Maži ir dideli išsipildymai ateina ten, kur jų laukia

Muitininkai muitina prekes, arba truputis gaivių spalvų didžiausiai metų pilkumai – lapkričiui. Drauge – tai dar viena trumpa istorija apie mažus ir didelius išsipildymus, šįsyk – apie viržius ir viltį, ir gal dar apie angelą. Jau ne pirmus metus vis pasigrožiu viržiais – ir laukiniais, vienoje Labanoro girios proskynoje vasarą dūzgiančiais bitėmis, ir dekoratyviniais. Man tiesiog labai gražus šis augalas: kuklus, tačiau su charakteriu, ir dar šiek tiek pankas – tokios gražios skiauterės, švyti, žmogau, tik gėrėkis. Visai neseniai kalbantis su mama kilo idėja mūsų su D. namų balkonus papuošti viržiais, kurie, anot mamos, gali lauke ir žiemoti. Na, pakalbėjom, ir padėjom mintį į lentyną. Šią savaitę pramogaudami statybinių prekių parduotuvėje aptikom milžinišką viržių lentyną – man net silpna pasidarė iš gražumo. Tačiau vėl pagalvojau, „ai, kada nors, kitą sykį“. Kitas sykis netikėtai nutiko šiandien. Tėtis padėjo nuvežti Juozapą tyrimams, parvežėm įsižeidusį rainą burbulą namo, ir staiga jis (tėtis, ne… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: kalanetika su Egle jos išsvajotoj salytėj

Artėjant Jaunačiai (ji stoja šį vakarą, 22.12 val.), norisi dar įlieti šlaką kitą alyvos tiems, kurių įgūdis svajoti prigesęs ar kurie veikiau iš viso tingi pasvajoti, nes netiki išsipildymais. Gal netiki, nes nėra patyrę – aš juos suprantu. Tačiau jei neišeina iš pradžių patikėti kuo didesniu, patikėkim mažesniu, paprastesniu išsipildymu – ir jis, jei viską paskui darysim teisingai (tiksliau – jei nekenksim pačiam išsipildymui), įvyks.   Ką tik gavau šį laišką pavadinimu „Mano išsipildžiusi „smulkmena“. (Iš principo drįsčiau ginčytis, ar tai smulkmena, nes žinau, kiek kartais užtrunka rasti jaukią, poreikius atitinkančią vietą, kurioje gali kurti norimą atmosferą. Taip pat ir todėl, kad maži išsipildymai veda mus į didesnius. Bet Jaunaties vakaras, ginčytis vengiu. : ) )   „Sveika, Ilze   Ilgai galvojau ar rašyti, nes gal čia visai smulkmena, kaip man įvyko, bet kaip B. Bartonas yra pasakęs „kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: išsipildymų istorija tarp „Žolynų“

Artėjant Jaunačiai (o taip, jau beveik girdžiu tolimą tolimą mažytį užkadrinį būgnelį, kurį muša mažytė džiaugsminga Jaunaties būtybė, siekianti vėl ir vėl mums priminti norų rašymo vakarą). Būtent artėjant Jaunačiai, kad per ją jau turėtumėt šį tekstą, kad galėtumėt perskaityti darsyk, – visi, strigę „patogiuose“, bet nebūtinai įdomiuose darbuose, visi, nujaučiantys, ką norėtų veikti, bet nedrįstantys, visi neįsivaizduojantys, nuo ko pradėti. Ir visi, mėgstantys gėles. 🙂   „Miela Ilze,   šį laišką savo mintyse ir širdyse brandinome kiek daugiau nei metus. Kodėl? Nes, matyt, kartais būna tokių situacijų, kai širdis pilna jausmų ir dėkingumo, o žodžiais tai išreikšti sudėtinga 🙂   Esame Gitana ir Viktorija. Kartą pamačiau FB, kaip Gitana palaikino ar pasidalino Jūsų įrašu, kuris mane taip nustebino/sukrėtė, taip atliepė širdį, kad nuo to laiko sekiau ir skaičiau praktiškai viską, ką rašote. Iki tol nieko nebuvau apie Jus girdėjusi. Po to vieną dieną šnektelėjusios su Gitana apsisprendėme nueiti į… Skaitykite toliau

Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi

Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai“. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai“ jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.   Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos… Skaitykite toliau

Keli tekstai rudens pradžiai

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

Prieš kelias savaites dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

Kodėl verta rašyti išsipildymų dienoraštį

Artėjant Jaunačiai kviečiu ne tik svajoti, ne tik norėti seniai pamirštų ir naujų dalykų drąsiai (tačiau atsakingai). Kviečiu ir – tai bus šis tas naujo – pradėti fiksuoti išsipildymus. Tiesiog rašytis – ne tik ko norite per Jaunatį, bet ir po Jaunaties, ar net praėjus keliems mėnesiams nuo norų rašymo – kas jau išsipildė. Kodėl? Pastebiu, kad fiksuojant išsipildymus, juos pastebėti lengviau. Pastebėjus lengviau atsekti, kiek laiko užtruko. Lengviau patyrinėti, kaip gyvenimas ir Didysis Režisierius sudėliojo aplinkybes, kaip buvome vedami to išsipildymo link.   Pastebėti svarbu ir motyvacijai. Yra žmonių, kurie nuolat dejuoja ir bamba, kad jiems niekas niekada nesipildo, kad jie nieko nepastebi, kad jų gyvenimuose niekas nesikeičia – iš serijos „pasisekti gali visiems, išskyrus mane, toks aš ypatingas ir unikalus šioje Visatoje“.   Pastebėti ne visada taip jau paprasta, sutinku. Tam reikia atidumo ir laiko, kuris geriausiai leidžia įvertinti pokyčius. Tam taip pat reikia ir energijos, nes jei… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai“ vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus“, „lyg netyčia“ vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus“ mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!“)

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau