Kaip svarbu NE SUGALVOTI, O IŠJAUSTI, KO NORI. Protu kliaujantis, šį savaitgalį tarsi turėjau (turėjau!) važiuot į sodybą. Pabūt gamtoj, paklausyt paukščių, nieko paneveikt. Būtų gerai (būtų gerai!) į pirtį nueit, pasisodint gėlių – esu prisipirkus dėžę jurginų, kardelių, lelijų… Bet va „turėčiau” ir „būtų gerai” nėra NORIU.
Taigi, ketinom savaitgalį leist atskirai: D. namie su katėmis, aš sodyboj su stirnomis, gervėmis, briedžiais, bebrais ir paukščiais.
Tačiau jaučiau, kad many nėra tvirto TAIP. Pradėjau tyrinėti, o ko labiausiai noriu šį savaitgalį.
Išties labai norėjau pailsėt. Tiesiog pailsėt, atsitraukt nuo visko, pasigrožėt pavasariu, pamaitint sielą pasakiškais pavasario vaizdais, kurie mainos kasdien.
Ir tada pajutau, kad sodyboj nusiplūkčiau: su visais malkų nešiojimais, karučių vežiojimais, kibirų tampymais, kovom su bebru ir t.t. Nelabai norėjau ir nakvot viena, tiesą sakant.
Ir vakar ryte, labai netikėtai, staiga užsimaniau į Burbiškio dvarą Radviliškio rajone. D. mano mintis labai patiko.
Ir tai netikėtai buvo gražiausia šio pavasario diena.
Jūros gėlių, žydintys kaštonai, alyvos ir vaismedžiai, dieviško grožio dvaro parke nuo gamtos atspindžių net žalias vanduo, šimtamečių medžių paunksmėje žydinčios neužmirštuolės, o keliaujant po Šiaurės Lietuvą – tos kerinčios lygumos ir bekraščiai nuo geltonumo regis net degančių rapsų laukai.
Nereikėjo man nei malkų nešiot, nei kibirų tampyt, galėjau tiesiog ilgas valandas vaikščiot gamtoj ir gerti į save pavasario karalystę su visom jos spalvom ir garsais.
Dar ir šiandien, jau visiškai kitokią, šaltą ir apniukusią dieną, atsibudau ir kad čiaušku, kad pypauju.
– Kas čia tau? – klausia D. – Ko tokia linksma nuo ryto?
– Vakar labai gerai pailsėjau, – sakau.
Galima būtų piktai sakyti, ot rado džiaugsmą, dvarą aplankyti, „džiaugias kaip vaikas, geležėlę radęs”, – tačiau kai tikrai pataikai į norų taikinio vidurį – tada net mažytis, teoriškai menkutis išpildytas noras teikia marias džiaugsmo.
„Protas”, „logika” kartais yra šykštūs racionalistai ir, deja, apgavikai, pasiduodantys kitų manipuliacijoms ir į jas įpainiojantys mus.Jie kartais ir tikri kopijuotojai: „visi taip daro, ir aš taip darysiu” arba „aš visad taip dariau, darysiu ir šiandien”. Tačiau kitų ar savo paties vakarykščių elgsenos modelių kopijavimas laimės neatneša.
Kartais GALVOJAM, KAD NORIM, o išpildžius jokio džiaugsmo, tik varnelė sąraše. Yra žmonių, kurie labai daug turi, labai daug veikia, labai daug patiria, o žiūrėk vis nepatenkinti ir nepatenkinti – nes galbūt ne savo, ne tikrus, ne išjaustus norus pildo.
Nes kai PAJUNTAM, KO NORIM… Širdies, sielos norai išpildyti teikia labai daug džiaugsmo.
Manau, karantinas daugeliui atnešė nusivylimo ir pykčių iš dalies todėl, kad apribotas judėjimas ir dingę visokie mažareikšmiai laiko siurbikai, tokie kaip eismo kamščiai ir prekybcentriai, parodė, kokia yra tikroji mūsų norų – būtent MŪSŲ, o ne svetimų, primestų ir įsikalbėtų norų – situacija mūsų gyvenimuose. Kaip pikta turėtų būti, kai praregi, jog visą dešimtmetį vijaisi tik svetimus tikslus, dirbai „CV įrašui”, „įvaizdžiui”, „kontaktams”, „palūkanoms”… O SAU, SAVO širdies, SAVO sielos džiaugsmui – pasirodo, nenuveikta nieko.
Tačiau krizės ir sukrėtimai yra puikus (būtent puikus, nors skamba paradoksaliai) metas dirbti su savo norais. Krizės atidengia apleistus dalykus ir mus mobilizuoja juos taisyti.
Pastaraisiais mėnesiais turime rekordines grupes, tad suprantu, kad šis laikmetis naujai aktualizuoja atidumą savo norams, sąmoningo svajojimo technikas ir lengvus asmenugdos pratimus, padedančius „genėti” nesipildančių norų šakas. Jaunaties praktikoje sudėjau svarbiausius dalykus, susijusius su norais, jų formulavimu, rašymu ir pildymu. Kursas trunka net keturis mėnesius, tačiau pratimus tereikia atlikti triskart per mėnesį, ir milžiniškos nuolaidos galios tik vieną birželio savaitę:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/jaunaties-praktika/
Žmonės, grįžtantys kartoti kurso, rašo, kad sunkiausia vis tik rasti laiko sau ir savo svajonėms, ir sunkiausia patikėti, kad tas kelias valandas gali būti svarbesnis už visa kita.
Taip, esi svarbesnis už visa kita. Ne tik tas kelias valandas. Esi svarbiausias žmogus savo gyvenime. O Tavo norai yra TIKRAI svarbesni už svetimas pretenzijas, primestus lūkesčius, reklamų peršamus mums dažniausiai visiškai nereikalingus dalykus, per prievartą įbruktus tinklinio marketingo kabliukus, paviršutinišką „įvaizdį” ir „kas ką pagalvos”. Kaip viena mano kursų dalyvė rašė, karantinas (ir atidumas savo norams) jai sutaupė virš 50 000 € – kuriuos būtų sumokėjusi banko palūkanoms įsigijusi NT, kurio iš tiesų visiškai nenorėjo.
Sakoma, gera vieta tuščia nebūna. Žmogus, kuris netyrinėja ir nesupranta SAVO norų, jų tariamai „neturi”, tampa lengvu kąsneliu visiems, gataviems jam papasakot, ko jam reikia, ką jam pirkti, ką užsisakyti, kiek metų mokėti paskolas, kaip rengtis, kokia mašina važinėti, kaip gyventi, kada tuoktis, kada vaikus gimdyti, ir t.t.
Kad nebūtume tik svetimų norų ir svetimų scenarijų pildytojai, verta sodinti SAVO svajonių sodą.
Ateis laikas, ir jei jį gerai prižiūrėsim – jis tikrai pražys.
To ir linkiu. : )