Tikiu, tikrai ne man vienai, skaitant knygą, koją kiša prieš tai matyta ekranizacija. Įdomu kas kita – ar skaitydami knygas ir žiūrėdami filmus, atsižvelgiate į savo vidinę būseną? Ar drąsiai rekomenduojate tamsias, sunkias knygas kitiems? Neseniai į svečius užsuko tėtis, paklausė, gal parekomenduočiau ką paskaityti, ir kažkuris mūsų (o gal abu) pasižiūrėjom į ant židinio atbrailos padėtą Lemo “Soliarį”.
– Žinai, tėti, nuskambės keistai, tačiau aš NErekomenduočiau šios knygos.
Tėtis tikrai nustebo, tačiau gavo pasiskolinti kitą knygą, kuria liko labai patenkintas.
Kodėl NErekomendavau legendinio “Soliario”, parašyto, kaip teigiama, labiausiai pasaulyje skaitomo ne anglakalbio rašytojo, lenko Stanislavo Lemo?
Nes nenorėčiau jos rekomenduoti jokiam brangiam žmogui.
Keista, ar ne?
Tai tikrai išskirtinė knyga ir turbūt daugelis, kas mėgsta gerą fantastiką, yra įtraukę ją į savo “must” sąrašą.
Tolima planeta, dvi saulės ir mįslingas vandenynas, mokslininkų manymu, mąstantis ir bandantis užmegzti kontaktą su žmogumi. Pusiau apleista stotis, kurioje nusižudo vienas mokslininkas, o kiti elgiasi lyg praradę protą. Jaunas tyrinėtojas nusileidžia į Soliario planetą pirmą kartą ir visai netrukus susiduria su savo vidiniais demonais, įgavusiais kūną.
D. “Soliarį” skaitė tris kartus. Ir būtent jis įkalbėjo mane šią vasarą perskaityti “Soliarį”. Na, po tris kartus skaitomos tik labai geros, įtraukiančios knygos, ar ne? Užkibau.
Ir nepamenu knygos, kurią man buvo taip sunku skaityti. Visada stebėjausi žmonėmis, kurie skaitydami knygas praleidinėja puslapius ar net skyrius – čia man tokia pagunda, turbūt pirmą sykį gyvenime, buvo. Taip, mistiško vandenyno vaizdų ir jo elgsenos aprašymai itin originalūs, tačiau nežinau, kodėl – jie mane taip slėgė… Nekalbu jau apie stotyje vykstančius paranormalius reiškinius, gimstančius iš vidinės žmogaus tamsos: pirmiausia kaltės.
Tai tikrai viena tamsiausių mano skaitytų knygų. Ir ta tamsa tokia gili ir tokia klampi, kad net dviejų saulių šviesa nenustelbia tykaus, kerinčiomis vandenyno struktūromis atsiveriančio begarsio pragaro.
– Gal gali priminti, kodėl man rekomendavau “Soliarį”? – dabar klausiu D.
– Nes labai gera knyga. Klasika. Fantastika, – sako jis.
Nesiginčiju. Tikrai labai gera knyga. Tikrai klasika. Tikrai fantastika. Gal net galėčiau rekomenduoti šią knygą tiems, kurie labai domisi klasikine moksline fantastika, yra kieti ir ištikimi skaitytojai (NIEKADA nepraleidinėja puslapių), geba atsisieti nuo herojų, “nesuserga” svetimomis ligomis ir širdgėlomis, domisi pasąmonės paslaptimis ir ypač tamsiais jos kambariais, ir nebijo vieni žiūrėti siaubiakų, nes knygoje yra nemenkos įtampos kupinų vietų.
Žinoma, jei nematėte ekranizacijos (ar abiejų), rekomenduočiau pirmiausia skaityti knygą.
Man koją truputį kišo Tarkovskio vaizdai prieš akis. Jei nebūčiau iš pradžių žiūrėjusi ekranizacijos, tiek Kelvinas, tiek Harė mano vaizduotėje būtų įgavę visai kitokius pavidalus. Harė – ypač, ji knygoje man stipriai skyrėsi nuo matytosios. Ir skaitant vaizduotėje ją iki galo susikurti man jau trukdė filmo štampas. Laimė, kad prieš skaitydama nemačiau holivudiškos versijos, nes tada sąmonė turbūt būtų lyg ruletę sukusi aktorių atvaizdus.
Tą pačią klaidą – pirma ekranizacija, tada knyga – padariau ir su Rėjaus Bredberio “451 Farenheito”, pirmiausia pažiūrėjusi 1966-ųjų Truffaut juostą; LABAI GAILA! Tikrai nepaprastai gaila. Skaitant tokią fantastišką knygą, matytas filmas kūrė papildomų lūkesčių, laukiau grįžimo prie kai kurių herojų – ir taip tiesiog apvogiau save.
Panašiai buvo ir su “Soliariu”.
Galbūt išmokau šią pamoką ateičiai: pirmiausia knyga, tik tada filmas.
Tačiau yra žmonių, kuriems tikrai NErekomenduočiau “Soliario” apskritai.
NErekomenduočiau “Soliario” tiems, kurių nuotaikos svyruoja, tiems, kuriems šiuo metu gyvenime sunku. Prislėgtiems, vienišiems, depresuotiems žmonėms, taip pat tiems, kurie kažką ką tik prarado ar žino, kad greitai praras. Turintiems suicidinių minčių ar susidūrusiems su savižudybe artimoje aplinkoje – jokiu būdu.
Tai stipri, atšiauri, įtraukianti, panardinanti ir vietomis paskandinanti istorija, kurioje, deja, labai maža vilties. Žinoma, viltis apskritai nėra privaloma literatūrai, tačiau jei žmogaus gyvenime ir šiaip trūksta vilties – manau, kad “Soliaris” gali stipriai rezonuoti ir tą neviltį stiprinti, didinti, auginti.
PS. Kai lankiau psichologijos paskaitas, išgirdau apie retą depresijos rūšį, kurią sukelia… Šopenhauerio skaitymas. 🙂 Juokas juokais, tačiau manau, rinkdamiesi knygas, filmus, spektaklius ir net parodas, kurias lankysime, turėtume atsižvelgti į savo emocinę būseną. Jei žmogus, kuriam ir taip juoda, penės save juodu menu, mažai tikėtinas prašviesėjimo scenarijus, ar ne? Jei artimam žmogui depresija, ar tikrai sveika jį tempti į penkias valandas trunkantį spektaklį, kuriame didžiąją laiko dalį į tamsą spiegiama apie nenorą gyventi? Jei bičiulis ką tik prarado mylimą žmogų, ar bruksime jam knygas bei filmus, kur kažką taip pat išskiria mirtis?
Sakoma, kad kūrinys turi kūrėjo energetikos, jo vibracijos. Jei netikite energetika ir vibracijomis – galite vartoti tokią frazę kaip psichologinė įkrova. Truputį žemiškiau, ar ne? Sakykim, aš tas psichologines įkrovas jaučiu gana jautriai, gal kiek jautriau nei statistinis žmogus. Ir kartais labai stebiuosi, kaip godžiai į save tamsiai įkrautus kūrinius bruka žmogus, kuriam ir šiaip gyvenime nešviesu. Ir kiek tų kūrinių dabar leidžiama į pasaulį, net nesislepiant sukurtų iš tamsaus prado (“nėjau pas psichoterapeutą, tai išsiliejau visus skaudulius knygoje!” oh wow, sveikinu skaitytojus, tapsiančius emocijų ir svetimų nesipildymų kibirais!).
Tačiau yra kūrinių, kurie yra tiesiog atvirai išpūliuojamos asmeninės žaizdos. Ir yra labai subtilių, labai meniškų, aukšto lygio kūrinių, kuriuose destrukcija slypi kažkur po vandeniu. Ir ji vis tiek juntama, ji vis tiek veikia.
Ir kaip atsivėrus skrandžio opai nesimaitiname vynu, čipsais ir čili pipirais, taip praradę sielos ramybę, patirdami skausmą ar neviltį galbūt taip pat neturėtume skaityti visko, žiūrėti visko, klausytis visko iš eilės, be jokios atrankos?
Aš manau, visada sveika atsižvelgti į esamą situaciją ir siekiamą būsenos pokytį.
Mūsų savijautą lemia ne tik tai, ką valgome, bet ir tai, kokia informacija maitinamės.