Pokyčiai be prievartos prieš save: “Knygos tam negali prilygti”

… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir “savipagalbos” knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame. (Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai “atsitiktinai” vėl viešėjau Dubline.) Taigi: Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra? Pacituosiu vieną laišką iliustracijai, jis įkrito baigiantis Nuostatų keitimo praktikai. *** “Labas vakaras, Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti. Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu… Skaitykite toliau

Gyvenimas atspindi tai, kai jam išspindime patys

Mano širdžiai išdygsta sparnai, kai skaitau TAI – ir čia pirmąsyk viešai FB užsimenu apie naujai rengiamą kursą suaugusiems alkoholikų vaikams. Tačiau pirmiausia noriu padėkoti už tai, kad prisijungiate prie mano (kadaise – labai utopiškos) svajonės kurti pasaulį, kuriame būtų mažiau informacinių šiukšlių ir daugiau kokybiškos, vertingos informacijos. Mažiau žeidžiančių, griaunančių žodžių, ir daugiau žodžių, kuriančių rytdieną bei auginančių sparnus. Mažiau skurdo, visų pirma galvose, ir daugiau klestėjimo – visų pirma emocinio, dvasinio. Mažiau šykštumo bei godumo, ir daugiau dosnumo bei dalinimosi, ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir vertinga informacija, žiniomis, gerąja praktika. Mažiau kūrybinių baimių, ir daugiau kūrybinės drąsos. Mažiau gyvybinės energijos švaistymo niekams, ir daugiau kryptingo jos naudojimo. Mažiau žiaurumo, ypač nukreipto į mažiausius ir silpniausius, taip pat gyvūnus ir gamtą, ir daugiau bendrystės, draugystės ir pagarbos kitam ir aplinkai. Mažiau savų bei svetimų svajonių žudymo, ir daugiau jų pildymo. Iš tiesų jūs visi ir esate besipildanti mano… Skaitykite toliau

Tinkamiausiu metu mane pavijusi popiežiaus žinutė: Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk

Maždaug prieš metus per vieną laidą išgirdau cituojant popiežių Pranciškų. Jis kalbėjo apie Dievą lyg bičiulį, tai man nuskambėjo netikėtai, naujai. Tačiau labiausiai įstrigo keturi žodžiai. “Gyvenk. Mylėk. Svajok. Tikėk.” Tie keturi žodžiai nuginklavo mane – pagalvojau, Dangau, TIK keturi žodžiai, kuriuose telpa VISKAS, kas svarbiausia. Tik keturi teiginiai, savo jėga atsveriantys tūkstančius neiginių, kurių čia, Lietuvoje, nuolat viešai skamba tiek daug: “Nesityčiok (savaitę be patyčių). Nesigėdyk emocijų. Netylėk. Nesikankink. Smurtui NE. Nebėk per gatvę. Neviršyk greičio. Nepamiršk prisisegti saugos diržo. Nedelsk. Nesirk. Vėžiui NE! Nemirk. Neemigruok. Nesirk depresija. Nepasiduok. Nešok nuo tilto. Nesižudyk.” Nuo pat mažens tiek neiginių lydi žmogų: “Neliesk. Nešokinėk. Nerėk. Neklausinėk. Negalima. Nepaišyk. Nesimuistyk. Nesimaivyk. Neišdykauk. Nesijuok. Nedainuok. Negrok. Neimk. Nedėk. Nedarinėk. Nejunginėk. Nesvajok. Čia ne tau. Nieko nesitikėk.” Kasdienis neigimas lyg slapta tiksinti negatyvo bomba laukia savo dienos, kai galės įjungti žmoguje susinaikinimo programą. Kai susinaikinimo žinutė paims viršų ir gyvenimo jėgos bus per mažai,… Skaitykite toliau

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau

Apie baltąją dėkingumo magiją

Apie baltąją dėkingumo magiją, kaip ji padeda pildytis mūsų pačių norams, ir konkreti (netikėčiausia lig šiol) reakcija į mano padėką – iš vienos valstybinės tarnybos. Visa tai vyko liepą, bet irgi laikiau šį tekstą paslėpusi, nes dar nebuvo aiški istorijos pabaiga. Dabar aiški. O buvo taip. Visą savaitę pildau (man) gana sudėtingus dokumentus. Ir jau trečią dieną iš eilės man labai padeda viena moteris iš didelės tarnybos skyriaus mažame miestelyje. Tąkart jau trečiąsyk perdien skambinu jai pasikonsultuoti, kad nepridaryčiau klaidų, ir galiausiai sakau: – Aš Jums tokia dėkinga už pagalbą! Jūs taip maloniai bendraujat ir taip aiškiai man viską paaiškinat. Su Jūsų pagalba man įveikiama tapo tai, ko viena nebūčiau įveikusi. TAIP ačiū, kad esate tokia kantri ir maloni! – Oi, baikit! – juokiasi ji. – Tikrai, – sakau. Nepasakoju jai, kiek sykių paskambinusi į įvairias valstybines tarnybas pasijutau kalta ne tik kad skambinu, bet ir kad egzistuoju (čia biskutį… Skaitykite toliau

Pora metų prižiūrint kalbą: nuo naujų darbų iki tuoktuvių

Paskaičiau, ir liko guzulas gerklėj. Dalinuosi su tais, kurie pamiršę svajoti ar paskendę “jau man tai niekada nepasiseks” litanijose. Tai istorija apie norėjimo ir tikėjimo galią – vienišiams, intravertams, verčiantiems save viršyti savo galimybes, taip pat manantiems, kad darbas (net jei iškart po magistrantūros) turi būti tik “darbelis”, o atlyginimas – tik “algelė”. Ir ypač moterims ir merginoms, mėgstančioms pokštus apie senmergystę, ar turinčioms išankstinių nusistatymų, kur galima ir kur “nedera” susipažinti su būsimu vyru. 🙂 Gyvi pavyzdžiai griauna ribojančias nuostatas ir primena, kad viskas prasideda nuo mūsų: “Laba diena, Ilze, jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad noriu Jums parašyti ir pasidalinti savo patirtimis po Efektyvių žinučių dirbtuvių. Praėjusią savaitę vėl sugrįžau prie EŽD medžiagos ir tai buvo dar viena paskata pagaliau Jums parašyti. EŽD dalyvavau 2016 m. sausį (o gal vasarį, pamenu, jog tai buvo paskutinis mėnesio sekmadienis ir man pasirodė simboliška, kad prasidės nauja pradžia). Tuo metu… Skaitykite toliau

Vienas daiktas, stipriai pakeitęs namų tvarkymąsi: siurblys robotas

Nesu daiktų žmogus. Gal todėl, kad nuo ankstyvos jaunystės iki pat pirmųjų savo namų gyvenau klajūnišką gyvenimą ir daug krausčiausi (n-iolika kartų per gyvenimą), man ėmė patikti gyventi su mažiau daiktų ir daugiau laisvės, mažiau rūpesčių ir daugiau mobilumo, mažiau dulkių ir daugiau muzikos (ar daugiau pokalbių, ar daugiau knygų skaitymo) vietoje dulkių valymo. Daugiau pokalbių ir daugiau knygų, žinoma, ugdė mane labiau nei prijuostėlė ir šluostelė rankoje, ir augdama VIDUJAI aš atradau dar daugiau priežasčių mėgti erdvę, bet ne jos užstatymą, mėgti laisvą vietą lentynose ir darbo grafikuose, bet ne užgrūstumą ir sausakimšumą. Ir atradau dar daugiau priežasčių leisti pinigus savo ir artimųjų džiaugsmui, geriems įspūdžiams ar geresnei sveikatai, bet ne leisti pinigus daiktams – dėl daiktų. TAČIAU. Yra daiktų, kurie į mano gyvenimą įneša net labai daug laimės. Galėčiau juos vadinti superdaiktais – daiktais, turinčiais tam tikrą galingą nedaiktišką, nematerialų užtaisą. Tas užtaisas vienu atveju gali būti džiaugsmo,… Skaitykite toliau

Apie praradimus ir tai, kas po jų prikelia

Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas. Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu. Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku. Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad… Skaitykite toliau

Dovanų pakavimo metas

Kaip aš MĖGSTU pakuoti dovanas… Taip mėgstu, kad mažai žinau malonesnių užsiėmimų. Tačiau čia, pakuojant dovanas, blogos naujienos ir geros naujienos vaikšto sykiu. Vos savaitė skyrė dvi geras naujienas – kad mano knyga “[Ilzė Butkutė] Ir kitos būtybės” įtraukta į METŲ KNYGOS rinkimų ilgąjį sąrašą, ir kad mano eilėraščiai rudenį pasirodys… kinų kalba. :D:D:D:D Bloga naujiena ta, kad vos gaunu savo knygų papildymą – jis kaip mat ištirpsta, dėžė po dėžės, knygų vis pritrūkstu. Tačiau gera žinia, kad mano knygų TURI Knygynas eureka! – dabar ir elektroninėje parduotuvėje: https://knygynas.biz/collections/ilze-butkute Skaitykite toliau

Nuo “jaučiausi dugne” iki “grįžo pasitikėjimas savimi”: kai mūsų žingsniai tinkami

Kartais vieno žmogaus istorija sveikai sukrečia, supurto (galbūt kažkam tai būna tas sveikas spyris į subinę, tik be didelių traumų). Nes gyvas įrodymas, kad tai įmanoma, pranoksta visus sausus didaktiškus pamokymus, “kaip reikia”. Juk daugelis mūsų žinome, “kaip reikia” rūpintis savo kūnu. Kaip reikia mankštintis, kaip maitintis, kiek miegoti, kada keltis, ir taip toliau. Informacijos – nors vežimu vežk. O kiek to “kaip reikia” pritaikome praktikoje, dažniausiai rodo rezultatai ir savijauta. Panašiai yra ir su mūsų žinojimu, kaip reikia rūpintis savo sąmone, savo emocine sveikata. Ką kalbėti, ko nekalbėti, kokius pokalbius plėtoti ir kokius stabdyti, kokias laidas žiūrėti ir kokių privengti, kokias knygas skaityti ir kokias verčiau užversti. Žinoti žinome daugelis. Tačiau žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai, kaip kad skiriasi būsena tik teoriškai žinančio, kad mankštintis sveika, ir sąžiningai darančio tą mankštą kasdien. Pasitikėjimas savimi, kurio dažnai itin trūksta į gyvenimiškas duobes įpuolusiems žmonėms, taip pat yra lyg… Skaitykite toliau