Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais


Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės.

O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių.

2012 metai

Birželio 20 d.

Žydi liepos.

2013 metai

Birželio 25 d.

Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur tolumoj lyg ir nusikvatoja kormoranas.

Kai eini paežerės link, atrodo, kad pieva net verda nuo gyvybės, beveik norisi kažko jos paklausti ar bent ištarti „padėk, Dieve” kažkokiam iš peties dūzgiančiam bitinui (nors jei ten tranas, tai jam ir Dievas nepadės). (…)

Sklaidosi debesys. Trumpa kiemo žolė po naktinės liūties basoms kojoms atrodo kaip šiltas ir švelnus didžiulio, gero, ramaus, magiško žalio žvėries kailis. Aš vaikštau nesibaigiančia jo nugara ir glostau jį.

Birželio 27 d.

Į visų sveikatą. Skyniau šįvakar liepžiedžius ir negalėjau sustot, priskretau prie tos liepos kaip kamanė prie medaus, taip ten viskas kvepėjo ir švelniai vežė.

Birželio 27 d.

Nuoru liepų šventę švęst. Nuoru!

Birželio 27 d.

Vakar nueinu skint liepžiedžių ir staiga jaučiu, kad prisiskyniau užtektinai, bet niekaip nebegaliu atsiplėšti nuo liepos. Šiaip aš beveik neturiu uoslės, bet staiga suvokiu, kad jaučiu tą magišką, nepergalimą, kiaurai į kiekvieną ląstelę besismelkiantį žydinčios liepos kvapą. Jaučiu, ir jis kerta man per kojas.

Jei man reiktų spėti, kaip praplaukiantiems silpnavaliams kvepėdavo gražiakrūtės sirenos, tysančios legendinių salų krantuos, aš sakyčiau, jos greičiausiai kvepėjo kaip žydinčios liepos, ir būtent šis kvapas, o ne jų žadą atimantys kūnai ir ne jų protą atimantys balsai pražudydavo didžiausius laivus.

Galiausiai įlendu į pačią liepą, ir po ja, tarp jos šakų, kvėpuoju giliai giliai, tiesiog siurbiu tą meduotą dvelksmą į save, o aplink piktai dūzgia bitės. Kas čia per varžovė?

Bet man bitės nė motais, jaučiuos lyg narkomanė, atradusi švelniausią ir gardžiausią narkotiką pasauly. Stoviu po ta liepa, pagalvoju, lyg palindus kokiai damai po sijonu, ir va taip – tik šast šast šast, – tuoj visai ją apšvarinsiu, apvogsiu iki nuogumo. Liepžiedžiai gula į dubenis, geltonai švytėdami byra man ant juodo bikinio ir į susegtus plaukus, kol galiausiai visa imu lipti pati prie savęs ir prie saulėje įšilusių liepos lapų nuo to ore tvyrančio medaus.

Po liepa prisiminiau nepaprastai žavų eilėraštį, skaitytą prieš kelias dienas:

užsitempę ant galvų
tamsiai žalius sijonus
šalia kelio alsuoja medum
liepos

(poetas Mindaugas Valiukas, knyga „Vogta vinis”, 2003 m. išleista „Apostrofos”)

Kai pavargau skint liepžiedžius, gėriau jų arbatą, tada įsipylusi dar puodelį ėjau praustis mikroskopinį medaus sluoksnį nuo kūno.

Nežinau, ar pavyko, – aš visą vakarą ir visą naktį kvepėjau sau ta žydinčia liepa. Nors dusyk išsiploviau galvą nuo žiedadulkių, kažkur ant manęs vis dar buvo likę medaus. Galiausiai pamaniau, kad man pačiai kvepia medaus prisipildę mano plaučiai, dabar lyg nektaro dumplės tvindantys mano naktinį kambarį tuo šiltu dvelksmu.

Išsitiesusi į patalus, sekundę iki sapno, vis dar jutau salstelėjusį svaigulį ir pamaniau, kad dabar esu medaus ir laimės maišas.

O arbata stovėjimui po liepa, deja, neprilygsta.

Birželio 28 d.

Skaitytojos patarta liepžiedžius paviriau. Manau, išėjo čefyras. Visa virtuvė ir svetainė kvepėjo kaip dievo kišenė.

Birželio 28 d.

Vakar iki Inturkės ir atgal nuėjau 8911 žingsnių ir sudeginau virš 300 kcal, bent jau taip rodė Walkmate’as. Pagalvojau, galiu sau leist riestainį, beprotiškai šviežią ir gardų, Molėtuose keptą. Su liepžiedžių arbata.

Birželio 30 d.

– Toks rūkas, gal išplaukiam valtimi?
– Plaukiam, – atsakiau.

Buvo pusė penkių ryto.

O štai mes jau iriamės per ankstyvo rytmečio rūką.

Parplaukę išvydom saulėtekį.

Liepos 4 d.

Pievose trata žiogų artilerija, kažkur tolumoj pritaria čiulbuonėliai, vis giedantys ditirambus bekraščiam dangui. Niekad nemaniau, kad lietuviška vasara lietuviškam vienkiemy gali būti tokia turtinga ir tokia įkvepianti. Jei ne kraujačiulpės venckiasparnės, sakyčiau, kad esu jau mirusi, tik dar to nesuvokiu, – vaikštinėju po Rojaus sodus, pėdomis bučiuodama šiltą žolę, klausydama liepos mėnesio simfonijų, ir mintydama, kad tai galėtų tęstis amžinai. (…)

Dabar termometras vis dar uoliai rodo 29 laipsnius šilumos ir manau, kad pats metas traukti maudytis į ežerą.

2014 metai

Liepos 8 d.

– Pieno lėkštelė –

Liepos naktis kaip katė –
ji sugrįžta vėlai,
bet galiausiai parėjusi 
glaustos ir glaustos į kojas.

Semia šešėlius tyla,
ir tušti kambariai
savyje saugo sapną.
Kol jį pagaliau išnešioja.

Upės veide
atsispindi paklydęs čiurlys.
Pasilenkus delčia
skaito debesiui
lemtį iš delno.

Vėjas įslysta vidun
ir užvėręs duris
pamėgina užsnūsti.
Bet jam nepavyksta
nė velnio.

Liepžiedžių dvelksmo tinkle
vėl šikšnosparniai du
įsipynė ir plaka sparnais
tarsi nebylės širdys.

Miego dievybė artėja
prie mūsų namų –

liepos naktį
lyg katę
balta
mėnesiena
pagirdys.

(Šis tekstas vėliau nugulė į naujausią mano poezijos rinktinę:

Ilzė Butkutė
ir kitos būtybės

Jei mėgstate gamtišką poeziją, kviečiu įsigyti abi dar likusias mano rinktines, nes mano poezijos knygos tiesiog šluojamos, ir paskui būna sunku gauti „pražiūrėtą” egzempliorių.)

2015 metai

Liepos 1 d.

Vakar miestas buvo sklidinas saulės ir vėjo, ir žingsniuodama įšilusiu Gedimino prospektu pajutau, kad vėjas žaidžia žmonėmis lyg popierinėmis lėlėmis – vėjas moterų suknių padurkuose, vėjas lengvuose jų drabužiuose, vėjas žmonių plaukuose ir vėjas medžių lajose, ir akimirką – tokią gyvą, tokią judrią, o drauge – amžiams sustingusią mano atminty, kaip sustingsta vabzdys gintare – tą akimirką man atrodė, kad šypsosi viskas: vos regimai šypsosi žmonės, smagiai lyg tingūs šiltų kraštų senukai saulei atsukę veidus kėpso namų fasadai, juokias medžiai, visas Vilniaus veidas nusigiedrijęs, išskyrus galbūt vienintelę Žemaitę, kuri net ir tądien atrodė lyg rūstus gyvenimo naštos prislėgtas vyrukas, nežinia kodėl vilkįs sijoną ir rūškano veido pasmakrę kietai susiveržęs skarute.

Tada pagalvojau – taip keista, visad maniau, kad mėgstamiausi mano metų mėnesiai yra gegužė ir birželis, tačiau tą akimirką buvau tikra, kad mano liepos pirmoji yra geresnė už vakarykštį birželį, aš ėjau ir grožėjausi miestu, ir grožėjausi jo žmonėmis, ir galvojau, man patinka: man patinka liepos, man patinka tai, kaip jos spėjo užaugti, ir kokios jos gyvos su savo išsprogusiais liepžiedžiais ir lipčiumi, varvančiu lapais, man patinka jų šešėliai, man patinka saulė, tyvuliuojanti vienoje Gedimino prospekto pusėje, man patinka prasilenkti su kerinčio grožio besilaukiančiomis moterimis, kurių pilvuose pūpso vaikai, kada nors sapnuosiantys šį liepų žydėjimą, man patinka, kai vėjas suvelia man plaukus, man patinka turėti laiko, man patinka eiti, man pašėlusiai patinka Katedros bokštas, man tai vienas gražiausių statinių šitam mieste – puikuolis bokštas, stovįs pats sau lyg niekur nieko, – man patinka, kad kertant Gedimino prospektą gali pasižiūrėt į Katedros pusę, tada į Žvėryno, ir visas prospektas atrodo lyg miesto stuburas, lyg švarūs kvėpavimo takai – nors nuo tos iš ten atsiveriančios perspektyvos aš, priešingai, visad sekundės daliai sulaikau kvapą.

Kol galop sustoju lyg įbesta ir pagalvoju: tai per gerai, kad būtų tiesa. Kudirkos aikštėje groja orkestras. Daugybė įvairaus amžiaus žmonių, pasipuošę baltais marškiniais, pradeda naują kūrinį. Kūrinį, nuo kurio man išsyk ima eiti šiurpai. Tai tikrai per gerai, kad būtų tiesa. Tai tikrai per gerai. Atpažinti prireikia kelių sekundžių: tai teminė daina iš “Mission Impossible”. Dūdos, būgnai, trimitai, ir ta magnetiška nuotaika, och!

Kudirka, rymąs virš orkestro, atrodo lyg jaunas lieknas hipsteriukas iš kurio nors Rygos hipsterių baro – toks patenkintas tuo, kas vyksta, ir vis tik slepiąs pernelyg geras emocijas, kad vis dar būtų pakankamai kietas.

Man pernelyg gerų emocijų nuslėpti nepavyko, kaip ir daugeliui girdėjusių šį kūrinį – žmonės plojo ir rėkė „bravo”, o dirigentas, nusilenkęs su savo orkestru kelis sykius, trumpai papasakojo, kad jie atvyko iš mažo Norvegijos miestelio.

Ir grojo toliau. Savo magišką muziką magiškoje pavakario saulėje, liepų žydėjime, laisvame mieste, laisvoje šalyje, po aukštu dangum.

Toldama pagalvojau, kad kasdien aplink mus yra šitiek dovanų, tik vieni vaikšto ir žiūri į jas, o kiti – sau po kojom. Vieni girdi muziką, kiti turbūt – rūpesčių radiją savo galvoje:
– Kažkokia tragedija, – graudulingu balsu taria viena garbaus amžiaus ponia kitai, jos abi ką tik išklausė kelis to paties orkestro kūrinius, jos tame pačiame Gedimino prospekte, tą pačią saulėtą liepos pirmąją, toje pat laisvoje šalyje, tame pat laisvame mieste, kurio žali paupiai atgiję žmonėmis: dviratininkų drabužiuose gyvas esąs prisimena vėjas, rieda jaunos šeimos su vežimėliais, įsimylėjeliai vaikštinėja susikabinę už rankų, bėga bėgikai, kažkas ilsisi pievoje ir skaito knygas, uodegas vizgina šunys, nardo kregždės ir dangumi čiurlena čiurliai, ir ten, kažkur, kitapus upės, po didelių senų medžių kojomis, vešlioje žolėje, ant aukšto Antakalnio kranto, sėdi du žmonės, ir žiūri į upę, ir kalbasi.

Ir aš akimirką norėčiau būti ten.

2016 metai

Birželio 25 d.

Vakar ėmiau derlių nuo liepos, kuri net gaudė nuo bičių ir kitų byzgalų. Nuėmiau kibirą. Per tą laiką sušvelnėjau nuo medaus kerų, tvyrančių ore, palikau lengvai apsvaigus ir labai rami. Šiandien nebeįstengiau tęsti skynimo – mūsuose buvo +32, tačiau teigiamas poveikis likęs. Liepžiedžių skynimas man jau ne vienerius metus turi magišką poveikį.

Birželio 26 d.

Visai netolies, kairiau, už keliolikos žingsnių, yra vieta, kur miega stirninai. Žolės po medžiais būna išgulėtos ir jie karts nuo karto pasirodo patys. Vakar vakare vienas iškėlęs galvą iš laukinės žolės stebėjo mus rekordinį laiką, paskui ten, atrodo, ir prigulė. O ko gi ne. Mano prosenelio žemėje nemedžiojama. Čia laimingi ganos ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.

2017 metai

Lietinga, darganota vėsaus balandžio pabaiga. Vilniuje liepos dar tik brinkina pumpurus. Iki jų žydėjimo tokį vėluojantį pavasarį dar labai toli.

Plikydamasi savo skintų liepžiedžių arbatą, pajutau, kaip stipriai ilgiuosi to laiko, kai toli už miesto, saulės užlietuose laukuose, dūzgia maža gyvastėlė, krebžda visokie žvėryčiai, ir kai diena po dienos vis garsiau ir garsiau ima gausti liepos. Prasideda jų žydėjimas.

Prisiminiau, kad esu nesyk rašiusi apie liepų žydėjimą FB. Nutariau surinkti tuos tekstus ir išdėlioti pamečiui. Darsyk pajusti tą šilumą, tą medų ore. Ir perbėgti per praėjusius metus, skirtingus kaip nežinia kas.

Gyvenimo skerspjūvis per liepų žydėjimą

2012-ieji man buvo labai sunkūs. Buvau netekusi darbo, neturėjau jokio pajamų šaltinio, tik skolas. Jaučiau baimę dėl ateities, artimoje aplinkoje jutau labai menką palaikymą, o kai kurie draugai leisdavo sau kvatojantis vadinti mane bedarbe (man tai tikrai nebuvo juokinga). Tas trumpas, sausas tų metų įrašas, „Žydi liepos”, puikiai atspindi pojūčių skurdą, kurį tuomet išgyvenau. Atsigręžusi atgal į ankstesnę save galiu paliudyti, kaip stipriai mus apvagia mūsų pačių baimės, įtampa ir vizijos stoka.

2013-aisiais per patį liepų žydėjimą išvažiavau į sodybą viena, šimtui valandų tylos. Situacija, palyginus su 2012-aisiais, skyrėsi kaip diena ir naktis. Turėjau daug užsakymų, buvau ką tik išleidusi naują knygą, ir kuriam laikui grįžusi dirbti į vieną reklamos agentūrą. Tos atostogos leido man atsigręžti į save pačią, pailsėti ir atrasti labai daug džiaugsmo paprastoje kasdienybėje. Tą gražiai atspindi ir tekstai.

Toje tyloje, sodyboje, pojūčiai tapo tokie aštrūs, kad aš tiesiog negalėjau nerašyti – atrodė, jei nerašysiu, sprogsiu nuo tų įspūdžių, apkvaitusi nuo liepų medaus. Tad rašiau, rašiau ir rašiau (žinoma, per tikrą tylos praktiką to daryti neverta – arba tai nėra visai tikra tylos praktika; rašyti visada galima po tegul ir labai trumpo, tačiau intensyvaus ir sąžiningo visiškos tylos pratimo, kuris labai stipriai žadina kūrybiškumą ir impulsus rašyti). Paskui pas mane atvažiavo draugai.

Per tas atostogas, ištylėjusi (beveik) šimtą valandų ir susidėliojusi kai kuriuos dalykus savo mintyse, aš pabaigiau grąžinti didžiausias savo gyvenimo skolas – kaip tai padariau, kas man padėjo ir kodėl labai skatinu kitus tapti laisvais nuo skolų, pasakoju nuotolinėje Nuostatų keitimo praktikoje.

Grąžinusi skolas, pajutau visiškai naują savo gyvenimo kokybę, grįžo vidinė jėga. Tais metais gimė pirmasis mano seminaras, kurį vos per kelerius pirmus metus aplankė tūkstančiai žmonių – Efektyvių žinučių dirbtuvės.

2014-ieji buvo keisti – virsmų metai. Išleidau antrąją poezijos knygą, mano dirbtuvės jau buvo įsibėgėjusios, augo darbų apimtys, augo atsakomybė, iki vasaros buvo spėjęs užaugti ir nemažas nuovargis. Gal todėl tais metais visas mano liepų žydėjimas tilpo į vienui vieną eilėraštį.

Tačiau pailsėjus ir atgavus jėgas sodyboje, vasaros gale pagaliau išsikristalizavo antrasis mano seminaras, Nuostatų keitimo dirbtuvės.

2015-ieji atėjo nepaprastai intensyvūs darbine prasme. Tais metais, tenka prisipažinti, aš kiek per daug dirbau. Ėjo pirmieji EŽD eksperimento metai, tuo metu bandėme jį su savanoriais. Aš turėdavau perskaityti neįsivaizduojamą skaičių laiškų kiekvieną savaitę – kartais penkias valandas per dieną vien tik rūšiuodavau laiškus. Žinoma, tai padėjo pastebėti, kas vyksta žmonėms išgyvenant informacinę detoksikaciją, patobulinti ir išplėsti begalę dalykų, ir jei ne tas darbymetis, ši programa nebūtų išaugusi iki 3000 žmonių vos per kelerius pirmus metus. Galima sakyti, kad aš tiesiog svaigau savo darbu. Tačiau toks užsisvaigimas, begalinis įsitraukimas tik į vieną temą ir savotiški akidangčiai viskam kitam daug kainavo. Tais metais vieną po kito nusamdžiau labai netinkamus žmones, dėl jų – stipriai uždelsiau kelis projektus. Praradau daug pinigų, daug laiko, ir, liūdniausia, daug įkvėpimo.

Tais metais liepų žydėjimo, matyt, paprasčiausiai nemačiau. Net jei nuvažiuodavau iki sodybos.
Pastebėjau liepas tą vienintelį sykį, mieste.

2016-aisiais į sodybą (ir apskritai kur nors) važiavau labai retai dėl to, kad mūsų katei reikėjo intensyvios, ypatingos priežiūros, kuri ir išgelbėjo ją nuo mirties. Tie keli fragmentai iš sodybos tokie trumpi tik todėl, kad aš norėjau kuo daugiau būti sodyboje, o ne postinti apie tai FB (juk tai du visiškai skirtingi dalykai).

Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip jau nusėmusi vieną kibirą liepžiedžių aukso, kitądien vėl skyniau derlių, ir mano teta prisijungė, ir mes tyloj, karštyje, bičių zvimbime ir medaus keruose skynėm ir skynėm liepžiedžius. Tai buvo geriausias Joninių savaitgalis lig šiol mano gyvenime.

Pasirinkti konkretų metų laiką, konkretų etapą ir peržvelgti prabėgusius metus man pasirodė įdomus būdas atsigręžti į vykusius pokyčius. Įsidėmėti tiesiog eilinę kiekvienų metų dieną būtų sunku, tačiau kai ta diena kažkuo ypatinga ir ji kartojas kasmet – galime praeitį peržiūrėti lyg nuotraukų albumą. Norėdami galite paieškoti jums svarbių kasmet atsikartojančių įvykių, datų, švenčių, ir taip pat patyrinėti, kaip keitėtės, kas vyko jūsų gyvenimuose, ar šie pokyčiai buvo tokie, kokių norėjote.

Kaip išsipildė mano kasmetinis liepžiedžių džiaugsmas

Ar žinojote, kad liepų žydėjimas visoje Lietuvoje prasideda skirtingu metu, o kartais liepų žydėjimą dviejuose skirtinguose miestuose gali skirti net visas mėnuo? Tą pastebėjau 2015 metų liepą, kuri buvo labai šalta. Mes keliavom po Lietuvą motociklu, aš pirmąsyk aplankiau Biržus ir negalėjau patikėti – ten liepų žydėjimas buvo vos beprasidedąs, pas mus (Molėtuose) buvo pikas, o Alytuje žydėjimas buvo prasidėjęs prieš visą mėnesį ir jau turbūt pasibaigęs.

Įsivaizduojate? Norint galima būtų išsinuomoti hipišką autobusiuką ir leistis į viso mėnesio trukmės kelionę po Lietuvą tiesiog skinant liepžiedžius skirtingose sodybose (žinoma, leidus šeimininkams ar už sutartą atlygį, nebūtinai piniginį). Būtų tokios klajūniškos, ekologiškos vasaros atostogos pažįstant savo kraštą ir svaiginantis turbūt fantastiškiausiais svaigalais Visatoje. Žydinčių liepų kvapu.

O dabar tegaliu spėti. Ar labai nustebinsiu pasakydama, kad išsiuntusi šitiek žinučių Visatai apie meilę liepoms ir kiek laimės jos man teikia, gavau visą guotą liepų? Po savo langais?

Liepos matyti pro visus – visus šešis – mūsų naujųjų namų langus. Aš negaliu sakyti, kad išsirinkau šiuos namus vien dėl liepų, tačiau jos vaidino tikrai svarbų vaidmenį. Atrodė, kad jos jau laukė manęs. Ilgus dešimtmečius. Ir man pirmąsyk įžengus į savo būsimą darbo kambarį, išėjus į balkoną, jos vis dar žydėjo. Liepžiedžiai jau buvo beveik tapę bumbuliukais, bet jos vis dar žydėjo.

Mums įsikrausčius, tvarkydamasi ir ieškodama naujų vietų daiktams, pirmas savaites namuose dažnai rasdavau liepžiedžių, įskridusių pro pravirus langus.

Taip iš lėto į liepų lapus įsismelkė pirmasis ruduo mūsų naujuose namuose:

Ir taip atėjo žiema:

O tada – ir pirmasis mūsų pavasaris šiuose namuose. Jis ėjo, tingėjo, lėtėjo, stovėjo ir vėl sliūkino. Bet galiausiai pavasaris vis tik atėjo. Šešios nuotraukos, arba kiek prasiskleidė kiemo liepos per savaitę. (Aš net stalą perstūmiau, kad daugiau matytųsi.)

Pabaigai

Ką norėjau pasakyti šia istorija?

Kad gauname tai, ką išspinduliuojame. Tūkstantmečius žinoma tiesa, skirtingomis kalbomis, skirtingomis istorijomis ir skirtingais tikslais pasakota tūkstančiuose knygų.

Aš viso labo pateikiau žemišką, konkrečią iliustraciją. Ne nupiltą iš amerikietiškos savipagalbos knygelės, o lietuvišką, vietinę, nutikusią čia.

Kartais seminarų ar praktikų dalyviai rašo strigę – persitempiantys rašydami svajones ar net svajojantys per jėgą, per surauktą kaktą, per sukąstus dantis. Kaip galima paleisti žinutę į Visatą suraukta kakta, per sukąstus dantis? Ką gausime atgal?

O štai mėgavimasis, grožėjimasis, gėrėjimasis, malonumo išjautimas visomis įmanomomis juslėmis, sąmoningas stabtelėjimas tame malonume, jo fiksavimas – visų pirma sielos fotoaparatu, mintyse, širdyje, tada popieriuje, telefone, SMS žinutėje, FB poste, nuotraukoje, filmuke – leidžia mums išsiųsti itin ryškią, itin aiškią žinutę Visatai. Lengvai, be prisirišimo, be kaprizo paleista žinutė grįžta išpildyta.

Juk būtent toks – lengvai paleistas į erdvę – yra nuoširdus mėgavimasis: be baimės, be verkšlenimų, kad tuoj baigsis (žydėjimas, atostogos, meilė, pinigai – nesvarbu). Juk būtent toks yra gyvas pasigrožėjimas – ne suvaidintas, ne saldus, ne sumeluotas, o tikras pasigrožėjimas. Liepomis, kito žmogaus namais, kito žmogaus darbais, kito žmogaus sėkme. Pasigėrėti kažkuo, užuot pavydėjus, – tai išsiųsti turbūt vieną efektyviausių žinučių savo pasąmonei ir visai Visatai.

Todėl ir sudėjau į vieną vietą visas savo žinutes apie liepų žydėjimą – kad pamatytumėt, kaip jos atrodė ir kaip buvo išpildytos.

Tiesa, niurzglys pesimistas, užkietėjęs bėdavotojas ar skeptikė su pagiežinga šypsenėle klaus:
– Ane? Jei tai buvo atseit tokia jau gera žinutė, kodėl tos tavo liepos neišsipildė anksčiau? Kodėl anksčiau neradai namų su liepomis už langų? Penkeri metai? Pfff…

Todėl, kad penkerius metus mano netikėjimas ir mano baimės buvo didesnės už mano džiaugsmą per liepų žydėjimą. Na, ir gal dar todėl, kad norėjau įsigyti namus be banko paskolos. 😀

Tačiau atėjo laikas, ir liepų kerai paėmė viršų.

Linkiu (visų pirma sau pačiai, drauge ir skaitytojams) prisiminti, kad tai mes patys renkamės dėmesio fokusą, o drauge su juo – ir jausmą, kurį siunčiame ir kuris anksčiau ar vėliau grįš atgalios.

Ieškoti priekabių ar ieškoti laimėjimų?
Bjaurėtis ar grožėtis?
Džiaugtis ar piktdžiugauti?
Gėrėtis ar pavydėti?
Mėgautis ar kentėti?

Tai yra laisvi pasirinkimai.

Gali būti kad nuo šiol visada, žydint liepoms, aš galvosiu apie savo ir kitų žmonių išsipildymus.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.