Kaip prisidėti neišleidžiant nė euro

Skaitytojai vis parašo, “jei galėčiau kažkaip prisidėti prie jūsų veiklų”… GALITE! Štai NET 4 SVARBŪS BŪDAI, KURIE NEKAINUOJA NĖ CENTO. Čia išvardinu visus 4 būdus, kurie kainuoja tik laiką/norą/kelis paspaudimus: 1. GALITE KOMENTUOTI MANO VIEŠUS TEKSTUS SOC. TINKLE IR DALINTIS JAIS SPAUSDAMI “SHARE”. Visa sklaida tokioms (grynesnės Gamtos, laimingesnio gyvūno, emociškai ir fiziškai stipresnio žmogaus) idėjoms yra… gera sklaida. Taip, VISADA bus spjaudančių, varančių, bėdavojančių ir besitaškančių pagieža, tačiau žinot, per tiek metų, jau pripratau prie to. Net jei kokia pilnatinė Pagiežmantė taškosi savo vidiniu purvu šierindama mano tekstą, ar dėdulis Skepsulis burnoja komentaruose – gal per juos mane atras kokie normalesni skaitytojai! Beje, žinau konkrečių atvejų, kai mane skaitydami sunormalėjo ir sušvelnėjo net labai destruktyvūs, despotiški, manipuliatyvūs asmenys. Pokyčius man asmeniškai liudijo jų kolegos. 🤭 Taip kad čia gal visiems į gera… Todėl DĖKOJU VISIEMS už komentarus ir šierus. Tai labai didelis prisidėjimas! 2. GALITE PAPASAKOTI SAVO DRAUGYSTĖS SU… Skaitykite toliau

Pokyčiai be prievartos prieš save: „Knygos tam negali prilygti“

… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir „savipagalbos“ knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame. (Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai „atsitiktinai“ vėl viešėjau Dubline.) Taigi: Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra? Pacituosiu vieną laišką iliustracijai, jis įkrito baigiantis Nuostatų keitimo praktikai. *** „Labas vakaras, Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti. Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu… Skaitykite toliau

Dovanų pakavimo metas

Kaip aš MĖGSTU pakuoti dovanas… Taip mėgstu, kad mažai žinau malonesnių užsiėmimų. Tačiau čia, pakuojant dovanas, blogos naujienos ir geros naujienos vaikšto sykiu. Vos savaitė skyrė dvi geras naujienas – kad mano knyga „[Ilzė Butkutė] Ir kitos būtybės“ įtraukta į METŲ KNYGOS rinkimų ilgąjį sąrašą, ir kad mano eilėraščiai rudenį pasirodys… kinų kalba. :D:D:D:D Bloga naujiena ta, kad vos gaunu savo knygų papildymą – jis kaip mat ištirpsta, dėžė po dėžės, knygų vis pritrūkstu. Tačiau gera žinia, kad mano knygų TURI Knygynas eureka! – dabar ir elektroninėje parduotuvėje: https://knygynas.biz/collections/ilze-butkute Skaitykite toliau

Įspūdžiai iš Dainų šventės: baigiamieji akordai

Nu myli mane Visata, net šiurpai nueina. 🙂 Vakar kiek plėšiausi, ar bėgti į Vingio parką, ar daryti generalinę tvarką namuose ir gyvenime. Laimėjo tvarka. Tačiau visą dieną leidau su LRT fone, transliavo Ansamblių vakarą, o paskui buvo dienos žinios su daug reportažų iš Dainų šventės. Ir man darsyk sudrebėjo širdis, kai išgirdau, kad vyksta dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. (Žinot, prisipažinsiu, tikrai nesu liaudies dainų ir šokių gerbėja, ir vis tik ši šventė yra daugiau nei dainos ir šokiai.) Klausau ir suprantu, kad tūkstančiai Dainos švenčių dalyvių eis kažkur visai pro pat mūsų namus, bet žinoma ne po mūsų langais, nes mes gyvenam toliau, nors iš tiesų visai prie pat Basanavičiaus ir kitų judrių gatvių. Deja, Dainų šventės programoje nerandu jokių žemėlapių, kuriomis gatvėmis eina dalyviai. (Nors tokią eiseną laikyčiau vienu atraktyviausių dalykų miestiečiams.) Turėtų būti įspūdinga, galvoju. Gal išbėgti pažiūrėti? Tačiau drauge nenumaldoma pertvarkų dvasia… Skaitykite toliau

Nekasdienio kino vakaras: spalvingas, stilingas ir suktas „Terminal“

Po n mėnesių savaitgalį leidžiu mieste, čia ir Jonines šventėm neįtikėtinai audringai – eidami į kiną. Kino norėjom konkretaus, jo Vingyje jau neberodo, tai važiavom kitur. Visoje salėje buvom lygiai dviese: panašu, kad nauja, keista ir dar iš treilerio spėjant į nieką nepanaši juosta „Terminal“ Lietuvoje neturi daug gerbėjų. Tačiau šį vakarą tikrai turėjo du – mus. Ir būti tik dviese salėje buvo labai prašmatnu. Kažkaip šventiška. Kaip dažnai mums ir nutinka, „Terminal“ mus užkabino treileriu. Neoninės šviesos, keista erdvė, belaikė realybė, kai neįmanoma pasakyti, kuriais metais vyksta veiksmas, paslaptys. Fatališka moteris, kažkokie vyrai, gal truputį mėmės, šmėkščiojantys fone. Ginklai. Kablai žudikai. Lediniai drabužių siluetai. Einam į kiną? Einam į kiną. (Filmo pavadinimas išverstas labai jau įmantriai, „Paskutinė s#####“ – gal kiek persistengta su intriga, mano pojūčiu.) Tai vienas tų retų atvejų, kai man pats filmas pasirodė geresnis už treilerį ar bent jau toks pats geras. Kuo jis išsiskiria nuo… Skaitykite toliau

Nauja mano knyga – jau Knygų mugėje

Nauja, skaidriausia ir tikrai stipriausia lig šiol mano poezijos kolekcija šiek tiek šelmišku pavadinimu: Ilzė Butkutė ir kitos būtybės 🙂 Naują poezijos kolekciją jau turi Knygynas eureka! – Vilniuje, Daukanto a. 2 / 10. Bus ir Knygų mugėje, knygyno stende 5.D16. Kaina: 6,99 €. Knygynas „Eureka!“ dirba darbo dienomis, 10.00-18.00., o šią savaitę nuo ketvirtadienio visi išgužės į Vilniaus Knygų mugę, kuri vyks vasario 22-25 dienomis. PS. Viršelio ir visos knygos dailininkas – geriausias knygų dailininkas Lietuvoje (oficialiai) – Jokūbas Jacovskis, poezijos kolekcijos redaktorė – geriausia mano poezijos redaktorė jau daug metų, nuo pat pirmosios mano knygos – Eglė Bielskytė. PPS. Visos kitos būtybės surašytos pačioje knygoje. Kačių čia irgi yra. Skaitykite toliau

Jaukios nišos: kalanetika su Egle jos išsvajotoj salytėj

Artėjant Jaunačiai (ji stoja šį vakarą, 22.12 val.), norisi dar įlieti šlaką kitą alyvos tiems, kurių įgūdis svajoti prigesęs ar kurie veikiau iš viso tingi pasvajoti, nes netiki išsipildymais. Gal netiki, nes nėra patyrę – aš juos suprantu. Tačiau jei neišeina iš pradžių patikėti kuo didesniu, patikėkim mažesniu, paprastesniu išsipildymu – ir jis, jei viską paskui darysim teisingai (tiksliau – jei nekenksim pačiam išsipildymui), įvyks.   Ką tik gavau šį laišką pavadinimu „Mano išsipildžiusi „smulkmena“. (Iš principo drįsčiau ginčytis, ar tai smulkmena, nes žinau, kiek kartais užtrunka rasti jaukią, poreikius atitinkančią vietą, kurioje gali kurti norimą atmosferą. Taip pat ir todėl, kad maži išsipildymai veda mus į didesnius. Bet Jaunaties vakaras, ginčytis vengiu. : ) )   „Sveika, Ilze   Ilgai galvojau ar rašyti, nes gal čia visai smulkmena, kaip man įvyko, bet kaip B. Bartonas yra pasakęs „kartais, kai regiu, kokius padarinius sukelia smulkmenos, imu manyti, kad smulkmenų nėra… Skaitykite toliau

Jaukios nišos: išsipildymų istorija tarp „Žolynų“

Artėjant Jaunačiai (o taip, jau beveik girdžiu tolimą tolimą mažytį užkadrinį būgnelį, kurį muša mažytė džiaugsminga Jaunaties būtybė, siekianti vėl ir vėl mums priminti norų rašymo vakarą). Būtent artėjant Jaunačiai, kad per ją jau turėtumėt šį tekstą, kad galėtumėt perskaityti darsyk, – visi, strigę „patogiuose“, bet nebūtinai įdomiuose darbuose, visi, nujaučiantys, ką norėtų veikti, bet nedrįstantys, visi neįsivaizduojantys, nuo ko pradėti. Ir visi, mėgstantys gėles. 🙂   „Miela Ilze,   šį laišką savo mintyse ir širdyse brandinome kiek daugiau nei metus. Kodėl? Nes, matyt, kartais būna tokių situacijų, kai širdis pilna jausmų ir dėkingumo, o žodžiais tai išreikšti sudėtinga 🙂   Esame Gitana ir Viktorija. Kartą pamačiau FB, kaip Gitana palaikino ar pasidalino Jūsų įrašu, kuris mane taip nustebino/sukrėtė, taip atliepė širdį, kad nuo to laiko sekiau ir skaičiau praktiškai viską, ką rašote. Iki tol nieko nebuvau apie Jus girdėjusi. Po to vieną dieną šnektelėjusios su Gitana apsisprendėme nueiti į… Skaitykite toliau

Pasakyk, ką mėgsti veikti

Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.   Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą… Skaitykite toliau