Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako:
– Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis.
Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar nemačiau. O šis kunigas tęsia:
– Vakar su baikeriais vykau į ilgą kelionę, šventinau jų paminklą, padariau keturis šimtus kilų per dieną. Labai pavargau, nežinau kada nuėjau miegot, šiandien visiškai rūkas galvoj. Nenoriu prieš jus vaidint. Pamenat, – kreipiasi į parapijiečius, – prieš porą savaičių skaičiau jums Coelho, apie meilę? Šiandien pratęsdamas temą paskaitysiu Kahlilį Gibraną.
Ir skaito. Tada aiškina tai per Šventojo Rašto prizmę.
– Gal kas turi klausimų? – klausia.
Viena močiutė kažką pasako, dėl akustikos nenugirstu.
Jos eilė juokiasi. Kažkas vyksta čia ir dabar – ne nudelbus akis į popierių, bet žiūrint žmonėms į akis.
Klebonas palinkėti ramybės prieina prie kiekvieno parapijiečio, paspaudžia ranką kiekvienam. Raudonai veidą įdegusiam ūkininkui greta ramybės dar palinki ir gero derliaus – girdžiu, nes stoviu už ūkininko.
Taip netikėtai sau pačiai mažame Lietuvos bažnytkaimyje pamatau neformalų, nedavatkišką, gyvą tikėjimą. Linksmą ir paprastą, kažkuo kinematografišką, kažkuo trapų ir kažkuo labai įkvepiantį.
Taip, kažkas gal sakys – pfff, šou. Kažkas gal pridės – na taip, tai dar fone paleiskit repą, paleiskit dūmus, ir duokit kunigui parepuot, o susirinkusieji lai pritaria.
O gal kažkas sakys kitaip: ai, tai tie parapijiečiai eitų į pamaldas, net jei jiems pamokslus skaitytų jau visai sumedėjęs, sausas robotas, monotoniškai atpilantis tekstus nieko nesakančiu balsu. Jie eina į pamaldas dėl akių. Jiems reikia užsidėt varnelę prieš kaimynus.
Aš, tiesą sakant, nežinau, dėl ko jie eina į pamaldas ir kaip būtų su tuo repu ir dūmais. Tačiau žiūrint į žmones atrodė, kad jiems svarbu ir gera sekmadienio rytą būti ten.
Jaučiau, kad bažnyčioje yra kažkokia gyvastis, užpildanti erdvę ir išplaunanti apsimestinumą.
Ir ta linksma, tingiai bimbianti kamanė, lyg juodas guzulas atsainiai bilsnojanti į spalvotus vitražus, – ji irgi neapsimetinėjo, tiesiog buvo su mumis. Ir mes visi dalinomės vėlyvo rytmečio saule.
