Autorius: Ilzė Butkutė

Apie žmones, kurie emocines žaizdas bando gydytis mėgėjiškai

  By ,

Šis įrašas bus rūstus, tačiau su vilties užtaisu, ir jei bent vienas šiandien kenčiantis žmogus po šito ras tai, ko ieškojo – laikas, kai jį rašiau, bus atsipirkęs tūkstanteriopai. Taigi. Valgantiems ir silpnų nervų žmonėms neskaityti – bus labai proziškų palyginimų ir daug nešvaros. Bėdavojantiems dėl mano tekstų ilgio, neišgalintiems skaityti daugiau nei pastraipos – šio teksto neskaitykite jokiu būdu, jį perskaityti užtrunka net 6 minutes. O likusieji dabar įsivaizduokit tokį keistą trumpametražio scenarijų. Žmogėnas važiavo dviračiu, krito, lūžo ranka. Lūžis atviras. Tačiau jis pasižiūri į tą lūžį ir sako: – Ai, iki vestuvių sugis.   Tada dar kiek pamąstęs: – Ranka – ne galva, išgyvensiu.   Tuomet jo veidas nušvinta: – Mąstysiu pozityviai, ir užgis.   Atlikęs dvasingo kvėpavimo praktiką, prideda: – O, dar geriau sugalvojau. Pavedu Visatai pasirūpinti mano ranka.   Žmogėnas gyvena vieną savaitę, antrą. Kaulai styro, žaizda pūliuoja, aplink jį skraido musės. Galiausiai žaizda ima dvokti.  … Skaitykite toliau

Apie kunigą, kuris tingėjo melstis

  By ,

Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako: – Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis. Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne „Eureka!”)

  By , ,

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau

Laidoje pas Beatą Tiškevič (LRT „Paraštės”)

  By , ,

Turbūt vienas maloniausių ir įdomiausių man pačiai pašnekesių radijuje – su Beata Tiškevič LRT laidoje „Paraštės” (beje, turbūt ir įrašas perklausytas daugiausia kartų iš visų mano radijo interviu – šiandien per abu įrašus rodo beveik 27 000 perklausų). Šnekėjomės apie kasdienius mūsų žodžius, apie negatyvą ir pozityvą, apie nemokamų paslaugėlių kaulytojus, apie dirbtinį „pasitikėjimą savimi” ir kodėl aš nuo jo bėgu, apie tai, kodėl verta liautis dirbti pinigams ir pradėti dirbti idėjoms, apie baimes ir drąsą – – buvo labai gera kalbėtis, ir, jei atvirai, įdomiausia pašnekesio dalis vyko prieš ir po laidos. : ))) PS. Tiesa, net eteryje poroj vietų savęs nenucenzūruoju, išsprūsta keli rupesni žodžiai. Labai jau įsijaučiau. Įrašas čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012320824 Ir čia: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/25642/ Skaitykite toliau

Interviu žurnalui „Laima”

  By ,

Man šis interviu – jau lyg su kitu žmogumi: su Ilze, kuri davė šį interviu, iš tiesų beturiu labai mažai ką bendra. Esu tikra, mane gerai supras žmonės, kurie išgyveno didelius vidinius virsmus, stiprias vidines pertvarkas. Šiandien kai kurie čia buvę atsakymai man pačiai sukėlė tokį svetimos (lyg būčiau pati sau svetima) gėdos jausmą, kad cenzūravau pati save. Tai nestebina – šį interviu žurnalui „Laima” daviau didelio savo gyvenimo virsmo metu. Ir nors tas virsmas buvo teigiamas, mažos gyvenimiškos pergalės yra savotiški testai. Ne visus tuos testus man pavyko sėkmingai išlaikyti iš pirmo karto. Manau, kad mano atsakymuose galima justi tą chaosą, pretenzijas pasauliui, gerą dozę puikybės. Tačiau tai yra mano istorijos dalis, ir galbūt kažkas iš skaitytojų šiuose atsakymuose ras sau kažką naudingo ar įdomaus. Kokį poetės (poeto) įvaizdį turėjai susiformavusi vaikystėje, paauglystėje (kas buvo tavo to meto literatūros autoritetai?) ir kaip tas įvaizdis keitėsi, bėgant metams? Mano literatūriniai autoritetai paauglystėje buvo… Skaitykite toliau

„Stumti” laiką, „deginti” jį ar juo džiaugtis? Laiko žodynas ir ką jis keičia

  By , ,

Laiko žodynas – netradicinė tema, tačiau ji iš gyvenimo. Pavakarė. Savaitė persirito į pabaigą. Kažkas stumia paskutines nemėgstamo darbo valandas. Nubėga pas kolegę ir sako: – Klausyk, padėk man užmušti likusį pusvalandį. Paplepam ar ką? Visiškai neturiu ką veikt, o negi eisi iš darbo anksčiau… Paskui einu su padružkėmis, turėsim gerą laiką. Anas savaitgalis irgi praskrido, nė nepajutau… Tik pietūs pas anytą slinko, spoksojau į laikrodį, atrodė nejuda! Kažkaip ir visa ši savaitė man kaip vakuume kažkokiam buvo, be tėkmės… Bet kolegė atšauna: – Sorry, kitą kartą. Man labai dega vienas projektas, turiu per valandą išsiųsti konkursui, paskutiniai pataisymai, laikas senka. Eik pas kitas kudakuoti ir užmušinėti savo pusvalandžio. Sako, kai kažko labai laukiame, laikas sustoja. Kai gera, laikas lėkte lekia. Vieni savo laiku mėgaujasi, kiti jį stumia. Vieni ieško būdų užmušti laiką, kiti ieško būdų jo sutaupyti ar jį išnaudoti. Kartais – net desperatiškai. Laiko valdymo seminarai turbūt ne mažiau populiarūs nei… Skaitykite toliau

Apie emocinę intoksikaciją

  By ,

Tikiu, ir kiti autoriai su tuo susiduria – tiek rašantys soc. tinkluose, tiek knygų autoriai – kad skaitytojai į jų parašytą dalyką prideda savų emocijų, bet užtikrintai, tiesiog aiškiaregiškai teigia, kad tai pats autorius jas jautė rašydamas (labiau pažengusi stadija: skaitytojai geriau už jus žinojo, ką norite pasakyti savo tekstu, ko siekiate, kas jus privertė parašyti tokį tekstą, kokios patirtys ir t.t.). Žinoma, tai šiems „aiškiaregiams” dažnai leidžia išeiti iš situacijų su pasyviai agresyvia šypsena ir nematoma karūna: „atsiprašau, kad taip įžeidžiau”, „gaila, kad esate įsiutęs ir negalime padiskutuoti”, „nežinojau, kad užmyniau ant tokios skaudžios vietos”, „atleiskit, kad paliečiau tokią jautrią stygą”, „taip ir žinojau, kad esate per silpnas tolesniam pokalbiui,” – atsisveikina jie.   Aiškiaregys, aiškiaregė. Mato kiaurai. Kas gali su jais ginčytis? Tačiau dažniausiai aiškiaregystė yra vienintelis šių žmonių koziris ir vienintelis būdas pademonstruoti trokštamą, bet nebūtinai turimą galią. O gal veikiau – kompensuoti nesėkmes asmeniniame ir profesiniame gyvenime?… Skaitykite toliau

Sirgti ar sveikti – kam mus „programuoja” viešos žinutės?

  By ,

Specialiai laukiau laiko, kai gripo sezonas bus nugrimzdęs užmarštin. Vakar pamanau, jau tas metas. Ir pasiūliau savo skaitytojams: o dabar pasigėrėkime kampanija „Sergu atsakingai” ir pažvelkime į mažos, kuklios „Širdažolės” vaistinės palinkėjimą lange. Klausimas jums: kuri žinutė programuoja mus sirgti, kuri – būti sveikais? Taip, taip, žinoma, aš nesakau, kad galime susirgti ar pasveikti nuo vienui vienos frazės. Nors neurocheminiame lygmenyje mus paveikia ir viena frazė, net jei jos nespėjame permąstyti, suvokti iki galo. (Ir aš turiu istorijų, kai žmonės tikslingas frazes, vadinamąsias afirmacijas, naudojo sveikdami nuo sunkių ligų – apie tai pasakojo grįžę į seminarus ar laiškuose, tačiau šįsyk susitelkime į žinutes, kurias ne siunčiame patys, o gauname dovanų iš pasaulio – iš tiesų dovanų ar tik „dovanų”, kabutėse, iš serijos „kaip prastai atrodai”, ir pan.)   Kažkas žinutę „Sergu…” autobusų stotelėje matydavo kasdien. Arba kasdien išvysdavo palinkėjimą būti sveiku, praeidamas pro šią netradicinę vaistinę.   Aš vis dar… Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

  By , ,

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur tolumoj lyg… Skaitykite toliau

Destruktyvūs moterų žodžiai apie save

  By ,

Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva. – Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį. – Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.   NUOGIRDŲ KOLEKCIJA… Skaitykite toliau