Turbūt geriausias interviu su manimi

Slapta mano istorija mano balsu: kodėl kartą per gyvenimą verta padaryti gražią beprotybę. 🙂 Tikiu, kad mus perkeičia sutikti žmonės, perskaitytos (geros) knygos, įvykę atviri pašnekesiai, aplankytos vietos ir net… sutikti gyvūnai. Turiu posakį, kad po tokio persikeitimo “mūsų sieloje atsiranda dar vienas kambarys”: dar daugiau edvės savęs pažinime ir pasaulio suvokime. Kviečiu pasiklausyti autentiško, „nesurepetuoto” pokalbio, ir pažinti mane tokią, kokia irgi esu (tik gal ne visad parodau): trapią, švelnią, jautrią, atidžią net labai mažai būtybei po kojomis: https://www.spreaker.com/user/lrt.lt/suolelis-miske-1-ilze-butkute-2020-06-17 Per neilgą, vos 10 metų savo „karjerą” (labai nemėgstu šio žodžio) esu davusi dešimtis interviu leidiniams, radijo laidoms. Tačiau retu pašnekesiu galiu pasidžiaugti ir po kiek laiko. „Suolelis miške” yra sumanymas, kurį gamtoje puoselėja LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė. Man teko milžiniškas džiaugsmas susitikti su Giedre saule spindintį, žaliuojantį ir čiulbantį birželio rytą, ir kalbėtis apie tai, kas man yra iš tiesų SVARBU. Todėl gana drąsiai sakau, kad tai geriausias interviu,… Skaitykite toliau

Mano kelionių penketukas – žurnale „KELIAUK!”

Neseniai žurnalas „KELIAUK!” (beje, maloniai nustebinęs kokybišku turiniu ir kelionių krypčių gausa) pakvietė mane sudaryti savo kelionių įspūdžių penketuką. Buvo labai gera paruošti visiškai netradicinį, nekasdienį komentarą leidiniui ir paliesti tokias temas, kokių lig šiol paliesti nebuvo progų. Dar labiau pradžiugino tai, kad žurnalas atsižvelgia į pašnekovų pageidavimus. Esu labai jautri savo žodžiui – ne sykį yra buvę labai gėda, kai leidiniuose pamatau iškraipytus, persūdytus savo žodžius, ar – to būna gėda dar labiau – kai po laiko pastebiu pompastiškus, neadekvačius mano pristatymus – liaupses, ditirambus. Suprantu, kad negaliu atsakyti už kitus, tačiau po tokių publikacijų ilgai velkasi šleikštulys ir svetima gėda už… savo pačios vardą. Yra buvę tokių nemalonių nusivylimų „pabendravimais” su žurnalistais ir taip klaikiai išdarkytų mano interviu, kad jiems pasirodžius prisiekinėdavau daugiau niekada neatiduoti savo žodžių viešumai. Tačiau būna štai tokių gerų temų, lyg tyčia… Ir žurnalas „KELIAUK!” – priešingai, nei kelios naujos apmaudžios mano patirtys –… Skaitykite toliau

Laidoje pas Beatą Tiškevič (LRT „Paraštės”)

Turbūt vienas maloniausių ir įdomiausių man pačiai pašnekesių radijuje – su Beata Tiškevič LRT laidoje „Paraštės” (beje, turbūt ir įrašas perklausytas daugiausia kartų iš visų mano radijo interviu – šiandien per abu įrašus rodo beveik 27 000 perklausų). Šnekėjomės apie kasdienius mūsų žodžius, apie negatyvą ir pozityvą, apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus, apie dirbtinį „pasitikėjimą savimi” ir kodėl aš nuo jo bėgu, apie tai, kodėl verta liautis dirbti pinigams ir pradėti dirbti idėjoms, apie baimes ir drąsą – – buvo labai gera kalbėtis, ir, jei atvirai, įdomiausia pašnekesio dalis vyko prieš ir po laidos. : ))) PS. Tiesa, net eteryje poroj vietų savęs nenucenzūruoju, išsprūsta keli rupesni žodžiai. Labai jau įsijaučiau. Įrašas čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012320824 Ir čia: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/25642/ Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Laima”

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima” daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau

Apie kalbos magiją – „Beatos virtuvėje”

Ilzės dirbtuvės Beatos virtuvėje

Puikius interviu klausimus paruošė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Mes dažnai kalbame apie būties lengvumą. Kokia būtis tau yra lengva? Pati būtis yra iš žodžio būti, o ne veikti, daryti, bėgti, dirbti, veržtis, konkuruoti. Man labai lengva būti, kai neperkraunu dienotvarkės darbais, kai galiu gyventi lėtai – anksti keltis, nors nereikia skubėti į jokį susitikimą, išgerti kavos auštant, galbūt kažką parašyti, tvarkytis namuose, išeiti į poros valandų žygį palei upę, fotografuoti medžius ir augalus pakeliui, tada grįžti namo, padirbėti iki vakaro, ir laukti namo grįžtančio vyro su karšta vakariene, o paskui dviese skaityti knygas. Tokia būtis man yra karališkiausia, nors ji ir labai paprasta. Labai daug džiaugsmo ir lengvumo mano gyvenimui teikia ir gyvas bendravimas. Virtualų bendravimą laikau savotišku XXI amžiaus prakeiksmu, jis yra siejamas ir su perdegimu darbe – netikra, negyva komunikacija, ypač, kai jos labai daug, tikrai alina. Tačiau gyvai sutinku šimtus žmonių kiekvieną mėnesį ir tie susitikimai visad labai… Skaitykite toliau

Apie blaivų gyvenimą – asmeniškai

2016 m. pradžioje skelbiau netradicinės apklausos apžvalgą. Tyrinėjau, dėl kokių priežasčių žmonės atsisako alkoholio, kaip jaučiasi be jo, kas jų gyvenime keičiasi ir į kurią pusę. Apžvelgiau daugiau nei 1100 žmonių atsakymus. Tąsyk baigdama tekstą žadėjau pasidalinti asmeniškais įspūdžiais keliaujant blaiviu keliu. Asmenine blaivaus gyvenimo patirtimi kaip tik neseniai domėjosi žurnalas „Raktas” – visas numeris buvo dedikuotas blaivybei. Dalinuosi pokalbiu su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte. **** Ilze, kiek žinau, esi visiškai atsisakiusi alkoholio. Kokia buvo Tavo patirtis? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?  Taip, prasidės jau treti blaivūs mano gyvenimo metai. Iš tiesų, alkoholio atsisakiau natūraliai. Pirmasis impulsas buvo mano apsilankymas kaimo mokykloje – tai buvo sveikas, nors ir liūdnas supurtymas. Įsivaizduokit: išlepusi vilnietė, ramiai kurianti reklaminius tekstus ir TV klipų scenarijus alkoholio gamintojams, atsiduria provincijos mokykloje. Ir ji turi pažiūrėti į akis vaikams, kurių tėvai nepaleidžia iš rankos bambalio… Tačiau tuo metu mano pačios aplinkoje buvo tiek alkoholio, kad tiesiog negalėjau įsivaizduoti savo… Skaitykite toliau

Apie naudingiausią savybę – be vidinės cenzūros

„Kokia žmogaus savybė XXI amžiuje praverčia labiausiai?”   – tiesiog fantastišką klausimą man uždavė žurnalistė Ieva Rekštytė iš IQ LIFE. Seniai buvo taip įdomu ir… taip sunku atsakyti į vienui vieną gerą klausimą. Dėl ko? Nes, pirma, aš pati nuolat cenzūruoju save (dėl šito mane peikia kai kurie žurnalistai). Ir antra, šįsyk mano atsakymą ribojo ženklų skaičius. Tačiau nepaisant vidinio cenzoriaus ir ženklų limito netikėtai viena po kitos man ėmė rašytis atsakymo įžangos. Tai buvo turbūt ilgiausiai mano rašytas tekstas, kurio finalas yra trumpiausias žodžių skaičiumi. Sedėjau Frankfurto oro uoste, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, karpiau, karpiau, karpiau, ir dar trumpinau… Turbūt dar niekad nebuvo taip sunku tilpti į žodžių limitą, nes turbūt dar niekad, atsakydama vos į vieną klausimą, nenorėjau pasakyti tiek daug. IQ LIFE tąsyk pasirodė mano pačios cenzūruota versija. Čia pateikiu visą tekstą – neiškarpytą savo pačios, kiek nepatogų, nesaldų ir nepozityvų.   Taigi,… Skaitykite toliau

Apie šventinių palinkėjimų žodžius

Turbūt daugelis esame girdėję tokių „šventinių” palinkėjimų, po kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau apmaudas dėl to, kad žmogus visiškai negirdi to, ką pats kalba (ar neskaito to, ką rašo). Lygiai taip pat turbūt daugelis esam susidūrę su tokia „geranoriška” kritika, po kurios ne tik kad nebesinorėdavo tobulėti – po kurios nebesinorėdavo iš viso nieko. Apie tai ir kitus žodžių labirintus daviau kalėdinį interviu vienam leidiniui, skirtam sveikatingumui. Ir švenčių proga dalinuosi originalia pašnekesio versija. Klausimus uždavė Evelina Žičkienė. Ko nesakyti savo porai žiemą? Mano seminaro apie baltąją kalbos magiją dalyvė pasakojo, kad jos darbe ant sienos kabo sąrašas frazių, kurių, anot darbdavių, negalima sakyti. Ji prisipažino apie nieką kitą ir negalvojanti, kaip tik apie tas frazes. Taip jau su tais neiginiais ir draudimais yra. Tad vengčiau siūlymų, “ko nesakyti”, o pasidalinsiu asmenine ir kitų žmonių patirtimi, ką sakyti savo antrai pusei labai verta. Vienas dzenbudizmo mokytojas sako: santykius reikia laistyti,… Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Raktas”

Baltoji kalbos magija

Šį interviu daviau atostogų metu. Graikijos saloj, kone špygos dydžio pakrantės miestuke ieškojau interneto kavinės. Radau. Atsipūtusiems graikams greta stebint futbolą (nes tai buvo ir sporto baras), bandžiau susikaupti. Panašu, kad pavyko, o ištrūkti atostogų ir atsitraukti – labai vertėjo: iš paukščio skrydžio apžvelgiu tikrai nelengvą, tačiau labai įdomų tuomet dar tik dvejų metų dirbtuvių kelią ir patirtis iš darbo su tuomet dar tik keliais tūkstančiais žmonių. (Neįsivaizdavau, kad po penkerių metų jų bus jau keliolika tūkstančių.) Interviu žurnalui „Raktas” – originali pašnekesio su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte versija. Ilze, kada susidomėjai žodžiu ir jo galia? Kas yra didieji Tavo mokytojai, svarbiausi mokslo šaltiniai, iš kurių semiesi žinių bei išminties iki šiol? Minties ir žodžio galia susidomėjau dar paauglystėje, apie tryliktus keturioliktus savo gyvenimo metus. Tuo metu Lietuvoje jau buvo pasirodžiusios pirmosios knygos šia tema, o aš nuo mažens skaičiau su dideliu malonumu, buvau smasi ir mėgau eksperimentuoti. Susidomėjusi pasąmonės galia, afirmacijomis,… Skaitykite toliau

Interviu L’OFFICIEL

Rugsėjo mėnesio L’OFFICIEL pasirodė mano interviu, kurį tikrai labai gyrė skaitytojos. Sulaukiau šiltų atsiliepimų, tad su nespėjusiais įsigyti žurnalo dalinuosi pačiu tekstu – galbūt kažkam bus aktualu. Už puikius klausimus nuoširdžiai dėkoju L’OFFICIEL žurnalistei Monikai Repčytei, o už idėją ir dėmesį žodžio temai – Giedrei. Interviu L’OFFICIEL laikau vienu labiausiai pasisekusių šių metų pašnekesių. Graži moteris Jūsų akimis. Frazėje “graži moteris” man svarbus antrasis žodis. Kelerius metus pavasario atostogas leisdavom Danijoje. Ten pastebėjau, kad kai kurios vakarietės stulbinančiu greičiu panašėja į vyrus. Šiemet dalyvavau Leicigo knygų mugėje ir pamaniau, kad vokietės nurungė danes. Buvo ne viena situacija, kai galvodavau, “o, kokiu moterišku paltu tas žilas ūsuotas vyrukas apsirėdęs… oi, čia moteris!” Prisipažinsiu, man ta tendencija liūdna. Atrodo, tokia laimė gimti moterimi ir būti moterimi, o ne belyte būtybe beformiame treningų maiše. Man moteris graži savo moteriškumu – ir fiziniu taip pat. Man gražus moters kūnas, jo linkiai, man gražu suknelės ir… Skaitykite toliau