokia mano istorija būtų melas. Realybė atrodė taip: – Veronoje sausį vyks motociklų paroda. Varom? Tačiau mes dėl tos parodos iš tiesų pasiėmėm savaitę atostogų, iš tiesų dėl jos išsinuomojom jaukų mažą butą Veronos senamiestyje, gyvenom prie upės, kone kasdien nueidavom po keliolika kilometrų besigrožėdami miestu, taip, matėm ir Džiuljetos balkoną, ir areną, ir tvirtovę, keturis sykius bandėm įsigyti fotojuostelę fotosalone savo gatvėje, tačiau ten visad būdavo pertrauka, aplankėm Veronoje šiuo metu vykstančią fantastišką Art Deco ikonos Tamaros de Lempickos parodą, o vieną dieną praleidom mieste, kurį svajojau pamatyti nuo mažens… Skaitykite toliau