Apie kalėdines karštines


– NELEISKITE NIEKAM IŠ JŪSŲ PAVOGTI ADVENTO! – pamaldų metu kone išrėkė kunigas, į vieną sakinį sutalpindamas daug ir mano minčių šia tema.

Metų galas: pati Gamta nardina žmogų į ramybę ir vidinį pasaulį. Tamsa, tyla ir ilgos vakaro valandos kuria erdvę permąstyti besibaigiančius metus, suvokti klaidas, kad Naujuosius pradėtume skaidresne galva, švaresne širdimi ir stipresne siela, prisiminti pamirštas svajones ir sukaupti jėgos joms siekti.

Bet ne. Negi bus leidžiama žmogui taip paprastai susitikti su savimi ir neduokdie kažkuo aukštesniu, prasmingesniu? Kur tau.

Būtent gruodį žmogus yra tradiciškai kaip niekad kibinamas akcijų, lyg į peklą įtraukiamas ir tąsomas parduotuvių labirintuose, tampomas po „privalomuosius“ vakarėlius, kemšamas kaip nelaiminga žąsis pasiūlymais, pletkais, maistu ir alkoholiu, kaip perrūgęs grybas sloinikėly marinuojamas eismo kamščiuose.

Būtent gruodį žmogus gvaltavojamas emociškai, vertybiškai, finansiškai ir logistiškai už visus metus, būtent gruodį informacinis, reklaminis, vaizdinis ir kitoks triukšmas paleidžiamas visu garsumu – kad tik neišgirstum sielos kuždesio.

Kalėdiniai kamščiai, kalėdinis šopingas, kalėdiniai išpardavimai, kalėdinės išlaidos, kalėdinės skolos, kalėdinė karštinė, kalėdinės pagirios.
Kalėdų stebuklas? Nejuokaukit. Jis būna tik knygose ir filmuose. Jam čia nėra vietos.

Ir nebus, jei pateksim į tuščią, savitikslę, paviršutinišką kalėdinę mėsmalę, sumalančią žmonių laiką, jėgas, norus, santaupas, ir išspjaunančią juos leisgyvius priešais teliką virš 12 patiekalų ir iš reikalo pripirktomis dovanomis nukrauto stalo. Lyg kilogramai mišrainių ir dar daugiau daiktų galėtų užcementuoti prarają sieloje ir tyliai raudančią tuštumą širdyje.

O tegul būna tos vietos stebuklui.

Tegul būna tylos, erdvės, laiko, vilties ir jėgos atsilaikyti prieš kalėdinę mėsmalę.

Drąsią ir įkvepiančią kunigo frazę išgirdau pirmą Advento sekmadienį prieš keleris metus. Tada mano nenoras dalyvauti kalėdiniuose turguose tarsi legalizavosi. Tada mano Adventai tapo kur kas turtingesni džiaugsmu ir kur kas ramesni. Be skubos, kamščių, eilių, išsitaškymo ir išsipešiojimo.
Šiandien grožiuosi sniegu laukuose, žemais debesimis, saule, besimainančia su ūkanų tvanais, ir tykiai pietaujančiomis stirnomis neaprėpiamoje tyloje.

Mano gyvenimas yra čia.

Mano laikas yra čia.

Mano mintys yra čia.

Aš esu čia.

Šiandien prasideda dar vienas mano Adventas.

PS. Šis originalus mano tekstas buvo gėdingai pavogtas laikraščio „Švenčionių kraštas“ ir publikuotas kaip kūrinys, kurio autore melagingai nurodyta kažkokia ponia Aldona Ivanauskienė.

Prigautas vagiant ir gavęs mano advokatų kontoros pretenziją, laikraštis viešai atsiprašinėjo ir „labai apgailestavo“.

Ką gi. Blogų dalykų niekas nevagia…


Bookmark the permalink.

Comments are closed.