Autorius: Ilzė Butkutė

Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra”

  By ,

Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą”. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys. Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra” yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to,… Skaitykite toliau

Nekasdienio kino vakaras: spalvingas, stilingas ir suktas „Terminal”

  By ,

Po n mėnesių savaitgalį leidžiu mieste, čia ir Jonines šventėm neįtikėtinai audringai – eidami į kiną. Kino norėjom konkretaus, jo Vingyje jau neberodo, tai važiavom kitur. Visoje salėje buvom lygiai dviese: panašu, kad nauja, keista ir dar iš treilerio spėjant į nieką nepanaši juosta „Terminal” Lietuvoje neturi daug gerbėjų. Tačiau šį vakarą tikrai turėjo du – mus. Ir būti tik dviese salėje buvo labai prašmatnu. Kažkaip šventiška. Kaip dažnai mums ir nutinka, „Terminal” mus užkabino treileriu. Neoninės šviesos, keista erdvė, belaikė realybė, kai neįmanoma pasakyti, kuriais metais vyksta veiksmas, paslaptys. Fatališka moteris, kažkokie vyrai, gal truputį mėmės, šmėkščiojantys fone. Ginklai. Kablai žudikai. Lediniai drabužių siluetai. Einam į kiną? Einam į kiną. (Filmo pavadinimas išverstas labai jau įmantriai, „Paskutinė s#####” – gal kiek persistengta su intriga, mano pojūčiu.) Tai vienas tų retų atvejų, kai man pats filmas pasirodė geresnis už treilerį ar bent jau toks pats geras. Kuo jis išsiskiria nuo… Skaitykite toliau

Kodėl kartais atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje?

  By , ,

Mano puslapis man asmeniškai yra pobaisis („moraliai pasenęs”, kaip sakoma). Aš kategoriškai atsisakau vaikščioti po „bėdavonių sofų” laidas. Dažniau atsisakau nei sutinku duoti interviu (sutinku dabar vieną kartą iš dešimt; skaičiavau). Tačiau nepaisant viso to, naujos mano Jaunaties praktikos registracija jau viršijo 1000 norinčių. Netrukus ją uždarysime. Tas registracijų sąrašas netikėtai atskleidė, kiek daug mano praktikų dalyvių grįžta į „Ilzės dirbtuves” (NEPAISANT to pobaisio puslapio), o drauge – kodėl aš taip atkalbinėju nuo dalyvavimo Jaunaties praktikoje tuos, kurie nėra dalyvavę kitose mano praktikose. Čia registracijų sąrašo pabaiga: Pirmasis klausimas, į kurį atsako besiregistruojantys: ar esate dalyvavę EŽD eksperimente? Antrasis: ar esate dalyvavę Nuostatų keitimo praktikoje? Ir vos 6 žmonės iš šių 25 nėra dalyvavę mano praktikose anksčiau, ir ši tendencija ryški per visą daugiau nei 1000 žmonių sąrašą. Kodėl tiek daug žmonių grįžta? Nes tai, kuo dalinausi ankstesnėse praktikose, jiems buvo naudinga. Dalis prisipažįsta nepritaikę visko, neatlikę dalies pratimų, „nusukę”… Skaitykite toliau

Rekomenduoju: kvepiantis elfų maistas – pienių medus

  By ,

Elfų, fėjų, nykštukų, laumių ir kaukų maistas: PIENIŲ MEDUS. JUMS REIKĖS (kaip žvaliai, nutaisiusi TV laidų balsą, prieš kiekvieną receptą pasako mano krikšto mama): – švarios vietos toli nuo asfalto, didelio mašinų srauto ir šunų vedžiojimo aikštelių, – žydinčios pienių pievos, – dėžės ar kašikučio, – valandos laimingoje tyloje tarp byzgiančių bičių ir bimbiančių kamanių, skinant pienes prie pat žiedo.   (Skinant verta žiūrėti, kad žiede niekas negyventų, o jei ten bušavoja koks gyvis, jį pagarbiai iškratyt.) Tada reikia parsivežti žiedus namo ir pamerkti juos šaltame vandeny parai. Tada nupilti tą vandenį, užpilti žiedus šviežiu vandeniu (užfiksuoti, kiek vandens pilama), kad apsemtų, taip pat galima įspausti vienos ar kelių citrinų sultis. Ir virti žiedus apie 20 minučių. Tada palikti atvėsti. Kai atvėsta, kruopščiai nukošti žiedus ir TĄ žiedų nuovirą (jau be žiedų) pasilikti tolimesnei alchemijai. Į pienių nuovirą dėti cukraus (aš šiemet naudojau rudą), maždaug 1 kg cukraus vienam prieš… Skaitykite toliau

Paslaptingas medžių gyvenimas: knyga, keičianti ne tik gyvenimą, bet ir sapnus

  By ,

Mane nuo mažens domino paslaptingas medžių gyvenimas, gal todėl seniai taip norėjau ką nors rekomenduoti, kaip JĄ. Tai knyga, kuri neduoda man ramybės – geriausia šio žodžio prasme – ir kurią paskaičiusi aš pajuntu, kad mane lyg pavasario liūtis ima košti naujos idėjos. Lyg ta knyga būtų koks magiškas paskutinis lašas persipildžiusiai sumanymų taurei. Ji išjudina kažkokius sielos vandenis, iškelia ilgai pamirštus gražius dalykus ir net keičia mano sapnus. Seniai buvau patyrusi tokį skaitymo džiaugsmą – galbūt pastarąjį sykį mane taip magnetiškai veikė ir elektrizavo tik “Save keičiančios smegenys”, bet ten buvo toks mokslinis, įrodymų džiaugsmas, o čia – visai kito lygmens malonumas. Tai panašiau į pasaką. Nes ši knyga yra apie vienas paslaptingiausių, vienas seniausių ir vienas mįslingiausių būtybių Žemėje – apie medžius. Tai “Paslaptingas medžių gyvenimas” – gyvenimas, užrašytas girininko-tyrėjo Peter Wohlleben, neabejotinai turinčio poeto sielą. Esu beveik tikra, kad ši knyga Lietuvoje skins apdovanojimus – tikiu, bus… Skaitykite toliau

Žiūrėjimas į dangų Žemės dieną

  By ,

Sako, šiandien Žemės diena, nors ji buvo ir kovo 20 d., bet Žemės dienų juk nebus per daug. Ir tokią dieną aš galvoju, kokia ji mums gera – nepaisant to, ką žmonija tai Žemei daro. Drauge šis tekstas yra lyg žiūrėjimas į dangų Žemės dieną. Nuo mažens turėjau ypatingą ryšį su keliomis Žemės vietomis, o pastaraisiais metais pradėjau į visą Žemę žiūrėti kaip į būtybę. Didingą, gražią, kartais labai liūdną, labai kantrią, nepaprastai kūrybišką ir neįtikėtinai gają. Drauge žiūrėdama į Žemę ir ypač į tai, kas pavasarį vyksta gamtoje, matau kerinčią metaforą, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, JEIGU renkamės didelius dalykus net mažuose. Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į Žemę, dangų, gamtą ir paties pavasario žinutę. Kviečiu… Skaitykite toliau

Kai trūksta kantrybės: medžiai moko išlaukti

  By , ,

Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas. Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė „kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.” Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia. Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad „ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia… Skaitykite toliau

Pavasaris yra metafora: kai žydi, neturi laiko abejoti

  By ,

Šiemet man atrodo, kad pavasaris yra metafora, primenanti mums: kai žydi, neturi laiko abejoti. Štai nežinia kaip, mūsų beržyno pakrašty apsigyveno narcizas. Pavasarį prieš trejus metus pastebėjom jį iš niekur nieko žydintį patį sau – švytėjo iš toli, toks aiškiai patenkintas savimi, kad buvo gražu žiūrėti. Kas jį ten pasėjo, kaip jis ten atsirado – mįslė. Tiesiog žydi sau bičas, nedvejoja, nesidairo į šalis, klausdamas, „ką žmonės pasakys?”, „ar aš pakankamai gražus?”, „o ar niekas man nepavydės?”, „ar atitinku kažkieno ar visų drauge sudėjus lūkesčius?” – tiesiog žydi, neverkšlendamas nei palaikymo, nei pripažinimo, nei liaupsių. O, kad mes žmonės dažniau taip žydėtume. Štai ir šiemet vienišius narcizas išlindo (nuotrauka aną savaitgalį) ir jau pustosi žiedais, dabita (šį savaitgalį). Kitą savaitgalį gal jau bus ir žiedų. Visada mėgau visokius priminimus sau pačiai. Tačiau šiemet galvoju – juk pats metų laikas ir pati gamta gali būti fantastiškas priminimas, kerinti metafora tiekos dalykų,… Skaitykite toliau

Kaip informacinis fonas susijęs su moters galimybe tapti mama?

  By ,

Žmonėms, su kuriais susipažįstu, labai sunku vienu sakiniu pasakyti, ką veikiu gyvenime (jaučiu, kartais mane net laiko vargše menininke, gyvenančia vyro sąskaita – kai kurie taip atvirai ir klausia; anksčiau siaubingai įsižeisdavau, bet su metais išmokau reaguoti linksmai). Tiesiog atsakyti, kad „ai, rašau eilėraščius, kuriu kačių komiksus, rengiu kūrybiškumo ugdymo kursus” atrodo kažkaip nerimta. Tokiomis dienomis kaip ši, ant bajerio galėčiau pridėti – SKATINU GIMSTAMUMĄ LIETUVOJE! Tada likčiau galutinai nesuprasta. 😀 Tačiau tai tema, kuria norėčiau parašyti kelis sakinius, nes iš laiškų jaučiu, kad ji aktuali. Ši tema yra nevaisingumas ir netradicinis požiūris į jį. Vis galvojau, kaip prieiti iki šios temos ir kokį pavyzdį naudoti, kad būtų aišku. Ir galiausiai grįžau prie tos pačios metaforos: Informacija yra lyg maistas   Neregimas, neapčiuopiamas, tačiau toks pats maistas, kaip ir fizinis: kaip iš fizinio maisto ląstelės „stato” kūną, taip iš informacinio maisto sąmonė ir pasąmonė „stato” vaizdinius, sąsajas, įpročius, santykius, ateities… Skaitykite toliau

Baimės ir mes: „Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena”

  By , ,

Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę” „motyvatoriai”, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis. Nebijoti bijoti   Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai. Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą,… Skaitykite toliau