Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas.
Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu.
Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku.
Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad mūsų siela evoliucionuotų. Kad neužrūgtume tinginystėje, neišplertume patogume, kad nepradėtume ristis atgal, jau pasiekę vieną ar kitą išsivystymo pakopą. Kad nenaikintume savo sielos potencialo gyvi dūlėdami prie kompiuterio, kad nekauptume mūsų dvasios niekaip nemaitinančių turtų (ar VIEN tik jų), kad mūsų santykis su savimi pačiais ir mūsų gyvenimų žmonėmis augtų, vystytųsi.
Žmonės, norėdami kažką pakeisti savo gyvenime, dažnai taip drąsiai sako, “man reikia spyrio į šikną”.
Bet štai kai į šikną įspiria pats Gyvenimas, retas padėkoja.
Nes paprastai būna baisu.
Ir aš juos suprantu.
Aš taip pat gyvenime esu patyrusi praradimų.
Kadaise buvau susiejusi savo gyvenimą su žmogumi, kuris stipriai gėrė, smurtavo prieš mane psichologiškai ir, kelissyk, fiziškai, nebuvo ištikimas. Tada, jauna ir naivi, pasakojau sau iliuzinę istoriją, kad mes “menininkai”, kad čia tik toks – linksmas (?), kūrybiškas (?!), nebuitinis gyvenimo būdas. Tačiau išsklaidžius iliuzijas suprantu, kad praradau daug gyvenimo laiko, kurį praleidau žeminama ir terorizuojama.
Esu patyrusi porą darbo netekčių, o po antrosios (tapusios knyga “Atleisk savo šefą”) man buvo grasinama, kad daugiau Vilniuje darbo nebesusirasiu, nes jei nesutikau išeiti “gražiuoju” (t.y. be man priklausiusios išeitinės), jie paskleis žinią, o juk “visi visus pažįsta”.
Esu lindėjusi anuomet man labai didelėse skolose – tai nebuvo būsto paskola ar kažkokio daikto lizingas, tai buvo skolos, į kurias sulindau netekusi darbo, nes tuometinis išdidumas man neleido gyventi iš tuomet dar tik būsimo vyro kišenės, ir aš gyvenau iš paskolos.
Esu praradusi dešimtis tūkstančių eurų dėl nevalyvos, jokio finansinio išsilavinimo neturinčios apsimetelės “buhalterės” maklių, kurią vėliau, kaip juokdamasis sako D., “išvedė su antrankiais”.
Esu patyrusi begalę idėjų ir turinio vagysčių, kai visokios apie autorines teises negirdėjusios tetulės ir kuoktelėję dėdulės imdavo mano kūrybą ir ją kitiems rodydavo ar net pardavinėdavo kaip savą: ar eilėraščius, ar seminarų struktūrą, ar mano tyrimų medžiagą. Netikėtai ėmė rastis “eksperimentų”, nepasivarginama galvojant ir kitus pavadinimus. Jei kadais (dar 2012) mano veiklai duotas pavadinimas “dirbtuvės” kėlė labai daug klausimų ir buvo tikrai labai originalus, tai šiandien jau rastumėt 2487 seminarus tokiais pavadinimais. “Jei pas Ilzę į jos dirbtuves vos per pirmus veiklos metus atėjo keli tūkstančiai žmonių, davai ir mes viską vadinam dirbtuvėmis?” Nu vadinkit. Tik kad tas žodis jau nuvalkiotas iki negalėjimo. Ir taip mano pačios dirbtuvės prarado pavadinimo išskirtinumą.
Tačiau visi šie praradimai išėjo į gera.
Partnerio gėrimai, nuolatinės manipuliacijos ir neištikimybė išėjo į gera.
Po ilgo kankinimosi, aš, nors ir ne iš pirmo bandymo, įstengiau nutraukti tuos santykius. Girdėjau, dabar, po daug metų, žmonės matė jį, einantį kažkokiame priemiestyje ištinusį, violetiniu veidu, jau beveik visiškai asocialų asmenį. Greta jo galėjo eiti kita suvargusi būtybė – aš. Nedirbanti, nieko nekurianti, gerianti, viena koja nebe šiame pasaulyje. Bet neinu. Aš nuėjau kitu keliu. Visa tų santykių destrukcija išėjo į gera. Aš žinojau, kokių santykių nebenoriu ir kokių nebekursiu.
Darbo netektys, net ir žeminančiomis aplinkybėmis, išėjo į gera.
Po pirmosios žinios apie anuomet labai mylėto darbo netektį, dar iki palikdama darbo vietą, išgyvenau kelias labai sveikas, kūrybiškas, sutelkiančias savaites, ir dirbdama su savimi pamačiau, kiek daug dar galiu veikti šiame gyvenime, be prarasto darbo. Nors buvo giliausia krizės duobė, naują darbą gavau dar nesibaigus toms dviems savaitėms.
Po antrosios darbo netekties išėjau į niekur. Parašiau “Atleisk savo šefą”, mokiausi naujų dalykų, sukūriau (tuomet dar tik FB puslapio pavidalu) “Ilzės dirbtuves”, atsiradau kūrybiško ugdymo projektuose mokyklose. Visos šios patirtys vedė į “Efektyvių žinučių dirbtuvių” gimimą – seminarą, kurį be jokių reklamų vos per pirmus metus aplankė keli tūkstančiai žmonių. Po to gimė nauji seminarai, nuotoliniai kursai, pasirašė nauja, didžiausia mano gyvenimo knyga, kurios liko tik baigti kelis skyrius.
“Ilzės dirbtuvės” yra ilgiausiai dirbamas mano darbas iš visų turėtų. Tegul kadaise man buvo labai nemalonu, labai skaudu, labai baisu prarasti sąlyginai neblogai apmokamą, “saugų”, pažįstamą tuometinį darbą, tačiau šiandien dabartinio savo darbo nekeisčiau į jokį kitą “prestižiškesnį”, “geriau apmokamą”, “svarbesnį visuomenei”. Gal aš dirbu pogrindyje, tačiau aš irgi dirbu visuomenei. Šiandien tyliai, be pozavimo žurnalams ir be dūsavimų TV laidose, padedu kurti kritinę masę konstruktyviau kalbančių ir mąstančių, konstruktyviau problemas sprendžiančių, už savo gyvenimą atsakingesnių ir jį kryptingiau kuriančių žmonių. Sau neįsivaizduočiau prasmingesnio darbo. Ir tik ankstesnių darbų netektys mane atvedė į šiandieninį tašką.
Skolos ir baisi, dusinanti jų našta taip pat išėjo į gera.
Labai džiaugiuosi, kad mano tuometinių skolų už mane nepadengė tėvai ar vyras. Taip, atsisakiusi begalės dalykų, tačiau lengva ranka (nes žinojau savo tikslą) išsimokėjau didžiausią turėtą savo įsiskolinimą bankui (tai buvo penkiaženklė suma litais, man tuomet – tikrai labai didelė, už kurią, primenu, nieko nebuvau įgijusi). Padariau tai maždaug per metus nuo sprendimo tapti laisva nuo skolų. Prieš penkerius metus, sodybos terasoje, atlikus paskutinį pavedimą skolos skylei užkišti, atrodė, kad gimiau iš naujo.
Nuo to laiko labai atsargiai žiūriu į skolinimąsi. Pagundų būta, tačiau lig šiol nesiskolinau nė euro (išskyrus kreditinę, man reikalingą kelionėse, kurios limitą susimažinau iki mažiausio galimo). Žinoma, “niekada nesakyk niekada” – galbūt kokią dieną man teks imti verslo paskolą, jei sumanysiu kažką naujo ir didelio. Tačiau jei galėsiu išsiversti be to, su milžinišku džiaugsmu išsiversiu be to. Be pamokos, ką reiškia įsiskolinimai už nieką, tokio atsakingo finansinio elgesio nebūčiau išsiugdžiusi.
Ir finansinės netektys išėjo į gera.
Aš sužinojau kainą, kurią gali tekti mokėti už neprofesionalias, mėgėjiškas konsultacijas ir atgrubnagišką finansų tvarkymą (ar NEtvarkymą). (Taip pat praktiškai patyriau, kad negalima nuolat kartoti “dirbu ne dėl pinigų” – smagu dirbti dėl didesnių tikslų nei pinigai, tačiau lygioj vietoj prarasti pinigus tikrai nėra smagu; tai žiauru.) Buhalteriją atidaviau tvarkyti žinantiems, ką daro, ir nuo tada ne sykį konsultavausi su finansistais. Šiandien truputį geriau gaudausi, kas yra pelno marža, diversifikacija ir panašūs kosminiai dalykai, o dėl svarbesnių sprendimų pasitarusi su specialistais visada jaučiuosi ramiau.
Net vagystės išėjo į gera.
Dirbau su šauniausiais autorinių teisių teisininkais. Keli vagys buvo tikrai padoriai nubausti: vagysčių ir jų tapatybės atskleidimu, priverstiniais viešais atsiprašymais. Jų istorijos tapo geru precedentu, kas laukia kitų svetimo gero vagių ir perpardavinėtojų. Tačiau svarbiausia tai, kad mano aprašytos istorijos daugeliui kitų kūrėjų tapo paspirtimi ginti savo teises ir viešinti idėjų ir turinio vagis, jos didino bendrą žmonių suvokimą, kas yra intelektinė nuosavybė (o Lietuvoje šio suvokimo vis dar trūksta).
Praradimai, supurtymai, išbandymai, nelaimės, asmeninio gyvenimo krizės ir net katastrofos yra pamokos, jeigu gebame tame pamatyti pamoką ir ją mokytis. Ir už išmoktą pamoką kaskart esame tikrai dosniai apdovanojami.
Man atrodo, pavojingiausia patyrus didelį praradimą – paskęsti savigailoje, pyktyje ant kitų, ant paties gyvenimo, ant Dievo. Tikrai suprantu akimirkos pyktį ir savigailą, savaitės, na dar mėnesio. Bet virti tame metus, dvejus, dešimtmetį ar keturiasdešimt metų – sorry. Tokie žmonės tampa ilgametėmis aukomis, kankiniais, pilnais pagiežos ir neapykantos tiems, kam labiau pasisekė. Tai vaikštantys energetiniai vampyrai, tik ir žiūrintys, kam numušti ūpą, ką pažeminti, kam sugadinti dieną, iš ko pavogti nors krislą džiaugsmo.
Kas nori tapti tokiu žmogumi?
Tačiau kad netaptume tokiais žmonėmis, turime įdėti pastangų.
Po visų praradimų aš esu tikrai stipresnė, nei buvau prieš juos.
Po visų praradimų aš esu tikrai truputį išmintingesnė, nei buvau prieš juos.
Po visų praradimų aš esu daug turtingesnė, nei buvau prieš juos.
Tai ne tušti pareiškimai, tai faktai, kuriuos patvirtina po visų tų praradimų mano sukurti, pasiekti ir užgyventi dalykai.
Man “pasisekė” ne todėl, kad esu ypatinga, labai “pozityvi” (kaip klaidingai kartais mano žmonės), kad turėjau labai daug pagalbos iš artimųjų. Tiesą sakant, nelabai turėjau.
Man pasisekė todėl, kad kaskart pargriuvusi stojausi vėl, ir vėl ėjau, vėl veikiau, vėl kėliau sau klausimus ir ieškojau atsakymų į juos, vėl dirbau su savimi, vėl akis į akį sėsdavau su savo baimėmis, vėl pripažinau ir taisiau savo klaidas.
Ir mano praradimai nebuvo labai dideli. Yra žmonių, kurie praranda darbingumą, yra žmonių, kurie praranda gyvenimo partnerį, yra žmonių, kurie palaidoja savo vaikus. Ir jie vis tiek sugeba po to atstistoti ir gyventi toliau.
Jei šiandien esate praradę labai daug ar net, kaip manote, “viską” – jūs vis dar turite galvojančią galvą, plakančią širdį, turbūt bent vieną žmogų Žemėje, kuris jus myli, ir jus visada lydinčias aukštesnes jėgas – tik išdrįskite paprašyti jų pagalbos, jų vedimo, nes kol neprašote, niekas ir nevyksta. Aš pati po visų duobių atsistojau tik padedama kažko ten, aukščiau. Gal kartais gyvenimas mus ir parklupdo tam, kad atsigręžtume į tą aukščiau. Kad prisimintume, jog nesame vien kūnas, CV įrašų rinkinys, įgytas turtas, santuoka, pasiekimai. Kad esame daugiau. Kad vėl atsikeltume ir eitume, tik jau truputį į kitą pusę.
Tačiau pirmasis impulsas, pirmasis žingsnis stojantis turi būti paties žmogaus. Niekas nepadės – nei savipagalbos knygos, nei seminarai, nei psichoterapija, nei aukštesnės jėgos, jei keltis nenorės pats žmogus. O jei keltis norės, jei padarys nors menkiausią judesį – diena po dienos įvykiai ims dėliotis kitaip. Atsiras reali pagalba, ateis žmonės, pasieks svarbi informacija, prasidės vidinio valymosi procesai, į gyvenimą leisis naujos idėjos ir galimybės.
Kad ir ką jaučiatės praradę šiandien, kad ir kokiame taške dabar esate – tai tik jūsų starto (galbūt žemo starto) pozicija. Startuokite, ir pamatysite, kad einasi vis lengviau. O jei nekyla rankos ar kojos – prisiminkite, kad yra žmonių BE rankų ir kojų, kurie taip pat prisikelia po praradimų ir pradeda viską nuo pradžių. Tiesą sakant, yra žmonių be pusės smegenų, kurie sėkmingai gyvena. Nes net smegenys prisitaiko ir persikuria, jei žmogus to siekia. Aš nejuokauju, tai mokslo aprašyti atvejai.
Kaip sakoma, jei sukukai nuo visų vargų, susilenkei nuo sugniužimo, susirietei nuo skausmo – imk ir išsitiesk. Kad tavo angelas sargas galėtų nutūpti tau ant peties. Kad jam tavo gyvenime būtų vietos.
Ir jei dar niekada nebandėte jam padaryti vietos savo gyvenime, galite labai maloniai nustebti.
PS. Beje. Neseniai girdėjau smagiai sakant.
„Dievas saugo ne nuo audrų. Dievas saugo audrose.”
