Author: Ilzė Butkutė

„Išsivadavau iš jausmo, kad esu kažkam skolinga už gyvenimą ir menkesnė už kitus“

  By , ,

„Sveiki, Ilze, Tikiuosi, kad šis laiškas Jus pradžiugins ir laikas jį skaitant Jums bus malonus. Praėjo jau daugiau nei metai, kai pirmą kartą pagalvojau, kad norėčiau Jums parašyti. Tai nutiko 2017 rugpjūtį, kai išdrįsau savo šefės pasiprašyti didesnio atlygio už darbus ir visai lengvai jis man buvo pakeltas. Tada nustėrau nuo minties, kad „taigi čia būtent tai, apie ką rašo Ilzei kiti praktikų dalyviai, negali būti, kad ir man tai nutiko… gal čia tik sutapimas?“. Aha, „sutapimas“. Tuo metu kaip tik buvo praėjęs nepilnas mėnuo nuo EŽD nuotolinės praktikos pradžios. EŽD pradėjau 2017.06.23. NKP dalyvavau nuo 2017.11.30. Taigi tokia buvo pradžia. Noriu pasidalinti ir ilgesniu sąrašu dalykų, kurie mano gyvenime pasikeitė į gera su Jūsų pagalba: Visiškai atsisakiau alkoholio ir mečiau rūkyti. Tokį sprendimą, tiesa priėmiau dar prieš prasidedant EŽD eksperimentui, bet Jūsų tekstai smarkiai prisidėjo prie to sprendimo. Galutinai atsisveikinau su rūkymu ir alkoholiu pirmomis EŽD eksperimento savaitėmis. Visai lengvai,… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

  By ,

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius „kapelius be kapelių“ – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius „kapelius be kapelių“ yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau

Geriausia kaukė veidui

  By ,

Kadaise sugalvojau šią frazę iš vargo ir biednystės, ir noro pasijuokti iš savo nepriteklių, kad netapčiau vaikščiojančia kankine. Ale žiūriu, po tiek metų, ta frazė vis dar yra tiesa: GERIAUSIA KAUKĖ VEIDUI YRA MIEGAS. Kaip tą nustačiau? Pakartojau nemokslinį tyrimą. Vieną šios savaitės dieną, po gerokai mažiau* miego nei įprastai**, į darbo dienos pabaigą pajutusi, kad nebeatlaiko galva ir jau akyse mieguista migla, neatsilaikiau prieš nuodėmingą patalo trauką (magnetizmą dar labai stiprino ten jau nuodėmingai tinginčios dvi katės), ir nuėjau į lovą „paskaityti knygos“ (kas buvo absoliutus, ryškus, atviras ir įžūlus melas sau, nes jau knapsėjau).   Ir lūžau miegoti taip, lyg būčiau išlietas betonas – su tokia sunkio jėga įsismelkiau į patalus ir minčių vakuumą, už lango žvaliai tvyrant trims laipsniams ir į skardines palanges barbenant lietui (tai turbūt tobuliausias oras miegoti).   Atsibundu po pusantros valandos, pažadina skambutis – jaučiuosi kiek pritrenkta minkštu miego vėzdu, biskutį nesuprantu, koks… Skaitykite toliau

Kai nepažįstamosios elegancija atima žadą

  By ,

Paskutinėmis saulėtomis spalio dienomis nutiko toks įvykis, labai kinematografiškas ir labai malonus, sveikai supurtęs mane. Vaikštom su mama saulėtu miestu, kalbamės, ir staiga mus lenkia moteris. Žodis, artimesnis realybei, būtų dama. Dama, prikaustanti žvilgsnį ir sulaikanti kvapą. Ir ji ne lenkia mus – ji plaukia pro mus, lėtai, kaip magiško vėjo gūsis, atnešantis į gyvenimą kažką naujo. Dama pralenkia mus ir lėtai tolsta Basanavičiaus gatve į viršų, o aš negaliu atitraukti akių nuo jos silueto. Tiesi kaip styga, tobulai įliemenuotu rudu švarku vos regimais langeliais, stačiais, tačiau tobulai smulkiais petukais ir lygiai tokiais pat riestais, tačiau tobulai nedideliais švarko skvernais (ar kaip besivadina tie dalykėliai apačioje), visa tai pabrėžia tobulą smėlio laikrodžio figūrą. Ji lėtai tolsta su savo pieštuko stiliaus sijonu vos žemiau kelių, į akis nekrentančiais elegantiškais bateliais, jos tamsiai rudi plaukai surišti į bumbulaitį pakaušyje. Ant dešinės rankos alkūnės ji nešas šviesiai rudos odos retro formos rankinę, o… Skaitykite toliau

Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų

  By ,

Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar. Vis išgirstu istorijų apie „šiuolaikines“ įmones, kuriose „skatinama konkurencinga aplinka“ – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, „duoti grįžtamąjį ryšį“ (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie „veržlų ir ambicingą“ lipimą per kitų galvas, „nes kitaip nieko nepasieksi“. Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa „konkurencinga aplinka“ su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar… Skaitykite toliau

Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

  By ,

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant „savipagalbos“ paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos“ padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos“ pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo“ ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų“ patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo“ išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata“. Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija“, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Kai 81-erių moteris sako: „Galiu sau leisti“

  By ,

Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose. – Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji. Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus. – Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji. Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi: – Per ilgesnį laiką susidaro padori suma! Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako: – Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI! Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar… Skaitykite toliau

Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle

  By ,

Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, „The Man in the High Castle“. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu „nulaužiantis“ širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį. Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su „The Young Pope“ – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad „nesąmonė“. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo. Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie „The Man in the High Castle“? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių. „Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?“ – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D.… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

  By ,

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius „ne tame“ mieste, „ne toje šalyje“, „ne tokių“ politinių pažiūrų, „ne tokios“ seksualinės orientacijos, „ne tokios“ odos spalvos, tikinčius „ne taip“, kaip kažkam „reikia“. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Pokyčiai be prievartos prieš save: „Knygos tam negali prilygti“

  By ,

… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir „savipagalbos“ knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame. (Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai „atsitiktinai“ vėl viešėjau Dubline.) Taigi: Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra? Pacituosiu vieną laišką iliustracijai, jis įkrito baigiantis Nuostatų keitimo praktikai. *** „Labas vakaras, Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti. Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu… Skaitykite toliau