Blaivus gyvenimas be draudimų ir kontrolės

Žinau, kad visi nevykę “draudimai” ir tragikomiški “valstiečiai” didelei daliai žmonių suformavo labai neigiamą negeriančio žmogaus įvaizdį – kad blaivininkas yra trenktas vyžočius, vadinamasis control freak’as, liaudies kostiumą vilkįs, verbomis ir rožančiumi mostaguojąs, gėjams pragaru grasinąs vyrukas su sijonu ir kuodu ant galvos. Pašėlusiai gaila, nes iš tiesų labai daug žmonių, pasirinkę blaivų gyvenimą, tikrai daugiau laimi, nei pralaimi. Ir vis tik matydami tokį radikalėjimą, tokį buką, nenuoseklų baivybės idėjos vystymą, dabar turbūt jau retas tuo patikėtų.   Vakar skaičiau vieną straipsnį, ir apėmė toks liūdesys. Taip keista žinoti, kad tai, dėl ko vieni kovoja daug metų, dėl ko vieni kaunasi su mirtinomis ligomis ar ant rankų neša savo vaiką iš palatos į palatą, tai, dėl ko kiti skęsdami purtosi svetimų užkrautas skolas ar plikomis rankomis kovoja su aršiausiais vidiniais savo demonais, kiti lengva ranka tai meta į konteinerį. Tai yra gyvenimas. Po kelių savaičių pertraukos užsukau į portalus, ir… Skaitykite toliau

Apie blaivų gyvenimą – asmeniškai

2016 m. pradžioje skelbiau netradicinės apklausos apžvalgą. Tyrinėjau, dėl kokių priežasčių žmonės atsisako alkoholio, kaip jaučiasi be jo, kas jų gyvenime keičiasi ir į kurią pusę. Apžvelgiau daugiau nei 1100 žmonių atsakymus. Tąsyk baigdama tekstą žadėjau pasidalinti asmeniškais įspūdžiais keliaujant blaiviu keliu. Asmenine blaivaus gyvenimo patirtimi kaip tik neseniai domėjosi žurnalas “Raktas” – visas numeris buvo dedikuotas blaivybei. Dalinuosi pokalbiu su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte. **** Ilze, kiek žinau, esi visiškai atsisakiusi alkoholio. Kokia buvo Tavo patirtis? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?  Taip, prasidės jau treti blaivūs mano gyvenimo metai. Iš tiesų, alkoholio atsisakiau natūraliai. Pirmasis impulsas buvo mano apsilankymas kaimo mokykloje – tai buvo sveikas, nors ir liūdnas supurtymas. Įsivaizduokit: išlepusi vilnietė, ramiai kurianti reklaminius tekstus ir TV klipų scenarijus alkoholio gamintojams, atsiduria provincijos mokykloje. Ir ji turi pažiūrėti į akis vaikams, kurių tėvai nepaleidžia iš rankos bambalio… Tačiau tuo metu mano pačios aplinkoje buvo tiek alkoholio, kad tiesiog negalėjau įsivaizduoti savo… Skaitykite toliau

Apie naudingiausią savybę – be vidinės cenzūros

“Kokia žmogaus savybė XXI amžiuje praverčia labiausiai?”   – tiesiog fantastišką klausimą man uždavė žurnalistė Ieva Rekštytė iš IQ LIFE. Seniai buvo taip įdomu ir… taip sunku atsakyti į vienui vieną gerą klausimą. Dėl ko? Nes, pirma, aš pati nuolat cenzūruoju save (dėl šito mane peikia kai kurie žurnalistai). Ir antra, šįsyk mano atsakymą ribojo ženklų skaičius. Tačiau nepaisant vidinio cenzoriaus ir ženklų limito netikėtai viena po kitos man ėmė rašytis atsakymo įžangos. Tai buvo turbūt ilgiausiai mano rašytas tekstas, kurio finalas yra trumpiausias žodžių skaičiumi. Sedėjau Frankfurto oro uoste, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, karpiau, karpiau, karpiau, ir dar trumpinau… Turbūt dar niekad nebuvo taip sunku tilpti į žodžių limitą, nes turbūt dar niekad, atsakydama vos į vieną klausimą, nenorėjau pasakyti tiek daug. IQ LIFE tąsyk pasirodė mano pačios cenzūruota versija. Čia pateikiu visą tekstą – neiškarpytą savo pačios, kiek nepatogų, nesaldų ir nepozityvų.   Taigi,… Skaitykite toliau

Kuo kitoks blaivus gyvenimas? 1142 žmonių atsakymai

Pirma, dėkoju 1142 žmonėms, užpildžiusiems mano klausimyną, skirtą blaivininkams.* Tai šaunus rezultatas, turint omeny tai, kad klausimynas buvo prieinamas tik vieną dieną. Klausimynas gimė spontaniškai, kai socialiniame tinkle pasidalinau aštroku tekstu apie portalą, kuris į reportažą apie girtų smurtautojų nužudytą muzikantą sugeba įkišti tris alkoholio reklamas. Kaip tyčia, žiniasklaidoje tuo metu alkoholio tema išniro kitais rakursais: buvo svarstoma neskirti nedarbo išmokos neblaiviems, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas prabilo apie tai, kad pagalbos atsisakant alkoholio šioje šalyje laukia nei daug, nei mažai – 150 000 asmenų. Alkoholio tema tiesiog kybojo ore, tad nutariau į ją pažvelgti iš šviesiosios pusės – patyrinėti patirtis tų, kurie alkoholio yra atsisakę. Nesu sociologė, tačiau pašėlusiai mėgstu stebėti, analizuoti, ir, jei pavyksta, inicijuoti konstruktyvius pokyčius (iš šios aistros gimė ir mano seminarai, ir virtualus EŽD eksperimentas). Konkretesni šios anketos tikslai buvo įvardinti jos aprašyme. Galiausiai, iškart po Naujųjų Kėdainių rajone girtas tėvas į šulinį įmetė du mažamečius. Nuvilnijus audringiems raginimams sugrąžinti mirties bausmę, norėčiau pasakyti, kad ji nužudytų vaikų nebeprikels. Ir visais… Skaitykite toliau

12 klausimų pasirinkusiems blaivų gyvenimo būdą

Matau, skaitau ir girdžiu iš gyvai sutiktų žmonių, kad mano pomėgis rašyti apie gerus klausimus duoda naudos skaitytojams – žmonės prisipažįsta, kad mielai daro tekstinius pratimus ir džiaugiasi skyrę laiko patys sau. Šįsyk dalinuosi klausimynu, skirtu abstinentams. Nauda – abipusė: jūs galėsite patys sau įvardinti kai kuriuos dalykus, o aš gausiu neįkainojamos medžiagos. Kai pasidalinau šia anketa socialiniame tinkle, 1142 žmonės atsakė vos per vieną dieną. Tuomet anketą deaktyvavau, kad apdoročiau duomenis, tačiau pasipylė laiškai su pasiteiravimais, gal dar galima būtų užpildyti. Džiaugiuosi žmonių iniciatyva ir noru prisidėti prie informacijos rinkimo, tad parašiusi bendrą surinktos medžiagos apžvalgą ir asmeniškesnį tekstą apie abstinencijos privalumus ir iššūkius, anketą vėl aktyvavau – dabar ji vėl prieinama norintiems. : ) Sveiko proto sveikuoliams ir besilaukiančioms moterims, linksmuoliams krišnaitams ir suaugusiems alkoholikų vaikams abstinentams, sveikos gyvensenos trenerėms, maitinančioms mamoms, žvitriaakiams kultūristams ir ledinėms fitnio trenerėms, akušeriams-ginekologams, globojantiems besilaukiančias moteris, užkietėjusiems jogams, griežtosioms dietologėms, sporto medikams, anoniminiams… Skaitykite toliau

Apie alkoholikus ir koalkoholikus

Blaivi galva pasaulį mato truputį kitaip. Neseniai kalbėjau su viena pora, atsikirai su moterimi, atskirai su vyru. Kaip jūs turbūt žinot, alkoholizmas dažnai – ne vieno žmogaus, o visos šeimos liga. Alkoholiko partneris yra vadinamas koalkoholiku. Koalkoholikas neretai turi kitokių įsisenėjusių problemų, kurias savaip sprendžia gyvendamas su alkoholiku. Tarkim, koalkoholikas gali bijoti ar nemokėti kurti artimo ryšio, jis gali ieškoti santykių, kuriuose būtų apleistas ar patirtų skausmą – nes buvo apleistas ir patyrė skausmą vaikystėje, ir išaugo tikėdamas, kad apleistumas ir skausmas yra artimo ryšio dalis. Koalkoholikas gali ir pats alkoholiu “spręsti” įtampą, neviltį, negebėjimą reikšti emocijų. Koalkoholikas dažnai augo su geriančiu tėvu ar abiem. Čia tik keli pavyzdžiai iš knygų ir to, ką matau pasitvirtinant realybėje. Apskritai užaugti šeimoje, kurioje bent vienas iš tėvų gėrė, yra rimtas asmenybinis iššūkis (sakoma, kad Lietuvoje tokių šeimų – net 80 procentų), nes augdamas vaikas mato iškreiptą santykių modelį, iškreiptą žmonių santykį su savo emocijomis… Skaitykite toliau

Apie mažus lemtingus pasirinkimus

Susipažinkite: Annette. Ji laisvai kalba trimis kalbomis, jos bibliotekoje – 5000 knygų. Ir atrodo ji stulbinančiai. Nors jai – jau virš 70. “Ai, čia tiesiog geri genai,” – jau įsivaizduoju, kaip kas nors susiraukęs numotų ranka, maždaug – nesvaikim. Čia tokie genai… Na, jei kalbame apie Annette genus – tai jie tikrai ypatingi: Annette mama mirė nuo krūties vėžio sulaukusi vos 47, močiutė – nuo to paties sulaukusi vos 36, močiutės seserys taip pat anksti buvo pakirstos šios ligos. Diabetas giminėje taip pat buvo dažnas svetys – juo sirgo senelis, teta. Tačiau jos giminė noriai kirto mėsą, jei kiaulę – tai nuo knyslės ligi kanopų. O Annette yra vegetarė jau daugiau nei pusę amžiaus, ir veganė – beveik tris dešimtmečius. Sveikut sveikutėlė – ji net nepamena, kada pastarąjį sykį sirgo gripu. Genai ir giminės ligų istorija yra lyg užtaisytas ginklas, sako Annette. Gyvenimo būdo pasirinkimai lemia, ar paleisim kulką, ar… Skaitykite toliau

Apie suaugusius alkoholikų vaikus

Jei galėčiau jums rekomenduoti tik vieną vienintelę knygą, kurią siūlyčiau perskaityti šiemet, tai būtų “Suaugę alkoholikų vaikai”. Net drįsčiau spėti, kad ši knyga, jei ji būtų skaitoma masiškai, galėtų pakeisti mūsų šalies mentalitetą iš esmės.   Nuomonės žiniasklaidoje, kurios pasiekė pastaruoju metu, buvo tokios: 70-80 % Lietuvos šeimų yra vienaip ar kitaip paliestos alkoholizmo. Su tuo itin stipriai susiduriu savo darbe, nes į mano seminarus ateina moterų, gyvenančių su alkoholikais vyrais arba merginų, kurių tėčiai gėrė – apie tai sulaukiu laiškų ar moterys užsimena per seminaro pertraukas. Apie alkoholikes mamas prisipažįstama rečiau. Pastaruoju metu toms, kurios įvardina tokią problemą, taip pat drąsiai rekomenduoju šią knygą. “Testavau” šią knygą su žmonėmis, kurių vaikystės namuose buvo geriama, ir galiu pasakyti, kad “Eureka!” akimirkos skaitytojų veiduose buvo dažnos, o kartais palydimos netgi šūksniais. Tačiau šią knygą atsiversti siūlyčiau ne tik tiems, kurių mama ar tėtis gėrė (ar tebegeria ligi šiol). Šią knygą pati autorė… Skaitykite toliau

Apie krituolius ir kietuolius

Gal šiandien pašalpų diena? Ar buvo kažkokia akcija trys už dviejų kainą? O gal Lietuvą tiesiog atakavo zombiai? Lekiant senuoju Molėtų keliu, vietomis vaizdai panašėjo į pigų ir tokį prastą, kad net smagų B kategorijos filmą, iš tiesų – greičiausiai apie zombius arba apie kokią postapokaliptinę katastrofą, kurios palytėtiems dingsta galimybė vaikščioti dviem kojomis. Kažkas pardavinėja mėlynes prie kelio, padėti keli stiklainiukai, tačiau tas kažkas jas pardavinėjantis jau toks pavargęs, kad visiškai sukniubęs vežiko poza ant suolelio, o to kažkieno kompanionė (berods moteriškos lyties) jau taip pervargusi, kad Žemės trauka ją veikia dešimteriopai – neatsiplėšdama nuo šaligatvio, guli pusiau išsidrėbusi ir atsišliejusi į suoliuką ilsisi pravira burna. Gerai būtų, kad bimbalas neįskristų ar voverė ten nepradėtų slėpti riešutų. Giedraičiuose kelkraščiu nei iš šio, nei iš to lėtai, neskubėdama (bandydama susigaudyti, iš kur į kur šis kelias driekias) ropoja keturpėsčia moteris lengvai violetiniu veidu, ir tai – kad ir kaip gaila… Skaitykite toliau

Apie niūrius teisuoliškus abstinentus

Aną penktadienį siaubingai prisigėrėm su vaikystės drauge. Kai po vakarėlio kirtom paskutinę gatvę, kurios kitoj pusėj buvom pasistačiusios automobilį, ji, rodydama į vaikiną su dviračiu ir merginą su šunimi, pasakė: – Gal jie galėtų pervesti mus per perėją? Nes jau labai sunkiai paeinam. Bet bliamba, tokiu atveju jie iškart praneš policijai, kad mes girtos sėdam į mašiną! Tada ir vėl užsikniaubėm iš juoko, ir kurį laiką stovėjom įsirėmusios į kelius, negalėdamos suturėti laukinio kvatojimo. – Ilze, šitaip mane nugirdei… vienu buteliu… – vos atgaudama kvapą, išstenėjo ji. Iš tiesų įkalėm po butelį, ir ne bet kur, o prie Seimo fontano. Man buvo kažkokia chuliganiška nuotaika, tad nuėjusios į piceriją pasiėmėm po butelį bealkoholinio alaus išsinešimui, atsisėdom ant suklypusio suolo prie fontano palaikų, žiūrėjom į pamišėlių sodininkų suartą ir kiaulpienėm užsodintą fontaną, prie kurio tiek sėdėta prieš dešimt metų, kai gyvenau Gedimino prospekte, ir gurkšnojom kaip piemenys, ir krizenom kaip vaikai.… Skaitykite toliau