Natūralių aliejų stebuklas: kaukės plaukams

Baltoji kalbos magija

Ieškantiems sprendimų stiprinant plaukus ar tiesiog kažko natūralesnio nuo plaukų slinkimo – mano ilgametė patirtis: kaip aliejų kaukės plaukams padėjo sustiprinti ir atsiauginti plaukus. Mano plaukams nuo pat paauglystės teko išgyventi tikrai daug. Dažančius šampūnus, spalvotas sruogeles, chna ir basma, gotiškai juodus plaukų dažus, savarankišką kirpimą, kai nutarusi keisti viską gyvenime pati nusirėžiau subinę siekusius plaukus. Tuomet – išskustą pakaušį, vėl juodą spalvą, vėl rudą, vėl šokoladinę. Bandymą (labai nesėkmingą) tapti blondine (blandzynka, kaip sakė mano kirpėja). Ir vėl juodą. Vėl rudą. Varinę. Raudoną – na, nepavykusią raudoną… Nekalbu apie auksines, ryžas, mėlynas ir raudonas sruogeles. Spalvų kaitaliojimas nebuvo viskas. Plaukai taip pat kentė nuo valgymo sutrikimų, audringų vakarėlių, daugybę metų nesutvarkyto miego režimo, streso reklamos agentūrose, kartais ir visiškai bemiegių naktų, kolegų prašymu rengiant idėjų prezentacijas iki ryto. Kodėl buvau tokia durna? Na, nes dažniausiai mokomės iš savų klaidų. : ) Plaukai, dėkodami už tokį gyvenimo būdą, slinko, plonėjo, šakojosi, vėlėsi,… Skaitykite toliau

Apie miego laboratoriją mūsų namuose

Man labai patinka teorija, kad miego metu siela dirba svarbiausius savo darbus. Tokiu atveju mano siela yra labai užsiėmusi ir labai darbinga. : ) Turiu prisipažinti, kad miegas yra viena didžiausių mano silpnybių nuo pat mažens. Man galit neduoti jokių pramogų, tik duokit pamiegoti – štai ir puikiausia pramoga, ir atsikeliu linksma, ir tokiomis dienomis nuoširdžiai noriu, kad Lietuvai būtų geriau. Sapnai man taip pat labai svarbūs nuo mažens – kadangi esu sąmoninga sapnuotoja, sapnuose kartais sprendžiu gyvenimiškus rebusus arba tiesiog tyrinėju vaizduotės ir pojūčių ryšius. Net toks, atrodytų, trumpas ir abejotinas gyvenimo džiaugsmas kaip pietų miegas – ir tas man yra saldžiausias desertas. Tad turbūt visai ne keista, kad namuose ėmiau ir įkūriau mažytę miego laboratoriją. Ir jau tuoj prasidės šeštas mėnuo, kai savarankiškai tyrinėju individualius mano miegą ar nemiegą nulemiančius veiksnius. Kaip manote, kiek procentų jūsų pačių miego kokybę pagerina: – ankstyvas prabudimas tos dienos rytą? – mankšta?… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių sveikstame

Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei: už kantrybę, subtilumą ir tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius (arba slaugo save pačius), naujais lygmenimis atskleis, ką gali baltoji kalbos magija, žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies, o daugiau ar mažiau toksiškiems žmonėms – padės pamatyti argumentų sijoti savo žodžius. Sakau tai be jokio noro pastaruosius užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, ir pati skleidžiau daug negatyvo, gerai žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Tokios istorijos padeda atsikimšti ausis. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters gyva istorija padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus, namie slaugomus ar tik telefonu „aplankomus” ligonius, o gal ir save pačius. Mes su ja pirmą kartą gyvai susitikome mano maža legenda tapusiame seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės”. Po kiek laiko sulaukiau jos laiško. Atsiliepimas apie tai,… Skaitykite toliau

Apie žmogų-žiemkentį ir žiemos grožį

Nuo pat paauglystės, su begaliniu liūdesiu ar net kartėliu balse, uolios kankinystės perkreiptu veidu kartodavau vieną ar visas iš eilės šias frazes: – Kaip aš nekenčiu žiemos, nuoširdžiai… – Bliamba, temti pradeda vos prašvitus. – Šalta kaip subinėj… – Nesuprantu, kiek reikia apsirengti, kad būtų šilta? – O dieve, kaip dar toli vasara. – Na, kaip nors prakentėsiu tuos keturis penkis žiemos mėnesius… – Šaltuoju metų laiku kur nors eiti savo noru? Ne, mane iš namų iškrapštytų tik specialiosios pajėgos…   Kaip manote (ar kaip esate patyrę iš praktikos), kiek tokie pareiškimai palengvina žiemą ir priartina pavasarį? Aha. Turbūt lygiai tiek pat, kiek rudenį kai kurių mano FB bičiulių plūdimaisi dėl šalčio priartina šildymo sezono pradžią. Tai yra – nė kiek. Sukau tokias plokšteles ilgai. Kol sykį seniai seniai, išties labai nelaimingą savo gyvenimo žiemą, vieną vakarą skaičiau Bulgakovo „Baltąją gvardiją”, fone grojo Rachmaninovo „Nakties vigilija” (įrašyta Kijevo Katedroje), už lango tingiai temo ir dar tingiau… Skaitykite toliau

Apie mažus lemtingus pasirinkimus

Susipažinkite: Annette. Ji laisvai kalba trimis kalbomis, jos bibliotekoje – 5000 knygų. Ir atrodo ji stulbinančiai. Nors jai – jau virš 70. „Ai, čia tiesiog geri genai,” – jau įsivaizduoju, kaip kas nors susiraukęs numotų ranka, maždaug – nesvaikim. Čia tokie genai… Na, jei kalbame apie Annette genus – tai jie tikrai ypatingi: Annette mama mirė nuo krūties vėžio sulaukusi vos 47, močiutė – nuo to paties sulaukusi vos 36, močiutės seserys taip pat anksti buvo pakirstos šios ligos. Diabetas giminėje taip pat buvo dažnas svetys – juo sirgo senelis, teta. Tačiau jos giminė noriai kirto mėsą, jei kiaulę – tai nuo knyslės ligi kanopų. O Annette yra vegetarė jau daugiau nei pusę amžiaus, ir veganė – beveik tris dešimtmečius. Sveikut sveikutėlė – ji net nepamena, kada pastarąjį sykį sirgo gripu. Genai ir giminės ligų istorija yra lyg užtaisytas ginklas, sako Annette. Gyvenimo būdo pasirinkimai lemia, ar paleisim kulką, ar… Skaitykite toliau

Apie krituolius ir kietuolius

Gal šiandien pašalpų diena? Ar buvo kažkokia akcija trys už dviejų kainą? O gal Lietuvą tiesiog atakavo zombiai? Lekiant senuoju Molėtų keliu, vietomis vaizdai panašėjo į pigų ir tokį prastą, kad net smagų B kategorijos filmą, iš tiesų – greičiausiai apie zombius arba apie kokią postapokaliptinę katastrofą, kurios palytėtiems dingsta galimybė vaikščioti dviem kojomis. Kažkas pardavinėja mėlynes prie kelio, padėti keli stiklainiukai, tačiau tas kažkas jas pardavinėjantis jau toks pavargęs, kad visiškai sukniubęs vežiko poza ant suolelio, o to kažkieno kompanionė (berods moteriškos lyties) jau taip pervargusi, kad Žemės trauka ją veikia dešimteriopai – neatsiplėšdama nuo šaligatvio, guli pusiau išsidrėbusi ir atsišliejusi į suoliuką ilsisi pravira burna. Gerai būtų, kad bimbalas neįskristų ar voverė ten nepradėtų slėpti riešutų. Giedraičiuose kelkraščiu nei iš šio, nei iš to lėtai, neskubėdama (bandydama susigaudyti, iš kur į kur šis kelias driekias) ropoja keturpėsčia moteris lengvai violetiniu veidu, ir tai – kad ir kaip gaila… Skaitykite toliau

Apie tai, kas man padėjo jaustis geriau po darbo netekties. I dalis

Turbūt žinot, kad darbo netektis patenka į daugiausia streso keliančių gyvenimo įvykių TOP-5, greta artimojo netekties, skyrybų, kraustymosi (!) ir sunkios ligos. „Ilzės dirbtuvės”, tiksliau darbas jose, man leido daug sykių tuo įsitikinti. Pastebėjau, kad į nuostatų keitimo praktiką ateina tam tikras procentas žmonių, netekusių darbo (nors dažniausiai kursą vis tik renkasi tiesiog džiaugsmo neteikiančius darbus dirbantys žmonės). Taip pat pastebėjau (ir su tokia teorija susidūriau ne viename šaltinyje), kad jei dirbame iš baimės (pvz., “reikia susimokėti už būstą”), jei darbas yra tik proto, bet ne sielos sprendimas (“čia gerai mokės, na ir kas, kad darbas nykus ir teks arti viršvalandžius”), anksčiau ar vėliau gyvenimas padovanoja žmogui progą stabtelėti, įkvėpti, apsidairyti ir perklausti savęs: ką, po paraliais, prasmingesnio ir įdomesnio galiu nuveikti šioje Žemėje? Tiesiog mes tą gyvenimo dovaną – progą keistis ir keisti – dažnokai suvokiame kaip praradimą, traumą, netgi pažeminimą, kai tai susiję su darbo netektimi „lietuviškas darbo… Skaitykite toliau

Apie laisvės skonį ir kvapą

Pastebėjau: kai liaujuosi kažkuo dalintis, tai baigiasi. Pvz., jei parašau eilėraštį, ir nukišu jį į stalčių, „ai, nedėsiu į FB”, tada antrą nubruku, trečią – staiga eilėraščiai liaujasi pas mane tykinę. Manau, taip tiesiog sutrikdau energijos mainus. Ką gi, tai šįsyk beveik iš egoistinių paskatų pasidalinsiu vienu džiugiausių man pastaruoju metu nutikusių dalykų – kad ir jums taip nutiktų ir kad pati šito neprarasčiau, nes neseniai buvau praradusi ir vėl (manau, dėl to, kad tuo su jumis nesidalinau). Na, apie viską nuo pradžių. – Intro – Pernai rudenį mečiau rūkyti. Mečiau be galo lengvai, tik šast – ir viskas. Prieš tai rūkiau 14 metų (Jėzau Kristau rudabarzdi! buvau neblogai apsirūkiusi pana!). Labai džiaugiausi metusi. – Tu labai gražiai pasidažiusi, – sykį man sako draugė sykį vakarieniaujant. – Aš šiandien nesidažiusi, – sakau jai. – Tik akių tušas, ir viskas. – Tu juokauji, – sako ji. – Jei norėčiau pajuokaut, gal… Skaitykite toliau