Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima” daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės.
Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus.
Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams?
Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo Henrikas Radauskas ir Raineris Marija Rilkė, o ankstyvoje vaikystėje – Janina Degutytė ir Violeta Palčinskaitė, kurių eilėraščius man vietoje pasakų skaitydavo tėvai.
Tačiau niekada neturėjau jokio konkretaus poeto įvaizdžio, nei vaikystėje, nei paauglystėje. Niekada nenorėjau būti poete ir tapau ja, galima sakyti, visiškai netyčia. O dabar pati kartais netyčia sugriaunu bičiulių iliuzijas, kaip atrodo poetai ir ką jie gyvenime, be poezijos rašymo, veikia.
Kokios emocijos aplankė, pirmąkart sulaukus spausdinto autorinio teksto? Ar jauti skirtumą tarp popierinės materijos ir kūrinio, patalpinto portale, platinamo per Facebooką?
Pirmą sykį išvydusi savo eilėraščius meno savaitraštyje džiaugiausi beprotiškai. Man buvo devyniolika. Vėliau pripratau. O dabar, po dešimties metų, mane kur kas labiau džiugina mano įrašai FB ir žmonių reakcijos į juos: esu gan interaktyvus žmogus, man svarbus grįžtamasis ryšys ir tai, kas iš jo išplaukia.
Kuo tave patraukė ir kodėl patraukė fotografijos studijos, o ne — kaip įprasta poetams — filologijos?
Dėkoju gyvenimui, kad studijavau fotografiją – baigusi studijas, nustojau fotografuoti. Nieko dramatiško tame nematau – neturėjau itin didelio talento, šiaip ar taip. Tačiau po to pradėjau įtarti, kad baigusi filologiją greičiausiai būčiau metusi rašyti. Galbūt tas procesas, kai į galvą grūda taisykles, manyje sukelia visišką atmetimo reakciją. Tad tam tikra prasme paaukojau vieną pomėgį, tačiau išsaugojau kitą. Nes rašymas man vis tik teikia gerokai didesnį malonumą – tiesą sakant, vieną didžiausių gyvenime.
Įvykis, apvertęs tavo gyvenimą aukštyn kojom ar bent jau 180 laipsnių kampu.
Tokių įvykių buvo ne vienas: jaunystėje labai drąsiai keisdavau viską „iš pagrindų“. Jei reiktų paminėti pastarųjų metų įvykį, pernai tai turbūt buvo susidūrimas su piktybišku darbdavių elgesiu, naikinant mano kūrybinę komandą vienoje reklamos agentūroje. Išmokau neįkainojamų pamokų ir sužinojau išties įdomių dalykų tiek apie Lietuvoje veikiančius įstatymus, tiek apie save pačią kaip asmenybę, tiek apie tai, kokio masto problema šiandien tai yra visoje Lietuvoje.
Po to įvykio pati sau netikėtai tapau ir filantrope, ir vieniša savanore, be jokių fondų paramos edukuojančia* visus, kam įdomios darbuotojų teisės. O ta tema parašytos knygos „Atleisk savo šefą“ pasirodymas taip pat mano gyvenime daug ką apvertė aukštyn kojom ar bent jau pasuko labai nauju rakursu.
Kokią savo patirtį pavadintum auksine, nenuperkama ir neparduodama už jokius pinigus?
Tokių patirčių irgi buvo ne viena. Ir greičiausiai jos visos susijusios su vienokios ar kitokios baimės nugalėjimu. Budistai sako: tavo baimės yra tam, kad jas įveiktum. Man labai patinka ši frazė. Tad kiekvieną sykį, aptikusi savyje kažkokią baimę, sugebu į tai pažiūrėti kaip į žaidimą: arba aš ją, arba ji mane.
Šiaip jau paauglystėje buvau tikrai sociofobiška, vieniša, uždara būtybė, tad turbūt mano virtimas socialiu, atviru, lengvai komunikuojančiu žmogumi yra vienas didžiausių mano laimėjimų. Tik kadangi transformacijos procesas buvo tikrai ilgas, niekada nemaniau, jog tai mano asmeninė pergalė.
Pastarųjų mėnesių pojūtis, kurio neparduočiau už jokius pinigus – jausmas, kad esu taikoje su savimi pačia. Net su savo ydomis, paklydimais ir užgaidomis.
Kas, tavo akimis, yra reklamos džiunglės (o gal rojus?), kaip į jas patekai ir kokios patirties pasisėmei?
Man reklama yra kasdienybė, dirbu šioje srityje septintus metus. Patekau čia tarsi ir atsitiktinai. Mano savarankiško gyvenimo pradžia nebuvo labai lengva: palikau tėvų namus dar dvyliktoj klasėj, gyvenau „komunose“ be jokios tvarkos ir jokio jaukumo. Tačiau net ir už tokią pastogę reikėdavo mokėti nuomą, o kad užsidirbčiau jai, dirbau visokius varganus darbus. Tačiau netrukus pamaniau, kad turbūt galėčiau gyvenime veikti kai ką įdomesnio. Išmėginau save reklamoje ir užsikabinau…
Vyrus poetus įkvepia mūzos (gal net labai konkrečios), o moteris? Heraklio žygdarbiai? (taip pat – gal net labai konkretūs).
Nelabai įsivaizduoju, ką vadinate Herakliu ir ką – jo žygdarbiais. : )
Mane tekstams įkvepia tiek būsenos, tiek detalės. Mėgstu sakyti, kad pas mane „ateina“ pirmoji eilėraščio eilutė, ir jeigu sugebu ją pagauti, baltame popieriuje (dažniau – baltame Word lape) išsipila visas eilėraštis.
Jei praleidžiu tą pirmąją eilutę, mane visokie herakliai gali įkvėpinėti kiek tik nori – joks dirbtinis kvėpavimas nebepadės.
Ar būtini meilės-nemeilės išgyvenimai, kad parašytum eilėraščių knygą? Ką manai apie stereotipus, kad „poezija be meilės neįmanoma”, kad poezija „be vyno, cigarečių ir sekso neįmanoma”?
Nė vieno teksto nesu parašiusi veikiama alkoholio ar lengvųjų narkotikų. Man „besibeldžiantį“ tekstą reikia išgirsti, išfiltruoti iš visos minčių maišalynės, išdistiliuoti, atskirti nuo visų nereikalingų priemaišų. Tai savotiška alchemija ir jai reikia susikaupti. Na, o kas liečia jausmus – gerai jau, gerai, be jų kurti aš nemoku, prisipažįstu! : )
Kokie išgyvenimai, atgarsiai lydėjo tave pasirodžius „Karavanų lopšinėms“ ir kokie – „Atleisk savo šefą“?
Po „Karavanų lopšinių“ (pirmosios mano poezijos knygos) pasirodymo jaučiausi keistokai. Nors knyga buvo sutikta tikrai pozityviai, truputį priskliaudžiau ausis: knyga aprėpia dešimtmetį, su komplimentais jaučiausi kiek prasilenkusi laike. Įsivaizduokite parodą, kurioje kabo jūsų paauglystės laikų paveikslai, ir kažkas juos giria – turbūt ir jūs jaustumėtės keistai.
Ir su niekuo negaliu palyginti jausmo, kuris aplankė pagaliau išleidus „Atleisk savo šefą“.
Pirma, tai yra mano vienos kūdikis. Knyga yra necenzūruota – tokia, kokios norėjau aš, iki pat paskutinio taško. Ši literatūrinė laisvė man kainavo penkiaženklę sumą, tačiau aš kasdien iš naujo džiaugiuosi, kad išdrįsau išleisti šį praktinį vadovą, ir kad padariau tai visiškai savarankiškai, be jokios leidyklos globos ir primestų vizijų.
Antra, vos per tris savaites išgaravus trečdaliui pirmojo tiražo (kurį mažieji knygynai vadino net labai drąsiu), sulaukiau grįžtamojo ryšio. Žmonės rašo man laiškus, pasakoja savo nutikimus, sveikina, dėkoja, plūsta savo darbdavius, klausia patarimų, prašo išduoti, apie kurią reklamos agentūrą knygoje rašau, siūlo istorijas „knygos tęsiniui“. Žinojau, kad ši knyga reikalinga, bet nemaniau, kad ji sukels tiek emocijų.**
Socialinių tinklų vaidmuo tavo gyvenime. Kaip pasikeistų tavo komunikacija su pasauliu, jei išnyktų visos informacinės technologijos?
Tikiu, kad gerokai dažniau matyčiau draugus gyvai. Tačiau rašyčiau neabejotinai mažiau. O jei tektų visad rašyti ranka, greičiausiai iš viso liaučiausi.
Kas provokuoja tokį stiprų tavo socialinį aktyvumą? Kas šiame pasaulyje tave labiausiai erzina, supykdo, o kas iki beprotybės džiugina?
Nesu tikra, ar tikrai esu tokia socialiai aktyvi, kaip atrodau. Tačiau tikrai sunkiai toleruoju bukumą ir agresiją. Mane turbūt vienodai siutina žiaurus elgesys su gyvūnais ir žiaurus elgesys su žmonėmis. Taip pat – dalykai, kuriuos žmonės daro iš baimės ir nesupratimo.
O džiugina žmonių gebėjimas bukumą paversti pokštu. Tikiu, kad ir man pačiai antrojoje knygoje ganėtinai liūdną temą pavyko išdėstyti smagiai, lengvai ir su humoru.
Įsimintiniausia tavo vaikystės diena — kokį piešinį nupieštum?
Vasara, saulėta diena, mes keliaujame po Mirusias kopas. Neaprėpiamas horizontas, karštas smėlis. Peizažas toks neįprastas, kad jaučiuosi lyg kitoje planetoje, ir tai man pasiutusiai patinka.
Be kokių dalykų neįsivaizduoji besibaigiančios dienos, savaitgalių, atostogų?
Man labai svarbu nors truputį patingėti. Tiesiog, nieko neveikti. Pastaruoju metu, deja, leidžiu sau apytiksliai vos 20 minučių šio malonumo per savaitgalį. : ) Taip pat labai vertinu miegą – kokybišką, gilų, ypač šeštadieniais ir sekmadieniais, kai prabudus nereikia niekur bėgti, kai gali lovoje vėlyvą rytą gurkšnoti arbatą ir atsiversti knygą. Kai išsimiegu, smagu susitikti su draugais, nors šiaip jau esu tokia užkietėjusi vienišė, kad kartais artimiausių bičiulių nesutinku mėnesį ar du, kitų – ir pusmetį. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus, kiną, mirkti vonioje, paišyti. Muzika mūsų namuose taip pat labai svarbi ir patefonas yra vienintelis objektas, ant kurio neleidžiama lipti dviems katėms, šiaip jau absoliučiai karaliaujančioms namuose.
O atostogų neįsivaizduoju be radikalaus aplinkos pakeitimo.
Tavo gyvenimo literatūros kūrinys (konkretus autorius, knyga).
O, dangau, kaip sunku išsirinkti vieną! Šiandien tai būtų Cleveland Amory „Katinas, kuris atėjo per Kalėdas“ – bet greičiausiai tik todėl, kad šiuo streso ir įtampos kupinu metu iš naujo įvertinu savo kates, Bimbo ir Linksmąjį Juozapą, kurios yra ir mano psichoterapeutės, ir kineziterapeutės, ir klausyklos.
Tavo gyvenimo muzika (atlikėjas, grupė, muzikinis albumas, kompozitorius ir pan.).
Šiandien tai – „The National“ ir jų gabalas „Fake Empire“.
Tavo svajonių miestas.
Svajonių miestas – tas, kuriame gyvena geri prisiminimai. Man šiandien tai būtų Buenos Airės, Montevidėjus arba Londonas.
Tavo mėgstamiausia kavinė, restoranas (nebūtinai Vilniuje ar Lietuvoje, gali tai būti plačiajame pasaulyje, kur lankeisi).
Manau, svarbiausia ne kur, o su kuo. Montevidėjuje buvome pamėgę vieną restoranėlį Palermo rajone – jis niekuo neypatingas, tačiau ten ne miesto centras ir ne turistams skirta vietelė, o charizmatiškas padavėjas šiek tiek priminė Tonį Soprano. Praleidom ten ne vieną vakarą ir ne du – su vietiniais urugvajiečiais, viduryje savaitės ramiai vakarieniaujančiais iki antros valandos nakties.
Kalbino žurnalistas Valdas Puteikis, 2013 m. gegužė
* Vienu metu turėjau FB puslapį šefų engiamiems žmonėms, jis vadinosi taip pat kaip knyga – „Atleisk savo šefą”. Tačiau ilgainiui mane taip užkniso kasdieniai bėdavojimai ir žmonių nenoras iš tiesų spręsti ir veikti, kad tą puslapį uždariau.
** Nuolat sulaukiu laiškų su klausimais, kur gauti mano knygų. Visas mano knygas galite rasti knygyne „Eureka!”, jie siunčia knygas el. paštu ir į kitus miestus.
