Apie žodžius, nuo kurių sveikstame


Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei: už kantrybę, subtilumą ir tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius (arba slaugo save pačius), naujais lygmenimis atskleis, ką gali baltoji kalbos magijažmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies, o daugiau ar mažiau toksiškiems žmonėms – padės pamatyti argumentų sijoti savo žodžius. Sakau tai be jokio noro pastaruosius užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, ir pati skleidžiau daug negatyvo, gerai žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba.

Tokios istorijos padeda atsikimšti ausis.

Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters gyva istorija padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus, namie slaugomus ar tik telefonu „aplankomus“ ligonius, o gal ir save pačius.

Mes su ja pirmą kartą gyvai susitikome mano maža legenda tapusiame seminare „Efektyvių žinučių dirbtuvės“.

Po kiek laiko sulaukiau jos laiško.

Atsiliepimas apie tai, ką gali žodis


„Laba diena, Ilze.

Prieš kelias dienas apsilankiau Jūsų puslapyje, ir perskaičiusi, kad Jūs džiaugiatės sulaukusi atsiliepimų iš EŽD dalyvių praėjus kuriam laikui, nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi.

„Efektyvių žinučių dirbtuvėse“ dalyvavau 2015 m. sausį, paskatinta savo Sesės. Jų metu gavau tikrai daug ir naudingos informacijos, taip pat pasikartojau dalį jau iš anksčiau žinotos, bet nebūtinai taikytos.

O savaitė po dirbtuvių gavau liūdną, bet kartu ir puikią progą panaudoti tas žinias praktikoje – Mama susilaužė klubakaulį, ir jai turėjo būti protezuotas klubo sąnarys.

Metai iki to lūžio mano Mamai buvo labai sunkūs – pirma viena liga kirto iš pasalų, daugmaž nuo jos atsistačius išlindo kita, vėl sudrebindama visą žmogaus pasaulį. Iš ramaus, savimi pasitikinčio žmogaus Mama tapo neramiu, nusilpusiu tiek fiziškai, tiek psichologiškai žmogumi.

Ir bac – dar tokia sunki trauma, lyg jau ir taip nebūtų buvę gana viso to „gėrio“.

Mamos emocinė ir psichologinė būsena krito kaip akmuo nuo skardžio.

Mano tikslas tapo labai aiškus – be kasdienio slaugymo kuo būtiniausiai kelti ir jos nuotaiką. Tad sėdėdama ligoninėje šalia jos klausdavau „Ar Tau pakankamai šilta“ vietoj „Ar nešalta?“, „Gal nori valgyti?“ vietoj „Ar nenori valgyti?“ ir filtravau, filtravau ir dar kartą filtravau savo kalbą nuo visokių neigiamybių ir „nuodų“.

Ir Mamos nuotaika buvo giedresnė.


Mama labai apsidžiaugdavo, kai jos aplankyti ateidavo draugai, dažnai po kelis kasdien. Pasitikdavo juos šypsena ir džiaugsmu, kad jie prasklaidys nykią ligoninės atmosferą.

Ir gerieji draugai, vos pasisveikinę, pradėdavo:

„Vargšele. Kaip Tau paskutiniais metais nesiseka. Tai Tau tikriausiai negera, bloga ir labai skauda? Tau tikriausiai gaila savęs? Už ką Tau kokia nelaimė? Ar kai griuvai skaudėjo?

O kai operavo irgi skaudėjo? Tikriausiai pati negali net tos kojos pakelti? Kokia baisi operacija! Ar randas labai didelis ir iš tolo matysis? Na bet vasarą gal kaip nors pavyks jį paslėpti, kai būsi prie ežero.

Bet dabar negali pati paeiti? Ir pati iki tualeto negali nueiti? Gali jau kelis žingsnius žengti? O siaube, kaip Tau sunkiai tas gaunasi, kaip baisu, kad nenukristum, kiek Tau tas pastangų kainuoja! Negaliu žiūrėti į Tavo kančias. O kaip ligoninės maistas? Kai aš kažkada gulėjau, taip neskaniai maitino, ir dar vidurius paleidę nuo jo buvo, o arbata kokia neskani. Tikriausiai naktį sunku miegoti – ir skausmas, ir dar ligoninės atmosfera. Ir apskritai kaip baisu ligoninės lovoje gulėti tarp kitų nesveikų žmonių! O kai mano kaimynei buvo lūžęs kaulas, tai jai blogai jį sustatė ir reikėjo peroperuoti ir…“ Ir nuo tokių rūpestingų draugų tirados matydavau, kaip Mamos žvilgsnis su vilties žiburėliu užgesdavo staigiai, lyg ant jo trys tonos srutų būtų užlieta, ir man suspausdavo krūtinę iš liūdesio. Nuo tokių svečių ji greitai pavargdavo („Vargšele, kaip greitai pavargsti, kaip Tave iškankino ta operacija ir skausmas!) ir nebenorėdavo su jais bendrauti. O jie taigi atėjo pabendrauti, dėmesio parodyti, tai negi eis lauk po kelių minučių? Reikia dar pabūti! Ir kai tokių ateina per dieną po kelis su savo kibiru srutų, mano rūpestingai sulipdytas klausimas be neiginių „Ar pakankamai šilta“ sulyginamas su žemėmis tų neigiamybių raganosių. O dauguma gerų norų vedinų draugų net nepastebėjo, kokią įtaką daro jų žodžiai, ir tik keli išgirdo, kai aš jiems tą rodžiau. Ačiū išgirdusiems ir susipratusiems.

Auklėta aš būti mandagia, gerbti vyresniuosius, bet:

Mamą aš myliu labiau.


Todėl, vos atėjus tiems „raganosiams“, įsistatydavau naglos kiaulės akis ir be skrupulų pertraukinėdavau jų tiradas sakydama arba kokie tos dienos pasiekimai ir pagerėjimai (pvz., į klausimą „Vos kelis žingsnius tegali paeiti?“ atsakydavau už Mamą „Šiandien dviem žingsniais daugiau ir jie žengti greičiau!“), arba visai kitą temą pradėdama, kad tik jos atspalvis būtų teigiamas. Ir Mama mažiau pavargdavo nuo svečių, šypsena jau užsilaikydavo, savijauta jos būdavo kitokia – geresnė.

Tuo pačiu mokiau ir Mamą vartoti kuo mažiau neiginių ir skatinau pastebėti teigiamus pokyčius, rodančius gijimą, stiprėjimą (vienu pratimu daugiau nei vakar padarė, aukščiau nei vakar koją pakėlė, greičiau tą patį atstumą nuėjo). Ir visa tai, tikiu, padėjo palaikyti tinkamesnę gijimui nuotaiką. Dabar Mama kuo puikiausiai vaikšto ir, pastebiu, gan dažnai jau norimą pasakyti neigiamą frazę pakeičia neutralia.

Tad ačiū, Ilze, už Efektyvių žinučių dirbtuvėse pasidalintą informaciją – ji man labai padėjo sunkiu laikotarpiu. O visiems, kurie lanko ligoninėje esantį žmogų, siūlau neklausinėti apie skausmus, nes jis ar ji, patikėkite, tikrai nepamiršta skausmo ir apie jį papildomai priminti nereikia. Geriau paklauskime „Kaip jautiesi?“ Jei norės, papasakos pats/pati, bet jei apie tai neužsimena, būkime pagarbūs ir nelįskime, kur nekviečia.

Kupinų kūrybos ir vidinės ramybės metų.“

Ačiū


Dėkoju Jums už tokią viltingą istoriją, ir ačiū visiems, kurie dalinasi savo atradimais ir nuveiktais darbais praėjus ilgėlesniam laikui po gyvų seminarų ir nuotolinių kursų. Tik taip didesnis ratas žmonių gali pamatyti, kaip veikia baltoji kalbos magija: per kitų patirtis.

Būtent todėl man jūsų grįžtamasis ryšys yra labai brangus ir vertingas, o jūsų atsiliepimai žvelgiant į dirbtuvių medžiagą iš laiko perspektyvos padeda stiprinti ir auginti seminarų ir kursų medžiagą.

Kodėl?

Nes iškart po seminaro paprastai pasipila labai daug gerų atsiliepimų, padėkų (žinoma, jei žmonės eidami nesitikėjo, kad aš darysiu auditorijoje stebuklus – deja, būna ir tokių lankytojų).

Tačiau tas pradinis įkvėpimas, džiaugsmas, kartais net euforija, dažnai reiškia tiesiog gerąja prasme išjudintus žmogaus pesimizmo pamatus, tam tikrą atsipeikėjimą iš sąstingio, ir suvokimą, kad mūsų pačių rankose visada yra labai daug, o atsakomybėje slypi didelė galia keisti savo gyvenimą į gera.

20160102_150201

Vis tik svarbiausi dalykai nutinka tik per laiką, ir tik laikas yra pats geriausias tikrintojas, kiek atviras žmogus buvo informacijai, kiek jis pats „pasiėmė“ iš seminaro, ir ką su tuo paskui nuveikė.

Šio laiško autorė šiandien pati man yra Mokytoja, kurios kantrybės ir atkaklumo linkėčiau sau iš visos širdies, o taip pat visiems, kuriems šių savybių šiandien stinga.

PS. Kiti tekstai panašiomis temomis:
apie kasdienį taškymąsi rūgštimi,
apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje,
apie gydančius žodžius,
apie žodžius, nuo kurių pražystame.

PPS. Norintiems gauti legendinio mano seminaro, „Efektyvių žinučių dirbtuvių“, įrašą su stipriai atnaujinta ir papildyta medžiaga – registracija čia.

Taip pat šiuo metu daug kam itin patogi galimybė nuotoliniu būdu, internetu, prisijungti prie EŽD eksperimento – nuotolinio dešimties savaičių kurso, padedančio kasdienės kalbos magiją iš teorijos paversti gyva, efektyvia, kasdiene praktika. Tai kursas-bestseleris, gyvenantis jau septintus savo metus ir pritraukęs jau daugiau nei 6000 dalyvių visame pasaulyje. Labai drąsiai rekomenduoju jį kaip „pamatą“ ar „pirmą klasę“ prieš renkantis bet kurį kitą mano kursą.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.