Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. II dalis

Išsikrovusį telefoną visada skubame pakrauti, o save? Vasaroje slypi milžiniška magiška galia. Galime ta galia naudotis, o galime ją iššvaistyti tuščiai. Tada sakysim, “oi, net nepastebėjau, kaip prabėgo vasara, visai nepailsėjau”. Tačiau užtenka stabtelėti akimirkai, jei neišeina kitaip – išjungti telefono garsą, atjungti mobiliuosius duomenis, pabūti čia ir dabar – su Žeme, su saule, su vandeniu, su žiogų svirpimu ir šiltu vėju – ir staiga pajusi, kaip į tave iš kaži kur ima plūsti gyvastis, džiaugsmas, fizinė ir nefizinė jėga, o dar kiek – ir pagauni save, lyg iš oro gaudant naujas idėjas, sumanymus, naujus norus, tikslus. Tai Žemė dirba savo amžiną darbą – sūpuoja ir stiprina savo vaikus. Jei tik jie leidžias. Ši vasara ilga ir turtinga: saule, šiluma, debesų pavidalais, giedromis naktimis. Vasara pasirodė gailestinga – nors birželį šėlo sausra, po vėsesnės liepos rugpjūtis regis kaip reta žalias ir vaiskus. Ir vasaros dar liko: tikiu, ji tęsis ilgiau… Skaitykite toliau