Kodėl sergančius vadinu sveikstančiais


Kasdienės kalbos magija, kai pradedame ją pažinti ir ja išmintingai naudotis, diena po dienos, metai po metų skleidžiasi prieš mus vis naujais klodais. „Ilzės dirbtuvės“ man suteikia progą šį magišką instrumentą – kalbą, žodžius, žodyną, sakinių konstrukcijas, tai, kaip išsakome vienus ar kitus dalykus, ar kaip juos nutylime – tyrinėti jau labai ilgus metus. Vien profesiškai, jau aštuntus, nuo 2013-ųjų. O asmeniškai – nuo pat paauglystės.

Ne nuostabu, kad į kai kuriuos žodžius ir kai kurias frazes reaguoju kur kas jautriau, „akyliau“ ir kartais neigiamiau, nei žmogus, kuris visiškai nesidomi žodžio galia.

Šį tekstą paskelbiau, nes buvo pasaulinė „kovos su vėžiu“ diena. Tačiau, kaip pastebėjo mano skaitytojai, jis gali būti aktualus ir susidūrusiems su kitomis ligomis.

Todėl publikuoju jį ir čia, kad pasiektų didesnį ratą žmonių.

Remdamasi tiesioginiu darbu gyvai su tūkstančiais žmonių seminaruose 2013-2016 m., ir remdamasi tūkstančių žmonių atsiliepimais, pasiekiančiais mane po mano nuotolinių kursų, vykstančių nuo pat 2015-ųjų, aš sąmoningai vengiu akcentuoti „kovą“ ir patį „vėžį“ (ką šiuo atveju maitiname dėmesio energija, turbūt nereikia sakyti). O žmones, susidūrusius su onko- patirtimis, labiau mėgstu vadinti SVEIKSTANČIAIS, o ne sergančiais.

Paradoksas?


Kalbos magija
Kalbos magija padeda „apversti“ situacijas mūsų naudai ir pamatyti viltį net ten, kur, atrodo, jos nebėra. Nuotraukos autorė Ana M.


Taip, galbūt ne visada sergančius vadinti sveikstančiais yra „tiesa“.

Vis tik jei labai sunkiai sergantį kasdien vadinsime sergančiu ar jis pats taip save vadins, nuo to jis geriau tikrai nepasijus: nei neurocheminiame, nei vaizduotės lygmenyje, ir noro pačiam skatinti sveikimo procesus bus mažai, nes kiekvienas negatyvus žodis dirgina streso centrą mūsų smegenyse, mažina motyvaciją, stabdo, nusvarina rankas.

O bebaimis organizmas… pats gamina antivėžines ląsteles. 

Tad nuolatinės kalbos apie ligą, pablogėjimą, simptomus vargiai augina žmoguje drąsą ir narsą, drauge ir sveikatą, greičiau jau sargdina jį.

Todėl „kovos“ dienos proga nieko nerašiau nei apie šią ligą, nei apie kovą su ja, nors onko patirčių turi ir mano bičiuliai, ir giminaičiai, be to, darbe nuolat susiduriu su sveikstančiais (iš tikrųjų sveikstančiais) ir visiškai pasveikusiais žmonėmis.

Praregėjimai


Ne tik susiduriu. Aš iš jų mokausi. Kai kurie jų labai stipriai mane įkvepia. 
Vieni – savo tvirtybe ir gebėjimu priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Jie ligą sutiko tylomis ir ją nugalėjo tylomis. Jie mažai apie ją kalba, tačiau besąlygiškai džiaugiasi besitęsiančiu gyvenimu.

Kiti – atviru džiaugsmu, savais praregėjimais. „Vėžys yra geriausias man nutikęs dalykas, jis mane išmokė begalės dalykų,“ – sako viena moteris, sveika jau daug metų, išauginusi žavingą dukrą. „Dabar, kai pasveikau, kažkaip sutinku tik pačius šviesiausius žmones, ir jų padedama kantriai mokausi naujų dalykų, tokių, apie kuriuos anksčiau nebūčiau pagalvojusi,“ – neseniai pasakė kita moteris, spindinti kaip šviežias krokas, prasikalęs iš pusnies.

Ir šios moterys taip kalba ne todėl, kad perskaitė tokias mintis paveikslėliuose su rasotomis rožėmis. Jos taip kalba todėl, kad taip jaučiasi.
Šioms moterims labai pasisekė. Jas supo palaikantys, įkvepiantys žmonės, jas globojo artimieji. Ir, įtariu, joms teko geri gydytojai.

Ne visos istorijos tokios geros. Pati mačiau žmonių, kuriuos tarsi perlauždavo pusiau šiurkščiai, neatsakingai, vilties nepaliekant ištarta diagnozė – diagnozė, skirta jiems ar jų vaikams. Tačiau net ir tie žmonės begalinės valios pastangomis kabinosi į gyvenimą, kliovėsi kažkuo, ko galbūt nežino medikai, tikėjo, tikėjo ir darsyk tikėjo.

Galima būtų net sakyti, kad sunki liga, jei tik pasirenkame tinkamą rakursą, yra:

Ekstremali tikėjimo treniruotė 


Ir esu girdėjusi tiesiog sukrečiančių pavyzdžių, kaip tas žmonių tikėjimas padarė stebuklus. Visada prisiminsiu moterį iš Klaipėdos, kurios dukrelė pasveiko sulaukusi lygiai dvejų – nes tokį pažadą ji pati išpešė (tikrąja šio žodžio prasme išpešė) iš gydytojo, ir taip ji kasdien sakė dukrelei: tu sveiksti ir kai tau sukaks dveji metukai, būsi visiškai sveika. Ir mergaitės rezultatai sulaukus dvejų buvo puikūs. Manau, šią istoriją tikrai prisimins tie, kurie ją girdėjo gyvai mano seminare tą rugsėjį.

Nesakau, kad visi žmonės, susidūrę su šia liga, reaguoja sąmoningai.

Nenoriu idealizuoti žmonių sąmoningumo. Vis tik susidūrusiems ar dabar išgyvenantiems tokį periodą, o gal slaugantiems sveikstančius artimuosius, labai nuoširdžiai linkiu išminties, kantrybės, tikėjimo ir pagalbos iš šalies: gerų medikų, gerų žmonių šalia, gerų patarimų iš pasveikusių, gerų patirčių, gerai besiklostančių aplinkybių.

Vis susiduriu su informacija apie tai, kad sveikimo procesus (ar jų nebuvimą) stipriai lemia tai, kaip ir kokia pasakoma diagnozė, kaip medikas bendrauja su pacientu, ką pats pacientas kalba aplinkiniams ir pats sau, ką kalba jo aplinka. 

Aš nuoširdžiai tikiu, kad sąmoningų, išmintingų gydytojų daugėja su kiekviena diena, kad jie vis dažniau žvelgia į žmogų kaip į visumą, o ne atskirų organų pilną mėsos maišą. 

Na, „tikiuosi“, tiesą sakant, yra per silpnas žodis. Aš jaučiu tai. Aš matau tai. Nes tokių gydytojų – įvairių sričių – sutinku vis daugiau ir daugiau. Netgi medicinos studentų, kurie domisi ištarto žodžio ir vaizduotės galia – pastarąjį sykį jaunutę medicinos studentę, godžiai ieškančią daugiau informacijos, sutikau Kaune.

Žodis gydo, žodis žudo. Renkasi tas, kurio lūpose šis galingas instrumentas.
Šiandieną, po pasaulinės „kovos su vėžiu“ dienos, norėčiau juokais (na, anokie čia juokai) paskelbti:

Gydančio žodžio diena


Ištarto ir neištarto. 

Nes visada galime bent jau mintyse palinkėti savo artimiesiems ir sau – sveikatos, jėgų, gyvasties. Jei galime tai padaryti garsiai, dar puikiau. O jei galime pasidžiaugti, kad mūsų artimasis tiesiog yra sveikas, žvalus, gražiai atrodo, yra ramus ir linksmas, kad mes irgi tokie pat – tai turbūt užvis didžiausia dovana. 

Kuria daugelis pamiršta pasidžiaugti, kol ją turi.

****

Tai mano tekstas iš 2015-ųjų, gal kažkam reikalingas kaip tik šiandien.

Daugiau tekstų rubrikoje KALBOS MAGIJA:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/category/kalbos-magija/

O norintiems sąmoningai detoksikuoti savo kalbą, pokalbius ir vidinį dialogą nuo destruktyvių frazių ir sekinančių temų net dešimt savaičių:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

Atsiliepimai apie patirtis mano kursuose: šimtus komentarų galite rasti po šiais įrašais, mano darbinėje FB paskyroje ir mano asmeniniame profilyje.

Gyvenimas yra dovana


Sveikata yra dovana.

Savo žodžiais ir dėmesiu maitinkime šias dovanas.

Kasdien.

Savo ir mums brangiausių žmonių.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.