Kategorija: Investavimas katėms

Šio klausimo man nedrįso užduoti net labai artimi draugai: iš ko gyvenau visus tuos metus, kai institucinės žiurkės iki kaulų graužė mano ilgus metus kurtą ir puoselėtą nišinį verslą? Turbūt daug kas tyliai manė, kad gyvenau tiesiog iš savo vyro kišenės. O heiteriai dar turbūt ir rankom trynė: aha, Ilzė rengė kursus apie gerovės kūrimą, o dabar pati sėdi vyrui ant sprando, gerovės architektė, cha cha cha! Cha cha cha! 😆 Tiesa tokia: eina jau ketvirti metai, kai gyvenu iš vadinamųjų pasyvių pajamų. (Nors labai nemėgstu šios frazės* dėl jos asociacijų su tinkliniu marketingu ir panašiomis sektomis, agresyviu kažko brukimu, buku “įtikėjimu” ir tikromis apgaulėmis. Būtent todėl žodžių “pasyvios pajamos” labai vengiu.) Dar tiksliau būtų pasakyti, kad gyvenu iš savo investuotų pinigų investicinės grąžos. 🥊 Žinoma, tai nėra dešimtys tūkstančių eurų per mėnesį. Tad kokio dydžio pajamos tai yra? Jei kalbam apie pajamas vien tik iš kelių mano aktyviausiai naudojamų… Skaitykite toliau

Leisti santaupoms tirpti dėl infliacijos, vis išpuolančių “netikėtų” išlaidų ar tiesiog “nesusiturinčios rankelės”? O gal įdarbinti (iš pradžių tegul ir labai mažus) pinigus, kad jie gamintų naujus pinigus? Jau penktus metus renkuosi įdarbinti pinigus. Nors retas išdrįsdavo tiesiai manęs paklausti, būtent KADAISE įdarbinti pinigai leido man (bent jau finansine prasme) išgyventi baisiausią naikinimo sunkmetį nesiskolinant ir nesėdint artimiesiems ant sprando, iš savo pačios (kad ir panaudojamo, tačiau nuolat atsikuriančio) resurso. Neįtikėtina, tačiau tiesa: esu gyvas įrodymas, kad investuoti pinigai “gyvena ilgiau”: jei nebūčiau įdarbinusi tos sumos, o būčiau ją laikiusi tiesiog santaupų pavidalu, ją, absoliučiai visą, per tuos trejus naikinimo metus jau būtų “suėdusios” neišvengiamos išlaidos, infliacija, o gali būti, ir spontaniški pirkimai (iš streso) ar, neduok Dieve, lošimai (iš siekio užsimiršti). Bet kadangi mano santaupos buvo įdarbintos, jos nuolat gamino palūkanas, t.y. nuolat augo. Ir aš, nors ir turėjau išleisti dalį, ir nemažą dalį, savo įdarbintų pinigų, visus tuos… Skaitykite toliau

Kol politikai tuštokai balbatuoja apie gerovės valstybę, kiekvienas savarankiškai galime padaryti n konkrečių žingsnių, kad mūsų rytojus būtų saugesnis, laisvesnis, stabilesnis ir tiesiog laimingesnis žemiškąja, finansine prasme. Ir tam, mano patirtis rodo, geriausiai tinka pratybos: nuoseklus, sistemingas, dozuotas žinių „įdarbinimas” tikrovėje. Žingsnis po žingsnio. O dėl ko turėtume tuos žingsnius žengti? – paklaus pesimistai ir skeptikai. Žinoma, galime dėl savęs nedaryti visiškai nieko. Galime tiesiog laukti, kad mumis kažkas pasirūpintų, tačiau daugelis turbūt jau turime kartokos patirties, matydami savo senelių ir močiučių pensijų dydžius. Esu iš tų žmonių, kurie nededa pernelyg daug vilčių į tuos menamus beveidžius „kitus”. Ir šia filosofija vadovavausi n metų prieš tai, nei gimė „Ilzės dirbtuvės”. Žinau, kad už savo gyvenimą ir savo ateitį atsakinga esu visų pirma pati. Būtent vadovaudamasi tokia nuostata, gana lengvai ir labai greitai radau naują darbą netekusi senojo per ankstesnę pasaulinę krizę, 2009-asiais. Būtent vadovaudamasi tokia nuostata labai drąsiai ieškojau naujų… Skaitykite toliau