Autorius: Ilzė Butkutė

Kai nepažįstamosios elegancija atima žadą

  By ,

Paskutinėmis saulėtomis spalio dienomis nutiko toks įvykis, labai kinematografiškas ir labai malonus, sveikai supurtęs mane. Vaikštom su mama saulėtu miestu, kalbamės, ir staiga mus lenkia moteris. Žodis, artimesnis realybei, būtų dama. Dama, prikaustanti žvilgsnį ir sulaikanti kvapą. Ir ji ne lenkia mus – ji plaukia pro mus, lėtai, kaip magiško vėjo gūsis, atnešantis į gyvenimą kažką naujo. Dama pralenkia mus ir lėtai tolsta Basanavičiaus gatve į viršų, o aš negaliu atitraukti akių nuo jos silueto. Tiesi kaip styga, tobulai įliemenuotu rudu švarku vos regimais langeliais, stačiais, tačiau tobulai smulkiais petukais ir lygiai tokiais pat riestais, tačiau tobulai nedideliais švarko skvernais (ar kaip besivadina tie dalykėliai apačioje), visa tai pabrėžia tobulą smėlio laikrodžio figūrą. Ji lėtai tolsta su savo pieštuko stiliaus sijonu vos žemiau kelių, į akis nekrentančiais elegantiškais bateliais, jos tamsiai rudi plaukai surišti į bumbulaitį pakaušyje. Ant dešinės rankos alkūnės ji nešas šviesiai rudos odos retro formos rankinę, o… Skaitykite toliau

Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų

  By ,

Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar. Vis išgirstu istorijų apie „šiuolaikines“ įmones, kuriose „skatinama konkurencinga aplinka“ – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, „duoti grįžtamąjį ryšį“ (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie „veržlų ir ambicingą“ lipimą per kitų galvas, „nes kitaip nieko nepasieksi“. Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa „konkurencinga aplinka“ su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar… Skaitykite toliau

Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)

  By ,

Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime. Žodžiu, augant „savipagalbos“ paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos“ padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos“ pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką.    Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo“ ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų“ patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius. Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo“ išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata“. Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija“, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs… Skaitykite toliau

Kai 81-erių moteris sako: „Galiu sau leisti“

  By ,

Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose. – Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji. Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus. – Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji. Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi: – Per ilgesnį laiką susidaro padori suma! Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako: – Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI! Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar… Skaitykite toliau

Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle

  By ,

Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, „The Man in the High Castle“. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu „nulaužiantis“ širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį. Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su „The Young Pope“ – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad „nesąmonė“. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo. Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie „The Man in the High Castle“? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių. „Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?“ – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D.… Skaitykite toliau

Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą

  By ,

Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius „ne tame“ mieste, „ne toje šalyje“, „ne tokių“ politinių pažiūrų, „ne tokios“ seksualinės orientacijos, „ne tokios“ odos spalvos, tikinčius „ne taip“, kaip kažkam „reikia“. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija. O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk. Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią… Skaitykite toliau

Pokyčiai be prievartos prieš save: „Knygos tam negali prilygti“

  By ,

… nes mes galime skaityti begales asmenugdos ir „savipagalbos“ knygų, ištisas lentynas, tiesą sakant, ištisas bibliotekas gerų knygų. Bet jei nieko iš to, ką skaitome, nepritaikysime praktiškai – tai tebus romanai, kuriuos perskaitome ir pamirštame. (Čia Trinity koledžio biblioteka Dubline, neįtikėtino gražumo – man didesnį įspūdį gal paliko tik Melko vienuolyno Austrijoje biblioteka. Norėjau geros iliustracijos šiam tekstui, ir kaip tik neseniai „atsitiktinai“ vėl viešėjau Dubline.) Taigi:   Kodėl vien tik knygų skaitymas ir realūs pokyčiai kartais neturi nieko bendra?   Pacituosiu vieną laišką iliustracijai. *** „Labas vakaras, Didelis mano laiškas, bet dabar gavus naują medžiagą atėjo įkvėpimas ir labai norėjau Jums papasakoti ir padėkoti. Ačiū Jums labai už viską, kiek iš Jūsų gavau. Manau, kad Jūsų siūlomomis gairėmis daugiausiai naudojasi žmonės kurie ir taip jau kryptingai ieško, kažką nujaučia ir supranta, o Jūs viską metodiškai sudėliojate taip, kad tai būtų išbandyta praktikoje. Tai visiškai unikalu ir jokios knygos tam… Skaitykite toliau

Gyvenimas atspindi tai, kai jam išspindime patys

  By ,

Mano širdžiai išdygsta sparnai, kai skaitau TAI – ir čia pirmąsyk viešai FB užsimenu apie naujai rengiamą kursą suaugusiems alkoholikų vaikams. Tačiau pirmiausia noriu padėkoti už tai, kad prisijungiate prie mano (kadaise – labai utopiškos) svajonės kurti pasaulį, kuriame būtų mažiau informacinių šiukšlių ir daugiau kokybiškos, vertingos informacijos. Mažiau žeidžiančių, griaunančių žodžių, ir daugiau žodžių, kuriančių rytdieną bei auginančių sparnus. Mažiau skurdo, visų pirma galvose, ir daugiau klestėjimo – visų pirma emocinio, dvasinio. Mažiau šykštumo bei godumo, ir daugiau dosnumo bei dalinimosi, ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir vertinga informacija, žiniomis, gerąja praktika. Mažiau kūrybinių baimių, ir daugiau kūrybinės drąsos. Mažiau gyvybinės energijos švaistymo niekams, ir daugiau kryptingo jos naudojimo. Mažiau žiaurumo, ypač nukreipto į mažiausius ir silpniausius, taip pat gyvūnus ir gamtą, ir daugiau bendrystės, draugystės ir pagarbos kitam ir aplinkai. Mažiau savų bei svetimų svajonių žudymo, ir daugiau jų pildymo. Iš tiesų jūs visi ir esate besipildanti mano… Skaitykite toliau

Tinkamiausiu metu mane pavijusi popiežiaus žinutė: Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk

  By ,

Maždaug prieš metus per vieną laidą išgirdau cituojant popiežių Pranciškų. Jis kalbėjo apie Dievą lyg bičiulį, tai man nuskambėjo netikėtai, naujai. Tačiau labiausiai įstrigo keturi žodžiai. „Gyvenk. Mylėk. Svajok. Tikėk.“ Tie keturi žodžiai nuginklavo mane – pagalvojau, Dangau, TIK keturi žodžiai, kuriuose telpa VISKAS, kas svarbiausia. Tik keturi teiginiai, savo jėga atsveriantys tūkstančius neiginių, kurių čia, Lietuvoje, nuolat viešai skamba tiek daug: „Nesityčiok (savaitę be patyčių). Nesigėdyk emocijų. Netylėk. Nesikankink. Smurtui NE. Nebėk per gatvę. Neviršyk greičio. Nepamiršk prisisegti saugos diržo. Nedelsk. Nesirk. Vėžiui NE! Nemirk. Neemigruok. Nesirk depresija. Nepasiduok. Nešok nuo tilto. Nesižudyk.“ Nuo pat mažens tiek neiginių lydi žmogų: „Neliesk. Nešokinėk. Nerėk. Neklausinėk. Negalima. Nepaišyk. Nesimuistyk. Nesimaivyk. Neišdykauk. Nesijuok. Nedainuok. Negrok. Neimk. Nedėk. Nedarinėk. Nejunginėk. Nesvajok. Čia ne tau. Nieko nesitikėk.“ Kasdienis neigimas lyg slapta tiksinti negatyvo bomba laukia savo dienos, kai galės įjungti žmoguje susinaikinimo programą. Kai susinaikinimo žinutė paims viršų ir gyvenimo jėgos bus per mažai,… Skaitykite toliau

Knygos (ne)rekomendacija, arba kai grožinis kūrinys panardina į tamsą

  By ,

Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”. – Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos. Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas. Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo? Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui. Keista, ar ne? Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą. Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti… Skaitykite toliau