Apie vargšą kaimyną ir namus aplenkiantį klestėjimą
Įsivaizduokite, kad atvirai nekenčiate savo kaimyno, gyvenančio aukštu aukščiau. Jūs nepažįstat jo, tiesiog iš principo nemėgstat, turit išankstinę nuomonę, kad jis – suktas, bjaurus žmogus. Turėti nuomonę jums – negana. Jūs kaskart, kai pro langą pamatote jį grįžtantį namo, puolate, atplėšiate langą, persisveriate per palangę, ir šaukiate: – Ėėė, sveikas, šūdeli! Cha cha cha cha! Na, suski, kaip tavo diena? Ką gero nuveikei, ubage? Ir, kad kaimynas iš tiesų suprastų, ką jūs apie jį manote, po tokio žvalaus pasisveikinimo jūs dar šast – ir, žvitriai pasukę viedriuką pagal laikrodžio rodyklę bei riebiai nusispjovę vidun, kliustelit pro langą kibirą skiesto mėšlo ant jo galvos. Ir įsivaizduokit, kad taip tą kaimyną pasitinkate kiekvieną sykį, diena po dienos, ir net jei atsitiktinai susitinkate su juo kur nors mieste, tai dar iš kitos gatvės pusės rėkiat, „ėėė, varguoli! pageltus džiūsna, tau sakau!” bei paleidžiat jo pusėn tai, kas po ranka – sulamdytą skardinę, nudaužtą… Skaitykite toliau