Kategorija: Rekomenduoju

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

  By ,

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau

Vienas daiktas, stipriai pakeitęs namų tvarkymąsi: siurblys robotas

  By ,

Nesu daiktų žmogus. Gal todėl, kad nuo ankstyvos jaunystės iki pat pirmųjų savo namų gyvenau klajūnišką gyvenimą ir daug krausčiausi (n-iolika kartų per gyvenimą), man ėmė patikti gyventi su mažiau daiktų ir daugiau laisvės, mažiau rūpesčių ir daugiau mobilumo, mažiau dulkių ir daugiau muzikos (ar daugiau pokalbių, ar daugiau knygų skaitymo) vietoje dulkių valymo. Daugiau pokalbių ir daugiau knygų, žinoma, ugdė mane labiau nei prijuostėlė ir šluostelė rankoje, ir augdama VIDUJAI aš atradau dar daugiau priežasčių mėgti erdvę, bet ne jos užstatymą, mėgti laisvą vietą lentynose ir darbo grafikuose, bet ne užgrūstumą ir sausakimšumą. Ir atradau dar daugiau priežasčių leisti pinigus savo ir artimųjų džiaugsmui, geriems įspūdžiams ar geresnei sveikatai, bet ne leisti pinigus daiktams – dėl daiktų. TAČIAU. Yra daiktų, kurie į mano gyvenimą įneša net labai daug laimės. Galėčiau juos vadinti superdaiktais – daiktais, turinčiais tam tikrą galingą nedaiktišką, nematerialų užtaisą. Tas užtaisas vienu atveju gali būti džiaugsmo,… Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra”

  By ,

Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą”. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra” yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to,… Skaitykite toliau

Nekasdienio kino vakaras: spalvingas, stilingas ir suktas „Terminal”

  By ,

Po n mėnesių savaitgalį leidžiu mieste, čia ir Jonines šventėm neįtikėtinai audringai – eidami į kiną. Kino norėjom konkretaus, jo Vingyje jau neberodo, tai važiavom kitur. Visoje salėje buvom lygiai dviese: panašu, kad nauja, keista ir dar iš treilerio spėjant į nieką nepanaši juosta „Terminal” Lietuvoje neturi daug gerbėjų. Tačiau šį vakarą tikrai turėjo du – mus. Ir būti tik dviese salėje buvo labai prašmatnu. Kažkaip šventiška. Kaip dažnai mums ir nutinka, „Terminal” mus užkabino treileriu. Neoninės šviesos, keista erdvė, belaikė realybė, kai neįmanoma pasakyti, kuriais metais vyksta veiksmas, paslaptys. Fatališka moteris, kažkokie vyrai, gal truputį mėmės, šmėkščiojantys fone. Ginklai. Kablai žudikai. Lediniai drabužių siluetai. Einam į kiną? Einam į kiną. (Filmo pavadinimas išverstas labai jau įmantriai, „Paskutinė s#####” – gal kiek persistengta su intriga, mano pojūčiu.) Tai vienas tų retų atvejų, kai man pats filmas pasirodė geresnis už treilerį ar bent jau toks pats geras. Kuo jis išsiskiria nuo… Skaitykite toliau

Rekomenduoju: kvepiantis elfų maistas – pienių medus

  By ,

Elfų, fėjų, nykštukų, laumių ir kaukų maistas: PIENIŲ MEDUS. JUMS REIKĖS (kaip žvaliai, nutaisiusi TV laidų balsą, prieš kiekvieną receptą pasako mano krikšto mama): – švarios vietos toli nuo asfalto, didelio mašinų srauto ir šunų vedžiojimo aikštelių, – žydinčios pienių pievos, – dėžės ar kašikučio, – valandos laimingoje tyloje tarp byzgiančių bičių ir bimbiančių kamanių, skinant pienes prie pat žiedo.   (Skinant verta žiūrėti, kad žiede niekas negyventų, o jei ten bušavoja koks gyvis, jį pagarbiai iškratyt.) Tada reikia parsivežti žiedus namo ir pamerkti juos šaltame vandeny parai. Tada nupilti tą vandenį, užpilti žiedus šviežiu vandeniu (užfiksuoti, kiek vandens pilama), kad apsemtų, taip pat galima įspausti vienos ar kelių citrinų sultis. Ir virti žiedus apie 20 minučių. Tada palikti atvėsti. Kai atvėsta, kruopščiai nukošti žiedus ir TĄ žiedų nuovirą (jau be žiedų) pasilikti tolimesnei alchemijai. Į pienių nuovirą dėti cukraus (aš šiemet naudojau rudą), maždaug 1 kg cukraus vienam prieš… Skaitykite toliau

Paslaptingas medžių gyvenimas: knyga, keičianti ne tik gyvenimą, bet ir sapnus

  By ,

Mane nuo mažens domino paslaptingas medžių gyvenimas, gal todėl seniai taip norėjau ką nors rekomenduoti, kaip JĄ. Tai knyga, kuri neduoda man ramybės – geriausia šio žodžio prasme – ir kurią paskaičiusi aš pajuntu, kad mane lyg pavasario liūtis ima košti naujos idėjos. Lyg ta knyga būtų koks magiškas paskutinis lašas persipildžiusiai sumanymų taurei. Ji išjudina kažkokius sielos vandenis, iškelia ilgai pamirštus gražius dalykus ir net keičia mano sapnus. Seniai buvau patyrusi tokį skaitymo džiaugsmą – galbūt pastarąjį sykį mane taip magnetiškai veikė ir elektrizavo tik “Save keičiančios smegenys”, bet ten buvo toks mokslinis, įrodymų džiaugsmas, o čia – visai kito lygmens malonumas. Tai panašiau į pasaką. Nes ši knyga yra apie vienas paslaptingiausių, vienas seniausių ir vienas mįslingiausių būtybių Žemėje – apie medžius. Tai “Paslaptingas medžių gyvenimas” – gyvenimas, užrašytas girininko-tyrėjo Peter Wohlleben, neabejotinai turinčio poeto sielą. Esu beveik tikra, kad ši knyga Lietuvoje skins apdovanojimus – tikiu, bus… Skaitykite toliau

Išpildyti seną svajonę, arba kaip aš pagavau Jaunatį

  By , ,

Galbūt svajojate apie teleskopą, kaip aš kadaise? Šiandien buvo ta reta proga pasižvalgyti į dangų (kai jis giedras). Mėnuo dar labai liaunas, lengvas kaip pati Jaunatis, kol Žemės šešėlis dengia mėnulio plynes ir kraterius kone iki pat horizonto linijos. Ir vis tik per teleskopą jau yra kur pasidairyti. Apmaudu tik, kad nupaveiksluot neišeina nė dešimtadalio to žavesio. Tačiau čia, žemiau – geriausia mano daryta jauno mėnulio nuotrauka – lig šiol. Kažkaip pavyko pykštelėt priglaudus fotiką prie okuliaro. Žinoma, norėtųsi ryškesnės, šviesesnės… Bet kuriuo atveju – teleskopas buvo viena geriausių dovanų, kurią sau pasidovanojau, tik aš neįsivaizdavau, kaip retai teišeis juo naudotis. Dėl tų pačių giedrų naktų stygiaus. Būtent dėl to svarstantiems tokį pirkinį rekomenduočiau prieš tai bent kelissyk išsinuomoti teleskopą (Vilniuje prie VCUPo yra fantastiška teleskopų parduotuvė, kuri ne tik parduoda, bet ir nuomoja teleskopus) ir pasimieruoti, ar jums iš tiesų smagi tokia pramoga ir ar nieko tokio, jei kartais… Skaitykite toliau

Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą

  By , ,

Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?   Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.   Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo… Skaitykite toliau

Natūralių aliejų stebuklas: fitolių gamyba

  By ,

Aną vasarą mums su mama nutiko stebuklas. Atrodė, kad staiga prasivėrė durys į slaptą realybę, sklidiną gamtos gausos ir neregėto, dar nepatirto atradimų ir kūrybos malonumo. Mama, kiek ją prisimenu, nuo mano vaikystės mėgo rinkti vertingus augalus. Pamenu, kaip vasarą skindavom erškėtrožių vaisius, o rudenį – šermukšnius. Būtent ji savo pavyzdžiu įkvėpė mane pačią skinti čiobrelius ir liepžiedžius – pamėgau skynimo patį procesą, o itin švarioje, ekologiškoje vietoje surinktas, ten pat sudžiovintas vaistažoles, sudėtas į dailius, senovinio stiliaus stiklinius indus, dabar laikau puikia kalėdine dovana arbatas mėgstantiems bičiuliams. Tačiau kad sykį per pačias Žolines mus apsės galinga, neatremiama žolininkių dvasia, neįsivaizdavau. Priešistorė   Prieš kiek laiko mama pradėjo skinti ir raudonuosius dobilus arbatai, „atrado” garšvas (iš kurių daro fantastišką, vitaminų kupiną pesto), ėmė skinti jaunutes dilgėles (šaldo jas sriuboms bei džiovina arbatai), ir vos išdygusias kiaulpienes salotoms, o iš pienių žiedų – virti pienių medų. Aš taip pat jau kelerius metus pavasariais jį verdu. Tikrai nesu uogienių virėja (per savo gyvenimą… Skaitykite toliau

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę

  By ,

Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui: „Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…” „Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.” „Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.” „Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.” „Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…” „Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.” „Žudosi stipriausieji.” Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną „kažkur girdėtą” istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau… Skaitykite toliau