Autorius: Ilzė Butkutė

Nemokių klientų frazių kolekcija

  By ,

Surinkau šiokią tokią „Atmazų mokėti enciklopediją”. Geriausias man buvo šis: „Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.” Koks gražus užsakovo pasiteisinimas-paaiškinimas. Tiesiog chrestomatinis. O kiek čia dar perlų pririnkau… Jaučiuos gal ir ne kaip šarka, kuri prisinešė į lizdą blizgių auskarų, bet truputį pasiraškiusi braškių nuo svetimos lysvės – tai tikrai. (Nors ir atsiklausiau, ar galima cituoti.) Viskas prasidėjo, kai mano bičiulis paskelbė savo sienoje tokį tekstą:   „- Mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą ir galim pasakyti, kad kaina mums yra per didelė, reiktų koreguoti sąmatėlę, – baigė kalbėti malonus moteriškas balsas ir stojo pauzė. – Suprantu jus, – atsakiau, – bet kaina yra pagrįsta už atliekamus darbus ir nekoreguojama. Čia atrodytų ir reikėtų baigti pokalbį, mandagiai atsisveikinus abiems pusėms. Bet maloni moteris ragelyje liūdnai atsikvėpusi, prabilo toliau. – Suprantat, kad kiti žmonės už tiek pinigų sąžiningai dirba visą mėnesį. O jums čia ką… Skaitykite toliau

Moki žodį – žinai kelią: kaip įvardinimas padėjo rasti paparčio žiedą

  By ,

Šiemet per Jonines man man nutiko stebuklas. Aš radau savo gyvenimo paparčio žiedą. Pamenu, KAIP aš to paparčio žiedo ieškodavau vaikystėj (kol dar nežinojau, kad toks neegzistuoja) – dievuli šventas, kaip ieškodavau, kaip tikėjau, kad rasiu, ir tada išsipildys mano svajonė. Ir šiemet aš jį pagaliau radau.   Tiesa, tai ne visai paparčio žiedas, bet man asmeniškai jis vertesnis už paparčio. Ūgtelėję žmonės (jei esti atidesni per biologijos pamokas) sužino, kad paparčiai yra sporiniai induočiai, o anie neturi žiedų. Beje, Žemėje – po audringos, vulkanų spjūviais ir meteoritų smūgiais paženklintos jos vaikystės, kai galiausiai susikūrė terpė augalams augti ir tarpti, milijonus metų klestėjo tik nežydintys augalai.   Milijonus metų Žemėje nežydėjo jokia gėlė. Kol galiausiai pražydo pirmoji.   Ir tai buvo orchidėja. Visų kitų vėliau augusių, žydėjusių ir vešėjusių orchidėjų promotė. O, jei mes galėtume išvysti, kaip atrodė tas pirmasis žiedas Žemėje – įsivaizduojate? Gal kada nors bus įmanoma tokia… Skaitykite toliau

Tekstas vasarvidžiui

  By ,

Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui. **** – Žvėris, sapnuojantis tave – Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, – ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę. Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių. Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių save nusilipdė – ir mus prisimindamas kliedi. *** Iš knygos „Karnavalų mėnuo” (eilėraščių rinkinio). Knygų turi Knygynas eureka!​ Skaitykite toliau

Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius

  By ,

Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.   Tiesa, tai buvo ne žmonės.   Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.   Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti. – Broleli,… Skaitykite toliau

Kai kas efektyviau ir maloniau, nei „įspirti sau į vieną vietą”

  By ,

Taip norėjau už miesto, tiesiog pabūti, pajausti vasarą. Rutiniškas, ribotas protas sakytų: nu jo, maža kas ko nori, pažiūrėk į kalendorių, trečiadienis, darbo diena, veikti tikrai yra ką… Gamtai „nėra laiko” (kas esti didžiulis melas – laiko visada yra 24 valandos paroj – ir kam jį skirti, sprendžiam patys). O bet tačiau, be rutiniško proto, dar turim ir kūrybišką. Kuris lengvai įsikvepia, lengvai pakyla virš kasdienybės, ir – kai nori – randa sprendimų.   Mane asmeniškai labai įkvepia Roma Pakėnienė – jos FB įrašai dvelkia tokia vasara, tokiu džiaugsmu, ten tiek gamtos, tiek spalvų, tiek skonių. Tiesa, žiemą jos tekstai dvelkia žiema – ten nėra blogo metų laiko, nėra blogo oro. („Patys jūs blogi,” – sako oras.) Skaitydama jos tekstus, atrodo, persiimu jos gebėjimu džiaugtis ir mylėti gyvenimą, pastebėti detales, atrasti neatrasta.   Skaitau jos įrašus ir galvoju, ooo, kaip ji aprašo! Juk tos akimirkos gamtoj iš tiesų kaip kokios… Skaitykite toliau

Vargo logika: negaliu įpirkti – tai bent įgelsiu

  By ,

Pasakykit jūs man, iš kur tas gnidiškas kai kurių žmonių noras – jei jie negali kažko įpirkti – tai ateiti ir bent jau skorpioniškai įgelti, iš paskutinių savo menkavertiškų pastangėlių? Prie prekybcentrio dvi pagyvenusios moterys pasistačiusios prekystalį, pardavinėja uogas ir daržoves. Ateinu ir žiūriu į braškes (na, ir į bulbas, bet bulbos ne taip romantiškai skamba nūnai, tai tęsiu apie braškes). Tokios gražios uogos, tokios didelės, raudonos, tik šypso man. Nesergu paranoja „lenkiškoms – ne”, man skanios ir kaimynų braškės. Ir trešnės čia gražios, gal dar gražesnės už braškes, ale man čionais pasirodo brangokos – po 6 eurus už mažikę plastikinę dėžikę. Kažkur mačiau perpus pigiau, tai, galvoju, čia pirksiu tik braškes. (Ir bulbas.) Dabar akimirkai stabtelėkime: tai kieno problema, kad man trešnės atrodo brangokos? Žinoma, mano. Logiška, nu. Negi pardavėjų? Tai aišku, kad ne jų. Jos parduoda už tokią kainą, už kokią žmonės perka. Kas neperka – na, neperka.… Skaitykite toliau

Lėtumo džiaugsmas

  By ,

Vakar vaikštinėdami radom sraigių. – Čia kažkoks jų suvažiavimas, – sakau. – Sąskrydis. Sąslydis. – Gal po lietaus jos randa daugiau maisto? – O gal po lietaus jos tiesiog geriau SLYSTA? Ir joms tiesiog smagiau vėžintis? Vėliau žiūrėdama į vienos jų nuotrauką, panorau truputį paskaityt apie sraiges. Sužinojau, kad, remiantis Vikipedija, vynuoginė sraigė yra pilvakojis moliuskas, o tas jos šliaužimo aparatas vadinamas KOJA. Na, gerai, kad ne ranka. Gyvena tokios sraigės laisvėje iki 7 metų, tačiau žinoma viena ponia, sulaukusi garbingo 35 metų amžiaus. Turbūt ne atsitiktinai senjorė rekordininkė gyveno gero gyvenimo šalyje Švedijoje. Į Lietuvą vynuoginės sraigės atgabentos XVIII a. ir paleistos laigyti po dvarų parkus, joms čia patiko ir jos ėmė pamažėle sraigiškai dvarininkauti, tą daro lig šiol. Kol kažkas nepradeda jų krauti kibiran. Sraigės yra hermafroditės – tai reiškia, iš tiesų jos ne ponios ir ne ponai, o toks vidurinis variantas tarp vienų ir kitų. Tačiau man… Skaitykite toliau

Aliejų kaukės plaukams: vienas vakaras darbo – pusė metų naudos

  By ,

Aš tiesiog pavydžiu tiems, kurie dar tik atras natūralių aliejų kaukes plaukams. Pavyzdžiu to džiaugsmo pajutus neįtikėtiną efektyvumą, pamačius, kaip vos per pirmąjį mėnesį sustiprėja ir išgražėja plaukai. Pavydžiu ir to tykaus, savaip alchemiško džiugesio maišant pačias kaukes – renkant natūralius ir eterinius aliejus, o paskui ilgai ilgai ir kruopščiai, kone sulaikius kvapą, lašinant pasirinktus apskaičiuotais kiekiais į naują mišinį. – Tu kaip kokia alchemikė, – vakar sako D., žiūrėdamas į mane, neįtikėtinai susikaupusią, tyliai tyliai mintyse skaičiuojančią magiškus lašus. Štai kaip vakar atrodė mūsų virtuvės stalas, man maišant jau devintąjį aliejų mišinį plaukams (visų mišinių sudėtį esu susirašiusi lašų tikslumu). Pateikiu iliustracijai tiems, kurie dar tik ruošiasi maišyti pirmąją savo natūralių aliejų kaukę: Trumpa priešistorė, arba kodėl aliejai?   Natūralias aliejų kaukes plaukams intuityviai naudojau dar paauglystėje. Nuo mažens turėjau labai gražius plaukus – deja, paauglystėje persirgau anoreksija, ji ypač „kirto” per plaukus, kurie nušiuro ir siaubingai išslinko. Ieškojau… Skaitykite toliau

Kas augina ir peni nemokamų paslaugėlių kaulytojus

  By ,

Atrodo, kad nemokamų paslaugėlių medžiotojai vis dar yra labai opi tema – nors ši tema mano puslapyje buvo skaitomiausia dar 2015-aisiais. Turiu prielaidą, kad jei išrautume su šaknimis šį veltėdišką požiūrį, „jūs man duokit viską, aš jums duosiu špygą”, ir jei žmonės imtų sąžiningai, dosniai atsiskaitinėti vieni su kitais – be kaulijimų, verkšlenimų, manipuliacijų, melo ir šykštumo, Lietuva suklestėtų per vienerius metus. Žemė apvali ir viskas grįžta, ir dangus mano liudininkas – mažai ką norėčiau pamatyti labiau, nei atlėgstančias užkietėjusių šykštūnų ir goduolių širdis matant, kaip jų pačių išjudinta gyvenimo gausos banga atsirita atgal. Tada ir jie rašytų, „Veikia, Ilze, VEIKIA!!! OMG, tikrai netikėjau, bet tikrai VEIKIA!!!” Deja, kol kasdien atsiranda dirbančių kaulytojams nemokamai ar darančių nesveikas nuolaidėles, jie net neturi progos patyrinėti, kaip mūsų pačių mintys ir veiksmai konstruoja tą gausą. Ar stygių. Tikrąja šių žodžių prasme: kaulytojus augina ir daugina tie, kurie nuolat sutinka tenkinti jų užgaidas. Per… Skaitykite toliau

Apie sekundžių brangumą

  By ,

Antrus metus slaugau mūsų katę, sergančią inkstų nepakankamumu. Gydytojai sako, kad 99,99 % tokių atvejų žmonės gyvūnus „migdo”, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mes pasirinkom kitaip. Tiesa, būna, kad dienos metu Juozapas ant manęs pykteli. Tačiau atėjusi naktis parodo, kas yra kas. Neseniai žiūrėjau į katę, tamsoje neišpasakytai uoliai savo storomis letenomis maigančią apklotą greta manęs, lyg minkytų tešlą pyragui, ir garsiai garsiai murkiančią. Žiūrėjau ir supratau: kaip ir kiekvieną dieną, ji man galiausiai atleidžia. Ko ji pykteli per dieną? Na, kokia gi katė mėgsta gauti tabletę į nasrus? O jei vaistų, kuriuos turiu suduoti, – net keturi penki per dieną? Ir taip kasdien? Kiekvieną mėnesį? Ištisus metus? Gerai, kad neseniai gydytojas leido beveik visus dienos vaistus suduoti vienu ypu. – Kad nebūtų psichozės katei, – pasakė juokdamasis. – Kad nebūtų psichozės ir žmonėms, – taip pat juokdamasi pasakiau. Žinoma, ir pati poodinės lašelinės procedūra nėra laukiamiausia dienos akimirka. Nors… Skaitykite toliau