Kodėl sergančius vadinu sveikstančiais

Kalbos magija

Remdamasi gyvu darbu su tūkstančiais žmonių seminaruose ir šimtų žmonių atsiliepimais po mano nuotolinių kursų, vengiu akcentuoti “kovą” ir patį “vėžį” (ką šiuo atveju maitiname dėmesio energija, turbūt nereikia sakyti), o žmones, susidūrusius su onko- patirtimis, labiau mėgstu vadinti SVEIKSTANČIAIS, o ne sergančiais.  Užvakar buvo pasaulinė “kovos su vėžiu” diena, jo proga ir skelbiau šį tekstą, tačiau, kaip pastebėjo mano skaitytojai, jis gali būti aktualus ir susidūrusiems su kitomis ligomis. Paradoksas? Taip, galbūt ne visada sergančius vadinti sveikstančiais yra “tiesa”. Vis tik jei labai sunkiai sergantį kasdien vadinsime sergančiu ar jis pats taip save vadins, nuo to jis geriau tikrai nepasijus: nei neurocheminiame, nei vaizduotės lygmenyje, ir noro pačiam skatinti sveikimo procesus bus mažai, nes kiekvienas negatyvus žodis dirgina streso centrą mūsų smegenyse, mažina motyvaciją, stabdo, nusvarina rankas. O bebaimis organizmas pats gamina antivėžines ląsteles.  Tad nuolatinės kalbos apie ligą, pablogėjimą, simptomus vargiai augina žmoguje drąsą ir narsą, drauge ir… Skaitykite toliau

Apie norus, vizualizacijas ir š. vamzdžius mūsų gyvenimuose

Prasidėjo naujas mėnulio mėnuo, jo pradžia – svajojimui ir norų rašymui itin tinkamas metas, Jaunatis. Jos “natą” daugelis jautresnių, pagavesnių žmonių gali pajusti ir be kalendoriaus: prieš tai su senu mėnuliu strigusios idėjos, išsikvėpę darbai vėl su nauja jėga pajuda į priekį, keičiasi nuotaika (o dažnai ir orai), išsigrynina mintys, gyvenimo upė atplukdo naujus sumanymus, neretai dar patį Jaunaties vakarą (ar rytą) pasipila ir naujos idėjos (UŽSIRAŠYKITE JAS! Sakau iš patirties – nebūtinai jas išpildysite dabar, kartais jų laikas ateina po pusės metų ir daugiau, tačiau UŽRAŠYTI jas labai svarbu; kodėl – ogi yra visas naujos mano knygos skyrius apie tai).  Šį savaitgalį tarsi pačiame ore jau kybo kita melodija, nei darbo savaitei baigiantis, ir jei įsiklausysime į tai, ką patyliukais transliuoja Visatos radijas, nugyvensim ramesnį, džiugesnį, laimingesnį ir sėkmingesnį mėnesį, nei tiesiog bėgdami amžinose “žiurkių lenktynėse” ir visą laiką mintyse sukdami vien tik stresą pramaišiui su “svetimų gyvenimų serialais”… Skaitykite toliau

Kodėl verta užsirašyti finansinius tikslus

Prieš Jaunatį: LENGVAS BŪDAS GAUTI 10 000 € NIEKO NEDARANT! 😀 O už tokios klikbaitinės įžangos slypi asmeninė patirtis. Ji padės konstruktyviau pažvelgti į finansus, net jei niekad to nedarėt, manot, kad “nemokat” elgtis su pinigais, kad taupyti sunku, kad pinigai niekada nesusikaupia, ar turit kitų išankstinių nusistatymų.  Nevirškinu tuščių motyvacijų, saldžių “įkvepiančių” frazių, neparemtų patirtimi, ir svaičiojimų, “kas būtų, jei būtų”. Tačiau labai mėgstu iliustracijas iš gyvenimo. Čia tokia, su konkrečiais skaičiais. (Davatkiškų kliedesių, kad apskritai “nedvasinga” rašyti ar net galvoti apie pinigus, nepriimu. Jei negyvename self-sustaining off-the-grid ūkelyje (kurį gerai įsirengti kainuotų APVALAINĄ kaip stora katė sumą), naudojame pinigus: maistui, paslaugoms, prekėms, transportui, būstui, edukacijai, sportui, sveikatai, pramogoms ir malonumams. Jei kažkuri gudruolė įgudusi savo sąskaitas apmokėti teisuoliškais pamokslais – jai pasisekė, o mes, likusieji, savo sąskaitas dengiame pinigais. Beje, jei pinigai tokie “nedvasingi”, kodėl bažnyčiose aukos renkamos būtent jais? 😀 Daug metų siekiu įkvėpti skaitytojus atidžiau žvelgti… Skaitykite toliau

Kaip svajoti efektyviau… net būnant davatka

Vienas tūžmingas komentaras įkvėpė nekasdienį tekstą. 🙂 Galbūt ir jūsų aplinkoje pasitaiko agresyvokų davatkų, tai čia prieš naują Jaunatį keli kontraargumentai joms. O iš principo tai tekstas tiems, kurie įsivaizduoja Dievą kaip norų kioskelį ar užkandžių automatą, į kurį mėtomos maldų “monetos”, ir tiems, kurie gatavi nuprotėti, bet neatsisakyti kokio nesipildančio noro – truputis patirčių ir galimų korekcijų. Yra žmonių, kuriuos kitų išsipildymai ne įkvepia, o siutina. Taip, kažkam kitų išsipildymai provokuoja pyktį, pavydą ir pagiežą. Dažniausiai jų komentarai anonimiški, o tulželė išliejama už ilgus metus. Keista: kartais tie piktuoliai prisistato religingais, pamaldžiais. (Be bajerio.) Neseniai, prieš vieną Jaunatį (kurią visad kviečiu skirti sąmoningam svajojimui), man pasidalinus labai šviesia dirbtuvių dalyvės išsipildymų istorija, viena piktoji anonimė išsiplūdo, kad nesąmonės visi tie išsipildymai, nes, supraskite, ji 7 metus meldžiasi (!), o jos noras nesipildo. Iš to ji padaro išvadą (nes gi itin logiška spręsti pagal jos VIENOS nesėkmes apie VISO pasaulio… Skaitykite toliau

Investavimas GIRTIEMS, arba istorija apie “vertybinius popierius”

Istorija, kuri galėtų vadintis INVESTAVIMAS GIRTIEMS.  Sykį nutariu pasidomėti, kiek jau sukaupiau pensijai savarankiškai. Prisijungiu prie el. bankininkystės ir nustembu: susikaupė visai svari suma. Tačiau nūnai nustembu dar labiau. Gal kažko nesuprantu, bet matau, kad kažkokiu būdu (?) esu prisipirkusi ir vertybinių popierių. Už tūkstančius eurų. Rodo ten man kažką vienoj eilutėj. “Vertybiniai popieriai”. Lyg ir seniau rodė – galvojau, gal siūlo pirkti; a maža ką siūlo, juk bankai visad kažką bruka, tai nelabai kreipiau dėmesį. Nūnai suprantu, kad čia rodo kaip JAU turimus vertybinius popierius. Prisiekiu, nepamenu, kad būčiau pirkusi… Suprantu, savarankiško gyvenimo pradžioj skurdau, daug metų gyvenau nuo algos iki algos, tad paskui, kai jau galėjau, tikrai taupiau, kaupiau, investavau. Tik kad investavau į savo vystomas idėjas, į kuriamą turinį, gal kiek į NT. O vertybiniai popieriai, RIMTAI? Vienintelė įmanoma situacija, kad tų vertybinių popierių prisipirkau kažkada labai seniai GIRTA, ir iškart pamiršau. Ir jie vargšai nemačiom ten… Skaitykite toliau

Alkoholikei, ieškančiai “stebuklingo recepto”

Jei mama alkoholikė, ar žmona, ar draugė, ar kolegė, ar sesuo – galbūt mano pasidalinimas bus naudingas. Tai ne šventinis tekstas, tačiau pasauliui pasipuošus blizgučiais ir garsiai grojant kalėdinius šlagerius, kažkur visai greta mūsų gyvenasi ir toks – labai nešventinis – gyvenimas. Šiuo metu pati aplinka (ypač virtuali) tarsi spaudžia dalintis žėrinčiais ir žibančiais džiaugsmais, tačiau kviečiu neapsigauti. Kartais tai, kad lieka “už kadro”, yra tikrai graudu, pilka ir tamsu: visai nepriklausomai nuo finansinės ir šeimyninės padėties, “statuso” ir kitų laimėjimų. Žinoma, eglučių, dovanų ir kuo prašmatnesnių puotų konkurse gali atrodyti, kad to – daug liūdnesnio – pasaulio nėra, tačiau šįkart rašau būtent dėl tų, kurie žino, kas lieka už kadro, ir kuriems šventės yra ne džiaugsmas, o vienas didžiausių metų išbandymų – visų pirma emocine prasme. Išsiuntusi laišką pagalvojau: net nežinau, ar ši moteris jį perskaitys, o jei perskaitys – ar nors ką nors panaudos.  Tekstas gimė netikėtai. Kiekvieną… Skaitykite toliau

Aš žinau, kas yra depresija, ir žinau, kas padeda

Kai kamuoja tamsios mintys, nemiga, nerimas, apatija ir bejėgystė. Ką tik buvo tarptautinė depresijos diena, ta proga noriu kai kuo pasidalinti. Pirma: nekenčiu tokių tarptautinių “švenčių”. Nuoširdžiai. Nes šis žodis nuvalkiotas, o jo prasmė iškreipta. Paauglystėje sirgau tikra depresija. Žinot, ne ta “depresija”, kai nerandi gražaus palto, vyras įteikia ne tokį vėrinį, kokio tikėjaisi, gauni ne tokį darbą, ar neturi su kuo spontaniškai skristi į Maldyvus, – ir ne ta “depresija”, kurią “diagnozuoja” draugė prie vyno taurės. O ta tikra depresija, kurią diagnozuoja gydytojai. Aš žinau, kas tai yra. Ir tai gerai. Ši patirtis ne tik anksti išgrynino mano vertybes, užgrūdino, ir padrąsino tokiam gyvenimui, kokio noriu AŠ (o ne “ką kiti pagalvos”). Drauge būtent šios patirties dėka žinau, kad yra BEGALĖ kitų būdų lipti iš depresijos, nei vien tik vaistai. Nuo juodos paauglystės mane lydėjo slapta baimė atkristi ir įklimpti vėl taip giliai, kaip buvau. Tik prieš kokius penkerius… Skaitykite toliau

Klausimynas geresnei vasarai

Pratimas, naujai atskleisiantis užrašyto žodžio magiją. : ) Mylintiems vasarą, gedintiems jos besibaigiančios, jaučiantiems, kad ji (net jei buvo labai gera) galėjo būti geresnė, ir ypač su ašaromis akyse žvelgiantiems į tolstančias atostogas (o labiausiai pykstantiems ant savęs, kad įgyvendino tiek mažai SAVO norų ir taip nedaug tepasidžiaugė šiltojo metų laiko teikiamais malonumais) – efektyvus, praktinis, išbandytas ir pasiteisinęs klausimynas. Pratimas padeda pasimokyti iš klaidų ir būsimą vasarą paversti labiau tikrų išsipildymų vasara, nei tuščių svajų. Panašų pratimą vasarai baigiantis atlieku jau antrus metus. Veikia puikiai. Atsakinėjimas į kryptingus klausimus – ne šiaip beletristika, laiko užmušinėjimas ar savitikslė “saviugda”, vedanti į niekur. Iš atsakymų tarsi pati kuriasi konkreti norų, siekių ir tikslų konstrukcija, ant kurios kitąmet (dar kryptingiau ir drąsiau) galima “lipdyti” trokštamas patirtis, pageidaujamus potyrius, lengvesnius savo norų pildymus. Kitas akstinas užpildyti klausimyną – sakoma, kad tų, kurie su savimi dirba, norai pildosi daug lengviau. Vasaros peržvelgimas ir geresnės… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. II dalis

Įsižeminimas Ilzės dirbtuvės

Išsikrovusį telefoną visada skubame pakrauti, o save? Vasaroje slypi milžiniška magiška galia. Galime ta galia naudotis, o galime ją iššvaistyti tuščiai. Tada sakysim, “oi, net nepastebėjau, kaip prabėgo vasara, visai nepailsėjau”. Tačiau užtenka stabtelėti akimirkai, jei neišeina kitaip – išjungti telefono garsą, atjungti mobiliuosius duomenis, pabūti čia ir dabar – su Žeme, su saule, su vandeniu, su žiogų svirpimu ir šiltu vėju – ir staiga pajusi, kaip į tave iš kaži kur ima plūsti gyvastis, džiaugsmas, fizinė ir nefizinė jėga, o dar kiek – ir pagauni save, lyg iš oro gaudant naujas idėjas, sumanymus, naujus norus, tikslus. Tai Žemė dirba savo amžiną darbą – sūpuoja ir stiprina savo vaikus. Jei tik jie leidžias. Ši vasara ilga ir turtinga: saule, šiluma, debesų pavidalais, giedromis naktimis. Vasara pasirodė gailestinga – nors birželį šėlo sausra, po vėsesnės liepos rugpjūtis regis kaip reta žalias ir vaiskus. Ir vasaros dar liko: tikiu, ji tęsis ilgiau… Skaitykite toliau

Apie mistišką (ir mokslu pagrįstą) įsižeminimą. I dalis

Ar vasarą vaikštote basomis po pievas, žolę, smėlį, braidote jūrose ir ežeruose, ir ar jaučiate to naudą? Kaip būtent apibūdintumėt, ką su jumis padaro vaikščiojimas basomis žeme? (Man paprastai gera vien matyti kitus vaikštant basomis; ir su malonumu apibūdinčiau, kiek naudų gaunu pati nusiavusi batus, tačiau vengiu užduoti savo natą; patyrinėkim pirma jūsų įspūdžius). O gal miegate “įžemintoje” lovoje? Kokie pojūčiai?  Tik knygoje “Įsižeminimas” aptikau, kad vaikščojimas basomis yra ne vienintelis būdas liestis su Žeme. Būna, pasirodo, ir “įžemintų” lovų, čiužinių, net jogos kilimėlių ir mažyčių kone pelės kilimėlio dydžio padėkliukų, kad “įsižemintų” kompiuteriu dirbantis žmogus. Būtų labai įdomu išgirsti, jei kas turite kažką iš tokio “įsižeminimo” arsenalo ir naudojate. Tačiau labiausiai mane domino pati Žemės galia gydyti, raminti, sveikatinti ir net jauninti, kuri ir aptariama šioje knygoje – remiantis autorių atliktais (tiesa, nedidelių imčių) tyrimais.  Čia į basų pėdų ir Žemės sąlytį žvelgiama kitu rakursu, nei kad aš jau… Skaitykite toliau