Autorius: Ilzė Butkutė

Kai įvertini tik praradęs

  By ,

Kai kurie dalykai šeimas ištinka netikėtai, ir tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, visai nelauktai tampa didele prabanga. Stipriai pasikeitusios gyvenimiškos aplinkybės gali tapti ir šiokiu tokiu išbandymu ne tik kiekvienam atskirai, bet ir patiems santykiams. Taip pat tos stipriai pasikeitusios aplinkybės leidžia pervertinti turėtus ir anksčiau nevertintus dalykus. Galbūt šis tekstas bus naudingas tiems, kurie šiandien gali leisti sau daug, tačiau neleidžia. Arba leidžia ir – kaip aš anksčiau – labai menkai tai tevertina. Kadais man atrodė, kad kažkur išlėkti dviese savaitgaliui yra – na, kas čia tokio? Taip, smagu, įdomu, malonu, tačiau – tikrai nieko ypatingo. Išvykti atostogų savaitei ar dviems, o kadais – ir visam mėnesiui į Pietų Ameriką, taip pat atrodė – na, o ką? Kiti žmonės gi ir ilgiau, ir toliau atostogauja. Ach tie „kiti žmonės” – – prastas tai matas, gyvenant savo gyvenimą, tiesą sakant. O kad aš pati vienu metu daugiau nei pusę… Skaitykite toliau

Apie gausą ir saiką, kurių moko pati gamta

  By ,

Savaitgalį prie ežero netikėtai radom naują, pačios gamtos pasėtą ir išpuoselėtą čiobrelių plantaciją. – Įsivaizduoji, kokie ypatingi čia čiobreliai? Jie visą gyvenimą žiūrėjo į ežerą, – sakau. – Ir į dangų, – sako mama. Atėjom jų pasiskinti. Čia – vos vienos valandos skynimo derlius, dvi didžiulės braškių kraitės. Visa kita – marias byzgiančių čiobrelių, violetine dulksna tvyrančių žolėje – palikom pievai, kamanėms ir bitėms. Toliau skleistis ir žydėti, kvepėti ir sūpuoti bites, vešėti, sėtis ir derėti. O nuskintume viską – gal kitąmet nieko neberastume. Pasiduotume „man, mano, tik man viskas, o po manęs nors ir tvanas” – iš paties dangaus išaugintos vaistažolių plantacijos greičiausiai liktų nustekenta plynė. Gamta taip taikliai moko saiko ir gausos jausmo be godumo – tereikia pastebėti. Man čiobreliai yra asmeninis gyvenimo dosnumo simbolis, leidęs (užuot tuščiai be jausmo kartojus, kad „viskas bus gerai, visko yra užtektinai”) fiziškai išgyventi žinojimą, kad gyvenimas rūpinasi visais mumis – mums… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

  By ,

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

  By , ,

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

  By , ,

Kartais tiesiog neįtikėtini „sutapimai” vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos „netikėtus”, „lyg netyčia” vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos „sutapimus” mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji… Skaitykite toliau

Apie naudingų minčių derlių vaduojantis iš skolų

  By , ,

Įkvėpimui. Smaugiamiems skolų, tačiau norintiems iš jų vaduotis ne dar pasiskolinant. Ir ne visiškai atsisakant visų gyvenimo džiaugsmų. (Ir be magiškų “tinklinio marketingo”, “investavimo į auksą” ir kt. “verslo nuo nulio” triukų.) Apleidusiems svajones. Gyvenantiems su negatyvių įsitikinimų turinčia antrąja puse. Ir kitiems: apie naudingų minčių derlių, vaduojantis iš skolų. Tai dar vienas gyvas, gražus liudijimas, ką gali vidinis apsisprendimas, sąžiningas darbas su savimi ir savo įpročiais, kūrybiškas požiūris, atidumas savo poreikiams ir – galbūt tai užvis svarbiausia – išgrynintas noras. Labai gera matyti, kaip žmonėms suveikia paprasti, elementarūs (galbūt pernelyg paprasti, kad apie tai pagalvotų) būdai vengti švaistymo, kopti iš skolų ir taupyti: dalykai, kuriuos labai sėkmingai taikiau ir pati, vaduodamasi iš turėtų skolų ir palikdama gyvenimą nuo algos iki algos už nugaros. Priešingai, nei sufleruotų raginantys “grąžinti skolas per sukąstus dantis, per kruvinus krumplius, paskutinius marškinius nusiplėšus, visiškai visko atsisakant”, aš kadais net pašėlusiai intensyviai “atidirbinėdama” didžiausias savo… Skaitykite toliau

Kaip viena senjorė ieškojo tinkamos BLIUSKĖS

  By ,

Paskambinu močiutei. Po kiek laiko sakau: – Vakar Tau visą valandą negalėjau prisiskambinti, buvo užimta, turbūt su kažkuo kalbėjai? – Aha, ir tavo sesė buvo sunerimusi, ji tavo mamai paskui sakė, „gal močiutė kokiose laidotuvėse”. O aš jai sakau, „ne laidotuvėse – restorane buvau!” A cha cha cha! Buvę kolegos pasikvietė, šventė buvusio direktoriaus jubiliejų. Aš jau šešiolika metų nedirbu, tačiau jie mane vis prisimena, pakviečia kažkur, nors kai kurie patys dar nė į pensiją neišėję. Tai matai, tavo močiutė nerimtai gyvena… – juokiasi. – O, tai gerai! – O šiandien buvau spektaklyje su draugėm. Tada galvoju – kažkas ne taip. Mano močiutė gyvena socialiai ir kultūriškai aktyvesnį gyvenimą, nei aš. Nepamenu, kada buvau su draugais restorane (ėjimas dviese turbūt nesiskaito), ir nepamenu, kada žiūrėjau spektaklį. – O dar žinok visi mano draugai kalba apie tą radijo laidą, kurioje tu dalyvavai. Jie nori su tavim susitikt. Norinčių būtų kokie trisdešimt… Skaitykite toliau

Nemokių klientų frazių kolekcija

  By ,

Surinkau šiokią tokią „Atmazų mokėti enciklopediją”. Geriausias man buvo šis: „Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.” Koks gražus užsakovo pasiteisinimas-paaiškinimas. Tiesiog chrestomatinis. O kiek čia dar perlų pririnkau… Jaučiuos gal ir ne kaip šarka, kuri prisinešė į lizdą blizgių auskarų, bet truputį pasiraškiusi braškių nuo svetimos lysvės – tai tikrai. (Nors ir atsiklausiau, ar galima cituoti.) Viskas prasidėjo, kai mano bičiulis paskelbė savo sienoje tokį tekstą:   „- Mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą ir galim pasakyti, kad kaina mums yra per didelė, reiktų koreguoti sąmatėlę, – baigė kalbėti malonus moteriškas balsas ir stojo pauzė. – Suprantu jus, – atsakiau, – bet kaina yra pagrįsta už atliekamus darbus ir nekoreguojama. Čia atrodytų ir reikėtų baigti pokalbį, mandagiai atsisveikinus abiems pusėms. Bet maloni moteris ragelyje liūdnai atsikvėpusi, prabilo toliau. – Suprantat, kad kiti žmonės už tiek pinigų sąžiningai dirba visą mėnesį. O jums čia ką… Skaitykite toliau

Moki žodį – žinai kelią: kaip įvardinimas padėjo rasti paparčio žiedą

  By ,

Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau.   Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai.   Milijonus metų Žemėje nežydėjo jokia gėlė. Kol galiausiai pražydo pirmoji.   Ir tai buvo orchidėja. Visų kitų vėliau augusių, žydėjusių ir vešėjusių orchidėjų promotė. O, jei mes galėtume išvysti, kaip atrodė tas pirmasis žiedas Žemėje – įsivaizduojate? Gal kada nors bus įmanoma tokia… Skaitykite toliau

Tekstas vasarvidžiui

  By ,

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo” (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka!​ Skaitykite toliau