Author: Ilzė Butkutė

NAUJA: kursas ir pratybos „Gerovės architektai“

  By , ,

Kol politikai tuštokai balbatuoja apie gerovės valstybę, kiekvienas savarankiškai galime padaryti n konkrečių žingsnių, kad mūsų rytojus būtų saugesnis, laisvesnis, stabilesnis ir tiesiog laimingesnis žemiškąja, finansine prasme. Ir tam, mano patirtis rodo, geriausiai tinka pratybos: nuoseklus, sistemingas, dozuotas žinių „įdarbinimas“ tikrovėje. Žingsnis po žingsnio. O dėl ko turėtume tuos žingsnius žengti? – paklaus pesimistai ir skeptikai. Žinoma, galime dėl savęs nedaryti visiškai nieko. Galime tiesiog laukti, kad mumis kažkas pasirūpintų, tačiau daugelis turbūt jau turime kartokos patirties, matydami savo senelių ir močiučių pensijų dydžius. Esu iš tų žmonių, kurie nededa pernelyg daug vilčių į tuos menamus beveidžius „kitus“. Ir šia filosofija vadovavausi n metų prieš tai, nei gimė „Ilzės dirbtuvės“. Žinau, kad už savo gyvenimą ir savo ateitį atsakinga esu visų pirma pati. Būtent vadovaudamasi tokia nuostata, gana lengvai ir labai greitai radau naują darbą netekusi senojo per ankstesnę pasaulinę krizę, 2009-asiais. Būtent vadovaudamasi tokia nuostata labai drąsiai ieškojau naujų… Skaitykite toliau

„Mano koziris prieš išsigandusių, piktų, pavargusių minią“

  By , ,

Kartais mūsų išmokti dalykai nauja šviesa sušvinta būtent tada, kai jų labiausiai prireikia. Su pandemija užplūdo labai seniai mano kursuose dalyvavusių žmonių laiškai: jie rašo, kad 2020-aisiais kaip dar niekad jaučia negatyvios informacijos toksiškumą, saugo save ir savo šeimas, ieško būdų pabūti su savimi tyloje ir taikoje, bei kitaip taiko EŽD eksperimento principus. Deja, pati čia paslydau: būtent 2020-aisiais po ilgo laiko pradėjau sekti lietuvišką žiniasklaidą kasdien, ir to pasekmes tikrai labai ryškiai jaučiu tiek nuotaikai, tiek nusiteikimui, tiek vidinei pozicijai. Tačiau man, kaip vienam pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusiam kalbėti apie tai, kaip mus veikia kasdien “vartojama” informacija, nepaprastai gera sulaukti tiek patvirtinimų, kad žmonės, sugebėję išsisaugoti blogų naujienų tornado visus 2020-uosius, gyvena… net labai gerai. (Štai po 7 metų intensyvaus kasdienio darbo šioj temoj ir sulaukiau gausiausių vaisių 🙂 ) Tik noriu pabrėžti: tai, ką laiške mini moteris, yra vadinamasis ekstremalus eksperimento variantas. Aš jį rekomenduoju kurso metu visiškam informaciniam… Skaitykite toliau

Įkvėpimui svajojant šią Jaunatį

  By , ,

Vis galvoju, kaip padrąsinti svajoti tuos, kurie nė nepabando: per savo pesimizmą ir „nusivylimą avansu“, kaip tai vadinu. Kai dalinuosi savo asmeniniais išsipildymais, dalis skaitytojų tai „nurašo“ kaip kažkokį mano ypatingumą. Na, ypatingumas labiausiai tame, kad, kaip sakoma – kuo labiau su savimi dirbi, tuo labiau ir pildosi norai.  🙂 Šioj srity turiu kiek didesnį įdirbį nei pradedantys svajotojai, ir kiek didesnę išsipildymų „paletę“. Per dvidešimt sąmoningo svajojimo metų tokių istorijų neišvengiamai susikaupia. Bėda ta, kad tiems, kurie dar niekad nė nepabandė rimčiau pasvajoti ir užrašyti vieno kito noro, mano išsipildymų „paletės“ spalvos atrodo pernelyg kosminės. Aš išsvajojau sveikus santykius po ilgos nesėkmių virtinės, išsvajojau savo knygos sėkmę, išsvajojau man asmeniškai prasmingą darbą, išsvajojau nuosavus namus (dabar kiek gailiuosi, kad svajojau taip nedrąsiai ir kukliai), išsvajojau savo poezijos rinktinę, išleistą Niujorke, išsvajojau savo svajonių sodybą, ir dešimtis aplankytų pasaulio šalių – maža to, begalę tų kelionių gavau dovanų, kaip į… Skaitykite toliau

Kai neišsipildymai tampa ženklais

  By , ,

Žiūrėdama į bergždžiausią savo vasaros „rezultatą“, pagalvojau: Neišsipildymai mums kartais tik parodo kelią į savus išsipildymus. Gal tai buvo į(si)kalbėtas, primestas, įteigtas, o gal tiesiog smalsaus proto SUGALVOTAS, bet širdimi niekad NEIŠJAUSTAS noras? Kartais situacijos būna daugiaprasmės. Šis kibiras kardelių yra, sutinku, gražus; tačiau tai graudžiausias, niekingiausias, skurdžiausias ir (net fiziškai) skaudžiausias „rezultatas“, atsižvelgiant į mano įdėtą darbą, laiką ir pastangas.  Man vis dar skauda plaštakas ir pėdas nuo vandens kibirų tampymo laistymui. Visą vasarą kažkaip net nejaučiau, kad man sunku fiziškai, laksčiau su tais kibirais ir laistytuvais džiaugdamasi, kad „auginu bicus„, o vasaros gale turbūt „kalė“ per laiką susikaupęs nuovargis (ir, matyt, augantis nusivylimas). Nėra tokios kainos, kad kas sakytų – Ilze, žinai, mes atlyginsim tavo į tas gėles įdėtą darbą, ir su kaupu, sakyk sumą. Nėra tokios sumos už BERGŽDŽIĄ darbą. Už tuščiai sudegintą, iššvaistytą energiją. Tačiau šis neišsipildymas mane labai daug ko išmokė. Labai daug ką priminė,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje

  By , ,

Aš mieste ir aš gamtoj – beveik du skirtingi žmonės. Šiemet (dėl visiškos izoliacijos karantino pradžioje, paskui dėl gėlių sodinimo „daugiadienių“, o vėliau ir dėl ilgų atostogų su katėmis) sodyboj praleidau jau gal 10 savaičių, tai apie pustrečio mėnesio. Mano asmeninis rekordas. 🙂 Pabandžiau sau pačiai suriktuoti tuos gyvenimo gamtoj skirtumus, jų šiandėj išėjo 9. Taigi, kuo skiriasi gyvenimas mieste ir sodyboje? ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau teršiu. Per savaitę gamtoj sukuriu tik tiek šiukšlių, kiek mieste sukuriu vos per dieną: vieną šiukšlių maišioką. O pavasarį per 20 dienų visiškos izoliacijos sodyboj tesukūriau tiek šiukšlių, kiek mieste per pusę dienos, tai pusę maišioko. Nes: ♥️ Gyvendama gamtoj, daug mažiau vartoju. Visko. Ir materialių dalykų, tokių kaip maistas ir vanduo. Ir nematerialių, tokių kaip informacija, paskaitos, konsultacijos, žinios. (Nes Gamta mane moko labai daug.) Todėl: ♥️ Gyvendama gamtoj, išleidžiu labai mažai pinigų.  Buvo savaičių, kai neišleisdavau nė 30€ VISKAM – maistui,… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: nauji gyventojai mano kieme

  By , ,

Kasdien, kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą matau, kaip dosniai Gamta atlygina už tai, kad elgiuos su ja švelniai, pagarbiai. Va prieš kiek laiko mažajame ondatrų tvenkiny antys saugiai išperėjo ančiukų. Aukšta pakrančių žolė, pasirodo, yra labai svarbi sąlyga vandens paukščiams perėti – ji paslepia juos nuo plėšrūnų. Juk galima trumpai pjauti (jei jau labai norisi) kad ir viso kiemo žolę, o palei tvenkinį (ar bent palei dalį tvenkinio) vis tik palikti aukštesnę žolę paukščių ir gyvūnų slėpimuisi.  Galima? Juk tikrai galima. Gera pamatyt, kaip antinas turškiasi laimingas tvenkiny, vis išlipdamas pradžiūti ant SAVO lieptuko, smagu ir netikėta išvysti ančiukų. Linksma pastebėti ir mažąją bebro “giminaitę” ondatrą, plukdančią už save didesnį kuokštą žolių (sako, jos “nuomojasi” kambarį pas bebrus, ir “išsikilimuoja” juos žolėm; Gamta išties neįtikėtina). Įkvėpta mažojo tvenkinio sėkmės, leidau paaugti ir didžiojo tvenkinio pakrantės žolei. Ta aukštesnė žolė (o drauge, matyt, ir labai drėgna vasaros pradžia po didelių liūčių)… Skaitykite toliau

Svyravimai rinkose ir tikėjime (arba darsyk apie finansines atsargas)

  By , ,

Kas mėgstat skaičiuoti svetimus pinigus, ypač prarastus, tekstas jums. 😀 Kaip akyse sudegė ilgus metus kaupti tūkstančiai eurų, ir kaip staiga tuos gaisrus kažkas užgesino. Jei rimtai, galvoju, kad sunkiausia rašyti svarbiausiomis temomis. Finansinis saugumas yra viena tokių temų. O pasaulinės krizės akivaizdoj tai dar aktualiau. Ir man pačiai nėra labiau įkvepiančio būdo, nei sekti kito gyvo – tegul ir klystančio, tačiau klaidas taisančio – žmogaus istoriją. Aš irgi esu toks žmogus – klystantis ir taisantis savo klaidas. Todėl ir pasakoju savo asmenines istorijas, o ne cituoju nežinia kieno rašytus (ar šešiasdešimt kartų nusirašytus) pamokymus, kaip “teisingai” elgtis su pinigais. Sunku su tais pinigais elgtis teisingai. Ypač iš pirmo sykio. Ir mokomės dažniausiai turbūt vis tik iš savų klaidų.(Gerai dar, jei mokomės.) Vis tik galbūt mano klaidos ir pernelyg ankstyva panika padės kažkam ramiau reaguoti ir į savo dabar matomus ar ateityje būsiančius svyravimus. Kodėl kviečiau taupyti, kaupti ir rūpintis… Skaitykite toliau

Laukinių pievų vasara: lietuviškos orchidėjos, gegužraibės

  By , ,

Lietuviška orchidėja, gegužraibė. Ja ir tęsiu Laukinių pievų vasarą, nes vienas didžiausių džiaugsmų, kuriuos dovanoja natūrali augmenija (greta gyvūnų viešnagių) yra galimybė pamatyti labai retą augalą: ne knygoje ar ekrane, o gyvenime, augantį pasodintą pačios gamtos. Žemiau tikra istorija, įvykusi mano vaikystės kaime 2017-aisiais. **** Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau. Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai. … Skaitykite toliau

Laukinių pievų savaitė, arba gamta mūsų kieme

  By , ,

Karantino pradžioj vienos FB komentatorės buvau praktiškai išvadinta nevala, kad pernai pjaudama kiemo žolę nutariau palikti kelis smilgų guotelius, ir juose paskui apsigyveno zuikis (nuotr. žemiau). „Kažkoks košmaras,“ – rašė komentatorė, – „tai gal jūs ir namų nesitvarkykit!“ Tada supratau, kad karantinas ne visiems lengvas, o kažkam vos pirmos jo dienos neblogai kalė per stogą, jei net TOKIAME KONTEKSTE iš žmogaus pasipila srutos.  Tačiau drauge supratau ir kitą dalyką: yra žmonių, kurie iš tiesų nuoširdžiai nesuvokia, kad savo kieme galima tvarkytis atsižvelgiant IR į laukinę gamtą.  Ir tie žmonės nebūtinai piktybiniai „viską išasfaltuot ir išklot trinkelėm“ entuziastai. Jie galbūt tiesiog neturi argumentų draugiškesniam sugyvenimui su gamta, gal nematė gerų pavyzdžių vaikystėj, gal pasaulio pažinimo pamokos nebuvo įdomios, gal tėvai nemylėjo gamtos ir neskiepijo bent jau pagarbos jai. Gal tokie žmonės apskritai niekad apie tai nesusimąstė. Ir gal neįsivaizduoja, kaip smagu ir įdomu tai gali būti: gyventi ne kovojant su gamta,… Skaitykite toliau

Kodėl svarbu ne sugalvoti, o pajusti, ko nori

  By , ,

Kaip svarbu NE SUGALVOTI, O IŠJAUSTI, KO NORI. Protu kliaujantis, šį savaitgalį tarsi turėjau (turėjau!) važiuot į sodybą. Pabūt gamtoj, paklausyt paukščių, nieko paneveikt. Būtų gerai (būtų gerai!) į pirtį nueit, pasisodint gėlių – esu prisipirkus dėžę jurginų, kardelių, lelijų… Bet va „turėčiau“ ir „būtų gerai“ nėra NORIU. Taigi, ketinom savaitgalį leist atskirai: D. namie su katėmis, aš sodyboj su stirnomis, gervėmis, briedžiais, bebrais ir paukščiais. Tačiau jaučiau, kad many nėra tvirto TAIP. Pradėjau tyrinėti, o ko labiausiai noriu šį savaitgalį. Išties labai norėjau pailsėt. Tiesiog pailsėt, atsitraukt nuo visko, pasigrožėt pavasariu, pamaitint sielą pasakiškais pavasario vaizdais, kurie mainos kasdien.  Ir tada pajutau, kad sodyboj nusiplūkčiau: su visais malkų nešiojimais, karučių vežiojimais, kibirų tampymais, kovom su bebru ir t.t. Nelabai norėjau ir nakvot viena, tiesą sakant. Ir vakar ryte, labai netikėtai, staiga užsimaniau į Burbiškio dvarą Radviliškio rajone. D. mano mintis labai patiko. Ir tai netikėtai buvo gražiausia šio pavasario… Skaitykite toliau