Category: Išsipildymų g.

Keli tekstai rudens pradžiai

  By ,

Vos prabudusi pajutau: išaušo diena, kai pagaliau atkeršysiu. Švito – tingiai, lėtai, šiltomis spalvomis apsiblausęs dangus abejingai vypsojo virš miesto. Įšokau į džinsus, nėriau į džemperį, po gobtuvu paslėpiau nešukuotus plaukus. Jaučiausi taip, kaip jaustis svajojau vaikystėje – specialioji agentė, vykdanti slaptą misiją. Tačiau šįsyk mano misija reiškė dienų galą tiems, prieš kuriuos ją vykdysiu. Išėjau pro duris, rankoje nešina ilgu peiliu. Laiptinėje dirstelėjau į trečius metus skaičiuojančius sportbačius – jau patrinti, tačiau tokiai dienai reikia patogaus apavo. Žengiau į lauką, tvirtai spausdama tą patį peilį, o mano veidas, įtariu, buvo toks pat kvailai fatališkas ir lengvai sutrikusio intelekto, kaip vargšo Seagalo jo amžinai nevykusiuose koviniuose filmuose. Tačiau mano veidas toks buvo tik todėl, kad dar pusiau miegojau. Įkvėpiau pilnus plaučius žvarbaus, gaivaus, drėgno oro, atsidusau, iš mano plaučių išvirto keli garo tumulai. Jaučiau tai, po paraliais, jaučiau TAI. Tai tvyrojo ore. Žinojau: šiandien atkeršysiu ir šiandien pakelsiu ranką prieš… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

  By ,

Vasarą vieną savaitgalį dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

  By ,

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

  By ,

Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai“ vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus“, „lyg netyčia“ vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus“ mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!“)

  By , ,

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

  By ,

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur tolumoj lyg… Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

  By ,

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos… Skaitykite toliau

Kodėl svarbu išsigryninti norą

  By ,

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus „motyvuojantis“ paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. „Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų“, „noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)“, „noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks“ (ar „reikės daug aukoti“, o gal „tai ne mano jėgoms“)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama,… Skaitykite toliau

Jei su gauta siunta darytume tai, ką darome su išsipildymais

  By ,

Kaip atrodytų, jei užsisakytume kažkokią prekę su pristatymu į namus, o kurjeriui atvažiavus tarpduryje staiga sakytume: – Aaaai, čia matyt ne man, aš neverta, aš neužsitarnavau, yra vertesnių už mane… Arba Lietuvos pašte prie langelio imtume mekenti tokias nesąmones? Deja, kartais būtent tą darom su savo norų išsipildymais. Kažko labai norėjom – užsakėm. Ir štai Visata supakavusi pristato mums siuntinį. Tačiau būna, kad pradėjus pildytis norui, užtraukiam būtent tokią giesmelę-rypelę. Manau, ir Visatą gali užknisti tas vadinamasis „lietuviškas kuklumas“, kas iš tiesų tėra liguistas nusimenkinimas: – Ai ne, čia ne man, čia kažkokia klaida, negali būti, aš neverta, kiek vertesnių už mane… Beje, ir pati taip giedojau, kai būtent mane pasirinko leisti Niujorke; ir šiandien dar būna dvejonių, ar jie tikrai neapsiriko. Bet gal kartais ne mums spręsti apie vertumą ir nevertumą. Užsakėm – priimkim. Panorėti, o paskui čvierytis tikrai nėr adekvatu. (Jei manot, kad adekvatu, pabandykit taip pat elgtis Lietuvos… Skaitykite toliau