Apie septynerių metų ciklą: kai uždera tai, ką pasėjome

Daug kas žino tą prietarą (ar ne prietarą), kad egzistuoja toks magiškas septynerių metų ciklas viskame – santykiuose, darbe, pomėgiuose… Ir baigiantis tam kiekvienam septynerių metų ciklui, to kažko kokybė arba perauga į naują lygį, arba tas kažkas (santykiai, darbas, pomėgis) baigiasi. Nebūtinai išsyk su septynerių metų sukaktimi – tačiau anksčiau ar vėliau, išsikvėpus nebeaugančiai, nebeatsinaujinančiai energijai, baigiasi. Jeigu augimo nebėra. Tiesa tai ar tiesiog žmonių nusikalbėjimas? Kviečiu patikrinti šią teoriją praktikoje ir peržvelgti jums aktualias sritis per septynerių metų prizmę. Pati ką tik tai padariau labai kruopščiai. Prie šios temos priėjau labai netikėtai. Išleidus trečią poezijos knygą, artėjant Knygų mugei, vieną naktį galvoj ėmė virduliuoti tokia analizė. Virė taip, kad nebegalėjau užmigti. Tad išsitraukusi užrašus ėmiau žymėtis, skaičiuoti, rašyti, braukyti… Ir viskas tą nemigo naktį buvo apie septynerių metų ciklą. Tikiu, kad šis tekstas kažką įkvėps peržiūrėti savo pačių nueitą kelią. Taip pat noriu padėti susigriauti nenaudingus mitus tiems,… Skaitykite toliau

Kai save išdaliname kitiems: kaip susigrąžinti laiką, jėgas ir džiaugsmą

Dalinantiems save į kairę ir į dešinę, ir nuolat pritrūkstantiems jėgų savo tikslams. Tiems, kurie jaučia, kad savo pačių gyvenime ima vaidinti tik antraplanį vaidmenį. Greit pamirštantiems laimėjimus, ir ilgai atmenantiems savo klaidas. Ilgus metus gyvenusiems nepritekliuje – tikrame ar jausminiame, kai kad ir kiek turėtume, jaučiame stoką ar bijome netekti. O labiausiai tiems, kurie mano, kad egzistuoja amžiaus cenzas teigiamiems pokyčiams asmeniniame gyvenime. 🙂 Tai – mano susirašinėjimas su viena moterimi. Vos du jos laiškai, vos penkios savaitės skiria vieną nuo kito – tačiau skirtumas tarp nuotaikos, požiūrio į save ir spinduliuojamų emocijų – milžiniškas. Kažkam gal sunku patikėti, kad vos per mėnesį su trupučiu asmens nusiteikimas gali pasikeisti taip stipriai. Gali. Kai aš kadaise nutariau išgyventi mėnesį be skundų, kritikos, plektų ir tuščių kalbų, vos po trijų dienų jaučiausi kitaip net fiziškai. Man iš lovos keltis rytais darėsi vis lengviau, vakarais vis lengviau užmigdavau, o savo gyvenimą pamačiau visai… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: kalanetika su Egle jos išsvajotoj salytėj

Artėjant Jaunačiai (ji stoja šį vakarą, 22.12 val.), norisi dar įlieti šlaką kitą alyvos tiems, kurių įgūdis svajoti prigesęs ar kurie veikiau iš viso tingi pasvajoti, nes netiki išsipildymais. Gal netiki, nes nėra patyrę – aš juos suprantu. Tačiau jei neišeina iš pradžių patikėti kuo didesniu, patikėkim mažesniu, paprastesniu išsipildymu – ir jis, jei viską paskui darysim teisingai (tiksliau – jei nekenksim pačiam išsipildymui), įvyks.   Ką tik gavau šį laišką pavadinimu „Mano išsipildžiusi „smulkmena“. (Iš principo drįsčiau ginčytis, ar tai smulkmena, nes žinau, kiek kartais užtrunka rasti jaukią, poreikius atitinkančią vietą, kurioje gali kurti norimą atmosferą. Taip pat ir todėl, kad maži išsipildymai veda mus į didesnius. Bet Jaunaties vakaras, ginčytis vengiu. : ) )   „Sveika, Ilze   Ilgai galvojau ar rašyti, nes gal čia visai smulkmena, kaip man įvyko, bet kaip B. Bartonas yra pasakęs „kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: išsipildymų istorija tarp „Žolynų“

Artėjant Jaunačiai (o taip, jau beveik girdžiu tolimą tolimą mažytį užkadrinį būgnelį, kurį muša mažytė džiaugsminga Jaunaties būtybė, siekianti vėl ir vėl mums priminti norų rašymo vakarą). Būtent artėjant Jaunačiai, kad per ją jau turėtumėt šį tekstą, kad galėtumėt perskaityti darsyk, – visi, strigę „patogiuose“, bet nebūtinai įdomiuose darbuose, visi, nujaučiantys, ką norėtų veikti, bet nedrįstantys, visi neįsivaizduojantys, nuo ko pradėti. Ir visi, mėgstantys gėles. 🙂   „Miela Ilze,   šį laišką savo mintyse ir širdyse brandinome kiek daugiau nei metus. Kodėl? Nes, matyt, kartais būna tokių situacijų, kai širdis pilna jausmų ir dėkingumo, o žodžiais tai išreikšti sudėtinga 🙂   Esame Gitana ir Viktorija. Kartą pamačiau FB, kaip Gitana palaikino ar pasidalino Jūsų įrašu, kuris mane taip nustebino/sukrėtė, taip atliepė širdį, kad nuo to laiko sekiau ir skaičiau praktiškai viską, ką rašote. Iki tol nieko nebuvau apie Jus girdėjusi. Po to vieną dieną šnektelėjusios su Gitana apsisprendėme nueiti į… Skaitykite toliau

Pasakyk man, kuo džiaugiesi, ir pasakysiu, kas esi

Tai yra tiesiog – tiesiog – neįtikėtina. Tokie „sutapimai“. Jau tikrai turėčiau būti pripratusi, tačiau kaskart lyg kokią deguonies kaukę užsidėjusi įkvepiu giliau. Nes tie „sutapimai“ jau vyksta kelių valandų atkarpose, kartais – pusvalandžių. Šiandien pietavau su mama tokioj labai jaukioj vietoj – mes nesam kokios lūputes širdelėmis sudėjusios, mažylius atkišusios restoranų damutės, tačiau (ar – būtent todėl) labai mokam džiaugtis, jei užsukam į kokią puikią vietą. Na ir mes pasidžiaugėm ta vieta garsiai, išsakėm darbuotojai, kad mums šią vietą labai rekomendavo ir kad čia mums labai gražus interjeras (o po to – ir kad labai skanus maistas). Ir taip pasidžiaugus naujos vietos gimimu, kaip tik pasakojau mamai, kad kartais pati jaučiuosi lyg kokia nuotolinė pribuvėja ir slapta krikšto motulė – kitų žmonių idėjoms ir jų naujai gimstantiems sumanymams.   Pasakojau mamai apie žmones, kurie kviečia mane į savo parduotuvių atidarymus ar knygų pristatymus ir prideda, kad jiems tos idėjos… Skaitykite toliau

Kai norisi greitų rezultatų, arba kaip auga išsipildymai

Vasarą vieną savaitgalį dažiau terasą sodyboje. Stebėjau, kaip godžiai saulėje įkaitęs medis geria dažus, kaip pamažu, tačiau užtikrintai užsidengia išminti, nutrinti pernykščių ar užpernykščių dažų likučiai. Kitą savaitgalį dažiau antrą sykį, ir su dar didesniu malonumu gėrėjausi, kaip sluoksniui klojantis ant sluoksnio ryškėja spalva. Braukiau teptuku ir tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Procesas toks paprastas – lėtas, tačiau garantuotas. Dažiau ir galvojau – bet juk lygiai taip pat yra su mūsų gyvenimais. Gi nėra taip, kad nutarę atnaujinti, atšviežinti kažkurią gyvenimo sritį ar visą savo būtį, per vieną dieną tik pykšt pokšt, tra ta ta, – asmenybė it nauja. Per sekundę išgaruoja blogi įpročiai, per kitą sekundę išnyksta (savaime, žinoma) visos destruktyvios veiklos, staiga iš dangaus nukrenta mėgstamas darbas, du tris sykius didesnis atlyginimas, naujas vyras (ar senas persimaino neatpažįstamai). Dar, be viso kito, namuose turėtų pačios persikloti grindys ir pačios save naujai išsitapetuoti sienos, ar ne? : ) Kaip grindis perkloti,… Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai“ vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus“, „lyg netyčia“ vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus“ mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji… Skaitykite toliau

Apie naudingų minčių derlių vaduojantis iš skolų

Įkvėpimui. Smaugiamiems skolų, tačiau norintiems iš jų vaduotis ne dar pasiskolinant. Ir ne visiškai atsisakant visų gyvenimo džiaugsmų. (Ir be magiškų “tinklinio marketingo”, “investavimo į auksą” ir kt. “verslo nuo nulio” triukų.) Apleidusiems svajones. Gyvenantiems su negatyvių įsitikinimų turinčia antrąja puse. Ir kitiems: apie naudingų minčių derlių, vaduojantis iš skolų. Tai dar vienas gyvas, gražus liudijimas, ką gali vidinis apsisprendimas, sąžiningas darbas su savimi ir savo įpročiais, kūrybiškas požiūris, atidumas savo poreikiams ir – galbūt tai užvis svarbiausia – išgrynintas noras. Labai gera matyti, kaip žmonėms suveikia paprasti, elementarūs (galbūt pernelyg paprasti, kad apie tai pagalvotų) būdai vengti švaistymo, kopti iš skolų ir taupyti: dalykai, kuriuos labai sėkmingai taikiau ir pati, vaduodamasi iš turėtų skolų ir palikdama gyvenimą nuo algos iki algos už nugaros. Priešingai, nei sufleruotų raginantys “grąžinti skolas per sukąstus dantis, per kruvinus krumplius, paskutinius marškinius nusiplėšus, visiškai visko atsisakant”, aš kadais net pašėlusiai intensyviai “atidirbinėdama” didžiausias savo… Skaitykite toliau

Kodėl svarbu išsigryninti norą

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus „motyvuojantis“ paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. „Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų“, „noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)“, „noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks“ (ar „reikės daug aukoti“, o gal „tai ne mano jėgoms“)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama,… Skaitykite toliau

Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, „oi, kas čia tokio“, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: „dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas“ (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): „Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau