I-oji mankštų degustacijos savaitė: 8 treniruotės tinginiams, prokrastinuotojams, taupuoliams ir intravertams

Kasmet, po vasaros sodyboje grįžus į Vilnių, mano fizinis aktyvumas natūraliai nuvažiuoja žemyn. Sodyboj aš nuolat judu, būnu lauke, vis kažkuo užsiimu, darbuojuosi kieme, einu į žygius, plaukioju, irstausi – – ir visa tai darau ne prisiversdama, o norėdama, nes judėti įkvepia pati Gamta, žydinčios pievos, čiulbantys miškai, šilti vandenys. Tačiau mieste mane kiekvieną rudenį mane “pasveikina” keturios daugiabučio sienos, labai susitraukęs pasaulis ir urbanistinė pilkuma, kuri manęs visiškai neįkvepia judėti. Kaip tai sprendžiu? Kaip padedu sau išsaugoti motyvaciją judėti, kai tam visiškai nėra ūpo? Mankštas pradedu nuo to, kad pabandau pajusti: ko dabar labiausiai noriu? Pernai, grįžusi po vasaros, pradėjau žygius po Vilniaus miškus. Užsiplikydavau arbatos į termosą, susikraudavau kuprinę, griebdavau šiaurietiškas lazdas – ir dvi tris valandas eidavau miškais. Tai buvo tikrai labai efektyvu: žygiai miškais leisdavo išjudėti streso “sugeneruotą” energiją, išprakaituoti streso hormoną kortizolį, stiprino raumenis, padėjo valytis plaučiams ir odai, padėdavo “išvesti pasivaikščioti” ne tik kūną, bet ir… Skaitykite toliau