Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant „savipagalbos“ paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos“ padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos“ pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo“ ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų“ patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo“ išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata“. Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija“, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle

Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, „The Man in the High Castle“. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu „nulaužiantis“ širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį. Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su „The Young Pope“ – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad „nesąmonė“. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo. Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie „The Man in the High Castle“? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių. „Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?“ – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D.… Skaitykite toliau

Tinkamiausiu metu mane pavijusi popiežiaus žinutė: Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk

Maždaug prieš metus per vieną laidą išgirdau cituojant popiežių Pranciškų. Jis kalbėjo apie Dievą lyg bičiulį, tai man nuskambėjo netikėtai, naujai. Tačiau labiausiai įstrigo keturi žodžiai. „Gyvenk. Mylėk. Svajok. Tikėk.“ Tie keturi žodžiai nuginklavo mane – pagalvojau, Dangau, TIK keturi žodžiai, kuriuose telpa VISKAS, kas svarbiausia. Tik keturi teiginiai, savo jėga atsveriantys tūkstančius neiginių, kurių čia, Lietuvoje, nuolat viešai skamba tiek daug: „Nesityčiok (savaitę be patyčių). Nesigėdyk emocijų. Netylėk. Nesikankink. Smurtui NE. Nebėk per gatvę. Neviršyk greičio. Nepamiršk prisisegti saugos diržo. Nedelsk. Nesirk. Vėžiui NE! Nemirk. Neemigruok. Nesirk depresija. Nepasiduok. Nešok nuo tilto. Nesižudyk.“ Nuo pat mažens tiek neiginių lydi žmogų: „Neliesk. Nešokinėk. Nerėk. Neklausinėk. Negalima. Nepaišyk. Nesimuistyk. Nesimaivyk. Neišdykauk. Nesijuok. Nedainuok. Negrok. Neimk. Nedėk. Nedarinėk. Nejunginėk. Nesvajok. Čia ne tau. Nieko nesitikėk.“ Kasdienis neigimas lyg slapta tiksinti negatyvo bomba laukia savo dienos, kai galės įjungti žmoguje susinaikinimo programą. Kai susinaikinimo žinutė paims viršų ir gyvenimo jėgos bus per mažai,… Skaitykite toliau

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra“

Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą“. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra“ yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to,… Skaitykite toliau

Nekasdienio kino vakaras: spalvingas, stilingas ir suktas „Terminal“

Po n mėnesių savaitgalį leidžiu mieste, čia ir Jonines šventėm neįtikėtinai audringai – eidami į kiną. Kino norėjom konkretaus, jo Vingyje jau neberodo, tai važiavom kitur. Visoje salėje buvom lygiai dviese: panašu, kad nauja, keista ir dar iš treilerio spėjant į nieką nepanaši juosta „Terminal“ Lietuvoje neturi daug gerbėjų. Tačiau šį vakarą tikrai turėjo du – mus. Ir būti tik dviese salėje buvo labai prašmatnu. Kažkaip šventiška. Kaip dažnai mums ir nutinka, „Terminal“ mus užkabino treileriu. Neoninės šviesos, keista erdvė, belaikė realybė, kai neįmanoma pasakyti, kuriais metais vyksta veiksmas, paslaptys. Fatališka moteris, kažkokie vyrai, gal truputį mėmės, šmėkščiojantys fone. Ginklai. Kablai žudikai. Lediniai drabužių siluetai. Einam į kiną? Einam į kiną. (Filmo pavadinimas išverstas labai jau įmantriai, „Paskutinė s#####“ – gal kiek persistengta su intriga, mano pojūčiu.) Tai vienas tų retų atvejų, kai man pats filmas pasirodė geresnis už treilerį ar bent jau toks pats geras. Kuo jis išsiskiria nuo… Skaitykite toliau

Rekomenduoju: kvepiantis elfų maistas – pienių medus

Elfų, fėjų, nykštukų, laumių ir kaukų maistas: PIENIŲ MEDUS. JUMS REIKĖS (kaip žvaliai, nutaisiusi TV laidų balsą, prieš kiekvieną receptą pasako mano krikšto mama): – švarios vietos toli nuo asfalto, didelio mašinų srauto ir šunų vedžiojimo aikštelių, – žydinčios pienių pievos, – dėžės ar kašikučio, – valandos laimingoje tyloje tarp byzgiančių bičių ir bimbiančių kamanių, skinant pienes prie pat žiedo.   (Skinant verta žiūrėti, kad žiede niekas negyventų, o jei ten bušavoja koks gyvis, jį pagarbiai iškratyt.) Tada reikia parsivežti žiedus namo ir pamerkti juos šaltame vandeny parai. Tada nupilti tą vandenį, užpilti žiedus šviežiu vandeniu (užfiksuoti, kiek vandens pilama), kad apsemtų, taip pat galima įspausti vienos ar kelių citrinų sultis. Ir virti žiedus apie 20 minučių. Tada palikti atvėsti. Kai atvėsta, kruopščiai nukošti žiedus ir TĄ žiedų nuovirą (jau be žiedų) pasilikti tolimesnei alchemijai. Į pienių nuovirą dėti cukraus (aš šiemet naudojau rudą), maždaug 1 kg cukraus vienam prieš… Skaitykite toliau

Paslaptingas medžių gyvenimas: knyga, keičianti ne tik gyvenimą, bet ir sapnus

Mane nuo mažens domino paslaptingas medžių gyvenimas, gal todėl seniai taip norėjau ką nors rekomenduoti, kaip JĄ. Tai knyga, kuri neduoda man ramybės – geriausia šio žodžio prasme – ir kurią paskaičiusi aš pajuntu, kad mane lyg pavasario liūtis ima košti naujos idėjos. Lyg ta knyga būtų koks magiškas paskutinis lašas persipildžiusiai sumanymų taurei. Ji išjudina kažkokius sielos vandenis, iškelia ilgai pamirštus gražius dalykus ir net keičia mano sapnus. Seniai buvau patyrusi tokį skaitymo džiaugsmą – galbūt pastarąjį sykį mane taip magnetiškai veikė ir elektrizavo tik “Save keičiančios smegenys”, bet ten buvo toks mokslinis, įrodymų džiaugsmas, o čia – visai kito lygmens malonumas. Tai panašiau į pasaką. Nes ši knyga yra apie vienas paslaptingiausių, vienas seniausių ir vienas mįslingiausių būtybių Žemėje – apie medžius. Tai “Paslaptingas medžių gyvenimas” – gyvenimas, užrašytas girininko-tyrėjo Peter Wohlleben, neabejotinai turinčio poeto sielą. Esu beveik tikra, kad ši knyga Lietuvoje skins apdovanojimus – tikiu, bus… Skaitykite toliau

Išpildyti seną svajonę, arba kaip aš pagavau Jaunatį

Galbūt svajojate apie teleskopą, kaip aš kadaise? Šiandien buvo ta reta proga pasižvalgyti į dangų (kai jis giedras). Mėnuo dar labai liaunas, lengvas kaip pati Jaunatis, kol Žemės šešėlis dengia mėnulio plynes ir kraterius kone iki pat horizonto linijos. Ir vis tik per teleskopą jau yra kur pasidairyti. Apmaudu tik, kad nupaveiksluot neišeina nė dešimtadalio to žavesio. Tačiau čia, žemiau – geriausia mano daryta jauno mėnulio nuotrauka – lig šiol. Kažkaip pavyko pykštelėt priglaudus fotiką prie okuliaro. Žinoma, norėtųsi ryškesnės, šviesesnės… Bet kuriuo atveju – teleskopas buvo viena geriausių dovanų, kurią sau pasidovanojau, tik aš neįsivaizdavau, kaip retai teišeis juo naudotis. Dėl tų pačių giedrų naktų stygiaus. Būtent dėl to svarstantiems tokį pirkinį rekomenduočiau prieš tai bent kelissyk išsinuomoti teleskopą (Vilniuje prie VCUPo yra fantastiška teleskopų parduotuvė, kuri ne tik parduoda, bet ir nuomoja teleskopus) ir pasimieruoti, ar jums iš tiesų smagi tokia pramoga ir ar nieko tokio, jei kartais… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, „atrado“ garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą… Skaitykite toliau