Neseniai pagalvojau, kad kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti. Jie niekur neskuba, nelaksto, nesinervina, tiesiog lėtai ir užtikrintai brinkina pumpurus, skleidžia lapus, žydi, veda vaisius, tuomet lapus meta… Ciklas po ciklo, metai po metų – teka lėtas, ramus, užtriktintas jų gyvenimas.

Čia priminimas tiems, kurie pernai, pamatę šią mano vos savaitės trukmės kiemo liepų fotosesiją, sakė „kaip gaila, kad aš šiemet nefotkinau sužaliavimo savo kieme – norėjau, bet patingėjau.”

Nepatingėkit – tos nuotraukos paskui tikrai labai įkvepia.

Ne tik laukti kito pavasario, bet apskritai mokėti laukti. O tai labai svarbus įgūdis. Juk gamtoj mes nebėgiojam ir nepešiojam medžiui pumpurų, verkšlendami, kad „ai, gal neišsprogs… arba jei išsprogs, gal bus ne tokie, kokių aš noriu… na ir kada išsprogs, kada?” Mes tiesiog žinom, kad ateis laikas – ir medis išsprogs. O va ko nors paprašę paties gyvenimo, kartais būnam tokie nekantrūs: bėgiojam, zurzam, įsitempiam ir kitus verčiam įsitempti, norim visko čia ir dabar. Kartais tai tas pats, kaip žiemą reikalauti, kad pražystų vyšnios, obelys, slyvos.

Aš tikiu, kad medžiai mus moko išlaukti. Mane tai labai moko. Kai apsigyvenom su vaizdu į šias liepas, aš kur kas geriau pramokau laukti ir pasitikėti, kad tai, kas naudinga man ir aplinkiniams, anksčiau ar vėliau įvyks. Ir kad lekioti, zurzėti, verkšlenti – tai tik švaistyti savo energiją. Per gyvenimą dar nemačiau medžio, kuris išsprogtų vien todėl, kad kažkas zyzia jam į drevę! O gi su savo norais tą kartais darom…

PS.

O čia: į gretimą kiemą atėjo pavasarinis jausmų chuliganas Sprogmantas ir sukėlė begarsį sprogimą. Ir įtariu, čia tik pradžia. O vos prieš mėnesį dar buvo sniego…

Tad darsyk: kai trūksta kantrybės, medžiai moko išlaukti.

Žiūrėkim į juos ir mokykimės.