Kodėl kartais atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje?

Mano puslapis man asmeniškai yra pobaisis („moraliai pasenęs“, kaip sakoma). Aš kategoriškai atsisakau vaikščioti po „bėdavonių sofų“ laidas. Dažniau atsisakau nei sutinku duoti interviu (sutinku dabar vieną kartą iš dešimt; skaičiavau). Tačiau nepaisant viso to, naujos mano Jaunaties praktikos registracija jau viršijo 1000 norinčių. Netrukus ją uždarysime. Tas registracijų sąrašas netikėtai atskleidė, kiek daug mano praktikų dalyvių grįžta į „Ilzės dirbtuves“ (NEPAISANT to pobaisio puslapio), o drauge – kodėl aš taip atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje tuos, kurie nėra dalyvavę kitose mano praktikose. Čia registracijų sąrašo pabaiga: Pirmasis klausimas, į kurį atsako besiregistruojantys: ar esate dalyvavę EŽD eksperimente? Antrasis: ar esate dalyvavę Nuostatų keitimo praktikoje? Ir vos 6 žmonės iš šių 25 nėra dalyvavę mano praktikose anksčiau, ir ši tendencija ryški per visą daugiau nei 1000 žmonių sąrašą. Kodėl tiek daug žmonių grįžta? Nes tai, kuo dalinausi ankstesnėse praktikose, jiems buvo naudinga. Dalis prisipažįsta nepritaikę visko, neatlikę dalies pratimų, „nusukę“… Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė „kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.“ Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad „ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?“ Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau

Baimės ir mes: „Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena“

Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę“ „motyvatoriai“, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis. Nebijoti bijoti   Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai. Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą,… Skaitykite toliau

Kai dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus

Sykį vieną naktį man tiesiog atsklendė pavadinimas: Išsipildymų g. Pamačiau jį lyg gatvės pavadinimą, ant skardinės lentelės. Nežinojau, ką jis reiškia, tačiau užsirašiau, o netrukus užsakiau ir gatvės lentelę (nors tokios gatvės Vilniuje kol kas ir nėra). Tuomet sukūriau skiltį savo puslapyje, Išsipildymų g., ir pradėjau publikuoti kitų žmonių išsipildymų istorijas, ilgesnes ir trumpesnes. Išsipildymų g. tapo viena skaitomiausių skilčių mano puslapyje. Sulaukiau begalės atsiliepimų, kad tos istorijos labai įkvepia, palaiko, pastiprina ir kitus, einančius pokyčių ir darbo su savimi keliu. Taip – tokie laiškai ir man pačiai yra kaip gaivus, šiltas (tikrai šiltas) šiandienos vėjas ant ežero, lėtai tirpdantis žiemos sąstingio pusnis. Ir gyvas, tikras priminimas, kad dėmesio šiluma ištirpdo „negalėjimo“ ledus, jei tik duodame tam laiko:   „Sveiki, tikrai nežadėjau rašyti atsiliepimo, kai pradėjau EŽD eksperimentą. Nežadėjau, nei pabaigus.   Dabar jau eina į pabaigą NKP. Ir matau: tikrai pasikeitė, tikrai veikia.   Man visą gyvenimą buvo sunku rašyti. Visą gyvenimą… Skaitykite toliau

Kaip gimsta išsipildymai: įkvėpimui ir priminimui, kaip tai veikia

Sako, niekas taip neįkvepia, kaip kitų, kažką iš esmės pakeitusių savo gyvenime, istorijos – jų tikri, išgyventi išsipildymai. Jei būčiau nors truputį labiau disciplinuota, skelbčiau jums tokias istorijas kasdien. Deja, dažnai tiesiog fiziškai pritrūksta laiko „išžvejoti“ iš pašto dėžutės kažką konkretaus tai minčiai, tai dienai… (O kartais laiko turiu, bet darau labai svarbų darbą – kuriu kačių komiksus.) Vis tik parengiau šį tekstą – tiems, kieno santykiai su darbais ir pinigais pašliję, tiems, kas lindi skolose ar nuoskaudose, tiems, kas nori naujo darbo, bet bijo net CV išsiųsti, ar mano, kad gyvenime „reikia lipti per kitų galvas“ (o jie to negali ir nenori). O labiausiai – tiems, kurie „daug žino, bet nieko nedaro“. Šįsyk – kelių istorijų kvintesencija su trumpais mano palinkėjimais skaitytojams. Visas šias mini istorijas vienija žmonių apsisprendimas dirbti su vidinėmis savo nuostatomis ir jas keisti savo naudai – vaduojantis iš negatyvių įsitikinimų ir kūrybiškiau žvelgiant į gyvenimiškas situacijas. ***… Skaitykite toliau

Išpildyti seną svajonę, arba kaip aš pagavau Jaunatį

Galbūt svajojate apie teleskopą, kaip aš kadaise? Šiandien buvo ta reta proga pasižvalgyti į dangų (kai jis giedras). Mėnuo dar labai liaunas, lengvas kaip pati Jaunatis, kol Žemės šešėlis dengia mėnulio plynes ir kraterius kone iki pat horizonto linijos. Ir vis tik per teleskopą jau yra kur pasidairyti. Apmaudu tik, kad nupaveiksluot neišeina nė dešimtadalio to žavesio. Tačiau čia, žemiau – geriausia mano daryta jauno mėnulio nuotrauka – lig šiol. Kažkaip pavyko pykštelėt priglaudus fotiką prie okuliaro. Žinoma, norėtųsi ryškesnės, šviesesnės… Bet kuriuo atveju – teleskopas buvo viena geriausių dovanų, kurią sau pasidovanojau, tik aš neįsivaizdavau, kaip retai teišeis juo naudotis. Dėl tų pačių giedrų naktų stygiaus. Būtent dėl to svarstantiems tokį pirkinį rekomenduočiau prieš tai bent kelissyk išsinuomoti teleskopą (Vilniuje prie VCUPo yra fantastiška teleskopų parduotuvė, kuri ne tik parduoda, bet ir nuomoja teleskopus) ir pasimieruoti, ar jums iš tiesų smagi tokia pramoga ir ar nieko tokio, jei kartais… Skaitykite toliau

Apie septynerių metų ciklą: kai uždera tai, ką pasėjome

Daug kas žino tą prietarą (ar ne prietarą), kad egzistuoja toks magiškas septynerių metų ciklas viskame – santykiuose, darbe, pomėgiuose… Ir baigiantis tam kiekvienam septynerių metų ciklui, to kažko kokybė arba perauga į naują lygį, arba tas kažkas (santykiai, darbas, pomėgis) baigiasi. Nebūtinai išsyk su septynerių metų sukaktimi – tačiau anksčiau ar vėliau, išsikvėpus nebeaugančiai, nebeatsinaujinančiai energijai, baigiasi. Jeigu augimo nebėra. Tiesa tai ar tiesiog žmonių nusikalbėjimas? Kviečiu patikrinti šią teoriją praktikoje ir peržvelgti jums aktualias sritis per septynerių metų prizmę. Pati ką tik tai padariau labai kruopščiai. Prie šios temos priėjau labai netikėtai. Išleidus trečią poezijos knygą, artėjant Knygų mugei, vieną naktį galvoj ėmė virduliuoti tokia analizė. Virė taip, kad nebegalėjau užmigti. Tad išsitraukusi užrašus ėmiau žymėtis, skaičiuoti, rašyti, braukyti… Ir viskas tą nemigo naktį buvo apie septynerių metų ciklą. Tikiu, kad šis tekstas kažką įkvėps peržiūrėti savo pačių nueitą kelią. Taip pat noriu padėti susigriauti nenaudingus mitus tiems,… Skaitykite toliau

Nauja mano knyga – jau Knygų mugėje

Nauja, skaidriausia ir tikrai stipriausia lig šiol mano poezijos kolekcija šiek tiek šelmišku pavadinimu: Ilzė Butkutė ir kitos būtybės 🙂 Naują poezijos kolekciją jau turi Knygynas eureka! – Vilniuje, Daukanto a. 2 / 10. Bus ir Knygų mugėje, knygyno stende 5.D16. Kaina: 6,99 €. Knygynas „Eureka!“ dirba darbo dienomis, 10.00-18.00., o šią savaitę nuo ketvirtadienio visi išgužės į Vilniaus Knygų mugę, kuri vyks vasario 22-25 dienomis. PS. Viršelio ir visos knygos dailininkas – geriausias knygų dailininkas Lietuvoje (oficialiai) – Jokūbas Jacovskis, poezijos kolekcijos redaktorė – geriausia mano poezijos redaktorė jau daug metų, nuo pat pirmosios mano knygos – Eglė Bielskytė. PPS. Visos kitos būtybės surašytos pačioje knygoje. Kačių čia irgi yra. Skaitykite toliau

Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki

Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?). Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 ) Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna… Skaitykite toliau

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai“. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas“, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau