Kategorija: Rekomenduoju

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. I dalis

  By , ,

Ar vasarą vaikštote basomis po pievas, žolę, smėlį, braidote jūrose ir ežeruose, ir ar jaučiate to naudą? Kaip būtent apibūdintumėt, ką su jumis padaro vaikščiojimas basomis žeme? (Man paprastai gera vien matyti kitus vaikštant basomis; ir su malonumu apibūdinčiau, kiek naudų gaunu pati nusiavusi batus, tačiau vengiu užduoti savo natą; patyrinėkim pirma jūsų įspūdžius). O gal miegate „įžemintoje“ lovoje? Kokie pojūčiai?  Tik knygoje „Įsižeminimas“ aptikau, kad vaikščojimas basomis yra ne vienintelis būdas liestis su Žeme. Būna, pasirodo, ir „įžemintų“ lovų, čiužinių, net jogos kilimėlių ir mažyčių kone pelės kilimėlio dydžio padėkliukų, kad „įsižemintų“ kompiuteriu dirbantis žmogus. Būtų labai įdomu išgirsti, jei kas turite kažką iš tokio „įsižeminimo“ arsenalo ir naudojate. Tačiau labiausiai mane domino pati Žemės galia gydyti, raminti, sveikatinti ir net jauninti, kuri ir aptariama šioje knygoje – remiantis autorių atliktais (tiesa, nedidelių imčių) tyrimais.  Čia į basų pėdų ir Žemės sąlytį žvelgiama kitu rakursu, nei kad aš jau… Skaitykite toliau

Geriausia kaukė veidui

  By ,

Kadaise sugalvojau šią frazę iš vargo ir biednystės, ir noro pasijuokti iš savo nepriteklių, kad netapčiau vaikščiojančia kankine. Ale žiūriu, po tiek metų, ta frazė vis dar yra tiesa: GERIAUSIA KAUKĖ VEIDUI YRA MIEGAS. Kaip tą nustačiau? Pakartojau nemokslinį tyrimą. Vieną šios savaitės dieną, po gerokai mažiau* miego nei įprastai**, į darbo dienos pabaigą pajutusi, kad nebeatlaiko galva ir jau akyse mieguista migla, neatsilaikiau prieš nuodėmingą patalo trauką (magnetizmą dar labai stiprino ten jau nuodėmingai tinginčios dvi katės), ir nuėjau į lovą „paskaityti knygos“ (kas buvo absoliutus, ryškus, atviras ir įžūlus melas sau, nes jau knapsėjau).   Ir lūžau miegoti taip, lyg būčiau išlietas betonas – su tokia sunkio jėga įsismelkiau į patalus ir minčių vakuumą, už lango žvaliai tvyrant trims laipsniams ir į skardines palanges barbenant lietui (tai turbūt tobuliausias oras miegoti).   Atsibundu po pusantros valandos, pažadina skambutis – jaučiuosi kiek pritrenkta minkštu miego vėzdu, biskutį nesuprantu, koks… Skaitykite toliau

Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

  By , ,

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant „savipagalbos“ paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos“ padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos“ pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo“ ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų“ patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo“ išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata“. Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija“, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle

  By ,

Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, „The Man in the High Castle“. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu „nulaužiantis“ širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį. Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su „The Young Pope“ – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad „nesąmonė“. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo. Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie „The Man in the High Castle“? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių. „Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?“ – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D.… Skaitykite toliau

Tinkamiausiu metu mane pavijusi popiežiaus žinutė: Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk

  By ,

Maždaug prieš metus per vieną laidą išgirdau cituojant popiežių Pranciškų. Jis kalbėjo apie Dievą lyg bičiulį, tai man nuskambėjo netikėtai, naujai. Tačiau labiausiai įstrigo keturi žodžiai. „Gyvenk. Mylėk. Svajok. Tikėk.“ Tie keturi žodžiai nuginklavo mane – pagalvojau, Dangau, TIK keturi žodžiai, kuriuose telpa VISKAS, kas svarbiausia. Tik keturi teiginiai, savo jėga atsveriantys tūkstančius neiginių, kurių čia, Lietuvoje, nuolat viešai skamba tiek daug: „Nesityčiok (savaitę be patyčių). Nesigėdyk emocijų. Netylėk. Nesikankink. Smurtui NE. Nebėk per gatvę. Neviršyk greičio. Nepamiršk prisisegti saugos diržo. Nedelsk. Nesirk. Vėžiui NE! Nemirk. Neemigruok. Nesirk depresija. Nepasiduok. Nešok nuo tilto. Nesižudyk.“ Nuo pat mažens tiek neiginių lydi žmogų: „Neliesk. Nešokinėk. Nerėk. Neklausinėk. Negalima. Nepaišyk. Nesimuistyk. Nesimaivyk. Neišdykauk. Nesijuok. Nedainuok. Negrok. Neimk. Nedėk. Nedarinėk. Nejunginėk. Nesvajok. Čia ne tau. Nieko nesitikėk.“ Kasdienis neigimas lyg slapta tiksinti negatyvo bomba laukia savo dienos, kai galės įjungti žmoguje susinaikinimo programą. Kai susinaikinimo žinutė paims viršų ir gyvenimo jėgos bus per mažai,… Skaitykite toliau

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

  By ,

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau

Vienas daiktas, stipriai pakeitęs namų tvarkymąsi: siurblys robotas

  By ,

Nesu daiktų žmogus. Gal todėl, kad nuo ankstyvos jaunystės iki pat pirmųjų savo namų gyvenau klajūnišką gyvenimą ir daug krausčiausi (n-iolika kartų per gyvenimą), man ėmė patikti gyventi su mažiau daiktų ir daugiau laisvės, mažiau rūpesčių ir daugiau mobilumo, mažiau dulkių ir daugiau muzikos (ar daugiau pokalbių, ar daugiau knygų skaitymo) vietoje dulkių valymo. Daugiau pokalbių ir daugiau knygų, žinoma, ugdė mane labiau nei prijuostėlė ir šluostelė rankoje, ir augdama VIDUJAI aš atradau dar daugiau priežasčių mėgti erdvę, bet ne jos užstatymą, mėgti laisvą vietą lentynose ir darbo grafikuose, bet ne užgrūstumą ir sausakimšumą. Ir atradau dar daugiau priežasčių leisti pinigus savo ir artimųjų džiaugsmui, geriems įspūdžiams ar geresnei sveikatai, bet ne leisti pinigus daiktams – dėl daiktų. TAČIAU. Yra daiktų, kurie į mano gyvenimą įneša net labai daug laimės. Galėčiau juos vadinti superdaiktais – daiktais, turinčiais tam tikrą galingą nedaiktišką, nematerialų užtaisą. Tas užtaisas vienu atveju gali būti džiaugsmo,… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra“

  By ,

Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą“. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra“ yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to,… Skaitykite toliau

Nekasdienio kino vakaras: spalvingas, stilingas ir suktas „Terminal“

  By ,

Po n mėnesių savaitgalį leidžiu mieste, čia ir Jonines šventėm neįtikėtinai audringai – eidami į kiną. Kino norėjom konkretaus, jo Vingyje jau neberodo, tai važiavom kitur. Visoje salėje buvom lygiai dviese: panašu, kad nauja, keista ir dar iš treilerio spėjant į nieką nepanaši juosta „Terminal“ Lietuvoje neturi daug gerbėjų. Tačiau šį vakarą tikrai turėjo du – mus. Ir būti tik dviese salėje buvo labai prašmatnu. Kažkaip šventiška. Kaip dažnai mums ir nutinka, „Terminal“ mus užkabino treileriu. Neoninės šviesos, keista erdvė, belaikė realybė, kai neįmanoma pasakyti, kuriais metais vyksta veiksmas, paslaptys. Fatališka moteris, kažkokie vyrai, gal truputį mėmės, šmėkščiojantys fone. Ginklai. Kablai žudikai. Lediniai drabužių siluetai. Einam į kiną? Einam į kiną. (Filmo pavadinimas išverstas labai jau įmantriai, „Paskutinė s#####“ – gal kiek persistengta su intriga, mano pojūčiu.) Tai vienas tų retų atvejų, kai man pats filmas pasirodė geresnis už treilerį ar bent jau toks pats geras. Kuo jis išsiskiria nuo… Skaitykite toliau

Rekomenduoju: kvepiantis elfų maistas – pienių medus

  By ,

Elfų, fėjų, nykštukų, laumių ir kaukų maistas: PIENIŲ MEDUS. JUMS REIKĖS (kaip žvaliai, nutaisiusi TV laidų balsą, prieš kiekvieną receptą pasako mano krikšto mama): – švarios vietos toli nuo asfalto, didelio mašinų srauto ir šunų vedžiojimo aikštelių, – žydinčios pienių pievos, – dėžės ar kašikučio, – valandos laimingoje tyloje tarp byzgiančių bičių ir bimbiančių kamanių, skinant pienes prie pat žiedo.   (Skinant verta žiūrėti, kad žiede niekas negyventų, o jei ten bušavoja koks gyvis, jį pagarbiai iškratyt.) Tada reikia parsivežti žiedus namo ir pamerkti juos šaltame vandeny parai. Tada nupilti tą vandenį, užpilti žiedus šviežiu vandeniu (užfiksuoti, kiek vandens pilama), kad apsemtų, taip pat galima įspausti vienos ar kelių citrinų sultis. Ir virti žiedus apie 20 minučių. Tada palikti atvėsti. Kai atvėsta, kruopščiai nukošti žiedus ir TĄ žiedų nuovirą (jau be žiedų) pasilikti tolimesnei alchemijai. Į pienių nuovirą dėti cukraus (aš šiemet naudojau rudą), maždaug 1 kg cukraus vienam prieš… Skaitykite toliau