Apie perdegimą, apatiją ir nepakeliamas būsenas


Šio teksto aktualumas auga su kiekviena savaite. Perdegimas, apatija, depresyvios nuotaikos, nemiga, pandeminis nuovargis ar nepakeliama įtampa – tai ženklai, kad kažką verta keisti, ir skubiai.

Jei esat rizikos grupėj, paskaitykit. Jei Jūsų artimasis rizikos grupėj, persiųskit jam. Jei artimasis taip pervargęs, kad negali perskaityti kelių lapų, išrinkit tai, kas svarbiausia, cituokit, ir įmeskit nuorodą į pilną tekstą. Jei žmogui rezonuos – jis paskaitys.

Pandemija didina „slėgį“ daugelio namuose, darbuose ir galvose. Tai NORMALU. Mes veikiame tokiom sąlygom, kokioms nebuvome ruošti. NATŪRALU yra ir pavargti, ir išsekti, ir įklimpti į apatiją. Tai nėra trokštama reakcija, bet ji tikėtina.

Gerai žinau, kas yra išsekimas, perdegimas, depresija; ir kaip tai siejasi su perteklinėm atsakomybėm bei atmosfera darbe. Neseniai sulaukiau vienos moters žinutės, kad vienas mano tekstas ją „išgelbėjo“. Gal tai buvo šis tekstas? Rašiau prieš pandemiją, tačiau man atrodo, būtent pandemija jį aktualizavo visiškai naujai.

Įdedu tekstą tokį, koks buvo; kai kurie sprendimai pandemijos metais turėtų kitus pavidalus, tačiau kam reikės – žmogus ieškos ir ras SAVO. 
Vitaminas, kurį miniu tekste, yra C; tačiau kaip ir ten akcentuoju – ne „forumiukų savigyda“, o profų įžvalgos turi vesti konkretų žmogų.
Jei dabar esat taip nusilpę, kad net neįstengsit perskaityt teksto – viskas ok; išsisaugokit jį, pasišierinkit sau („only me“), kai galėsit – skaitykit toliau, dalimis.

Tai rimtas tekstas su labai daug KONKREČIŲ rekomendacijų. Jei šiuo metu labai sunku – išsirinkite vieną, Jums labiausiai rezonuojančią, rekomendaciją, ir ją PANAUDOKITE. 

Tada įgysite jėgų pritaikyti antrą dalyką, tada trečią… kai sujungsit daugiau nei dvi tris rekomendacijas, rasis sinergija, kuri labai paspartins procesus. 
Ir po kiek laiko dabartinę būseną prisiminsite tik kaip blogą sapną. 
Kai taip nutiks – paliudykit kitiems, kad įmanoma, kad viskas keičiasi ir labai daug priklauso nuo mūsų pačių.

Paliudydami kitiems, įžodindami ir įkvėpdami kitą, „perleidžiam“ per save išsipildymų energiją ir tampam dar stipresni, dar atsparesni, ir aplink save kuriame dar daugiau stebuklų. Žmonės kartais mano, kad aš kažkokiom magijom užsiimu. Ne. Aš tiesiog labai daug atiduodu kitiems: įkvėpimo, išsipildymų istorijų, gerų patirčių. Ir taip turtėju su kiekviena diena.

Pabandykit. Mažu patiks. 

Rizikos grupė: profesija


Yra žmonių, kuriems perdegimas, krizės, depresija ir net nenoras gyventi gresia labiau nei kitiems. Tai gali būti susiję ir su ypatingomis asmeninėmis savybėmis, tačiau papildomą riziką kelia profesija ir veiklos sritis. 

Gydytojai, slaugos darbuotojai, teisininkai, psichologai, veterinarai (!), žmonės, dirbantys vaikų edukacijos srityje, restoranų darbuotojai, skubios pagalbos darbuotojai, įskaitant ugniagesius ir greitosios pagalbos gydytojus, kiti milžiniškus krūvius, stresą ir užgauliojimus darbe patiriantys profesionalai – tai žmonės, kurie turėtų būti budresni, atidžiau stebėti savo emocinę (ir fizinę) sveikatą, geriau ja rūpintis ir griežčiau atsiriboti nuo papildomo, nebūtino, perteklinio streso (kurį labai noriai “dovanoja” ir žiniasklaida, ir, kartais, aplinkiniai).

Tai nėra “pozityvus” tekstas, bet tikiu, jis bus naudingas balansuojantiems ant krizės krašto ar nuosekliai artėjantiems jos link. Tekstas nepaglostys ir nepačiūčiuos, bet nurodys galimas priežastis ir galimus veiksmus. 

Pradžiai truputis faktų apie konkrečias profesijas (jei faktai bus nuobodūs, pereikite išsyk prie dalių “KAIP ELGTIS SU TOKIA INFORMACIJA?” ir “KĄ GALIMA DARYTI SAUGANT SAVE?”). Rengdama šį tekstą, aptikau informaciją, kad JAV:

– Vyrai gydytojai turi net 40% didesnę tikimybę baigti gyvenimą savižudybe nei gydytojais nedirbantys. Nuo 35% iki 54% gydytojų patiria perdegimo simptomus (Lietuvoje, neabejoju, šie skaičiai gerokai didesni). Tokie aukšti rodikliai siejami su nepakeliamais darbo krūviais ir palaikymo visuomenėje stoka. (Taip buvo dar iki pandemijos.)

– Tarp slaugos darbuotojų moterų, remiantis 20 metų aprėpusiu tyrimu, savižudybės rizika didesnė net 58% nei likusioje populiacijos dalyje, tarp vyrų siekia 41%. Tai siejama su milžiniškais darbo krūviais, žodiniu ir net fiziniu užgauliojimu darbo vietoje.

– Moterys veterinarijos gydytojos turi net 3,5 karto didesnę tikimybę pasitraukti iš gyvenimo nei moterys iš likusios populiacijos dalies (kaip šito priežastys nurodomos dažnos situacijos, kai veterinarijos gydytojos turi atlikti gyvūnų eutanaziją vien todėl, kad savininkai negali sau leisti gydyti gyvūnų, užgauliojimai internete veterinarijos gydytojų adresu ir gyvai sulaukiami žodiniai puolimai iš gyvūnų savininkų; taip pat didžiulių studentiškų paskolų našta).

– Žmonės, dirbantys skubios pagalbos srityje, ugniagesiai ir paramedikai, teigiama, turi ne tik didesnę savižudybės riziką, tačiau net 40% jų turi didesnę tikimybę tapti priklausomais nuo alkoholio bei vaistų, nei likusieji.

– Mokytojai ir darželių darbuotojai, ypač uždirbantys mažiau, turi ženkliai didesnę depresijos riziką nei likusi populiacijos dalis. Net 40% ikimokyklinukų ir mokyklų darbuotojų turi klinikinės depresijos požymių, o sunkiausia yra jaunoms, mažai uždirbančioms moterims: teigiama, kad čia šis skaičius dvigubėja, ir tai net 4 kartus viršija depresijos procentą likusioje populiacijos dalyje. (Vėlgi: čia skaičiai iki pandemijos.)

– Teisininkai turi daug didesnį polinkį į perdegimą; tai siejama su perkrautais darbo grafikais ir perfekcionizmu, kuris paprastai šioje srityje neša ir sėkmę. 2016 atliktas beveik 13 000 praktikuojančių teisininkų tyrimas parodė, kad beveik 21% jų turi žalingų alkoholio vartojimo įpročių, 28% patiria depresiją ir 23% grumiasi su stresu.

– Restoranų darbuotojai dirba ilgas įtemptas darbo valandas, dažniau turi alkoholizmo ir net narkomanijos problemų bei “tradiciją slėpti emocines problemas”, kas jas dar labiau gilina.

– Atskirai išskirta statybose dirbančių žmonių grupė: jie dažniau įjunksta į alkoholį, rečiau matosi su šeima, todėl prastėja jų emocinė sveikata; jie taip pat jaučia papildomą įtampą dėl galimų traumų darbe.

Atrodo, JAV – toli, kitaip. Ir vis tik: truputį panašu į Lietuvą, ar ne?

Šaltinis:
https://www.businessinsider.com/jobs-with-mental-health-risks-like-suicide-depression-2019-10#suicide-rates-among-veterinarians-have-been-rising-for-the-last-three-decades-1

KAIP ELGTIS SU TOKIA INFORMACIJA?


Pirmiausia pažvelkim į tendencijas, kaip galima įtarti, lemiančias nebepakeliamą vidinę įtampą. 

Tai:

X milžiniškas stresas darbe, 
X nežmoniški darbo krūviai, 
X užgauliojimai (iš vadovybės, kolegų ar klientų / pacientų), 
X perteklinių atsakomybių našta, 
X perfekcionizmas, 
X mažos pajamos, 
X susidūrimai su didelėmis svetimomis problemomis (ligomis, nelaimėmis, mirtimis, žmonių ar gyvūnų). 


Straipsnyje nebuvo paliesti policininkai, psichologai, dvasininkai, kiti žmonės, savo darbe sugeriantys itin daug negatyvo ir dažnai susiduriantys su didelėmis neteisybėmis. Jūs taip pat galite šį sąrašą papildyti iš savo patirties ar tyrimų nuorodomis.

Vis tik aukščiau esanti informacija neturi būti naudojama savęs programavimui ir “tunelinio” matymo stiprinimui, kad “jei jau taip – tai nieko nepadarysiu, aš esu pasmerktųjų sąraše”. 

Visiškai ne. Tai TIK faktai, TIK tendencijos. Jas VERTA ŽINOTI, tačiau šią informaciją verta naudoti ne dar didesniam savęs demotyvavimui, o situacijos priėmimui ir konstruktyviems pokyčiams.

Pirma, jei kenčiate didelį stresą, patiriate perdegimo ar depresijos simptomų, jaučiate dingusį norą gyventi ir esate tarp aukščiau išvardintų profesijų ar turite profesinių panašumų (stresas, krūviai, užgauliojimai darbe) – tai tarsi “legalizuoja” jūsų savijautą. Ji nebeatrodo tokia nenormali, tokia “atsiradusi nežinia iš kur”. 

Viskas turi priežastis. Savijauta gali būti TIK pasekmė to, ką patiriate darbe ir už jo ribų. Savijauta yra laikina. Ją visada galime keisti.

Tokia informacija rizikos grupėje esančio žmogaus gali ir turi būti naudojama profesinei higienai: sąmoningesniam savęs saugojimui, geresnio poilsio planavimui, griežtesniam atsitraukimui nuo darbo laisvalaikio metu, asmeninių ryšių stiprinimui, rūpinimuisi savo fizine ir emocine gerove, jei reikia – papildomos pagalbos, papildomų stiprybės šaltinių ieškojimui, taip pat – aktyviam psichologinio smurto darbe stabdymui.

Šie žmonės tiesiog TURI SAVE LABIAU SAUGOTI. Jei jie mūsų artimieji – mes juos turime labiau saugoti. Jei tai jūsų artimieji ir jaučiate, kad ši informacija jiems svarbi – ne taginkite juos komentaruose po tekstu, o persiųskite jį spausdami „share“ ir pasirinkdami asmeninį laišką; gerbkime kitų privatumą.)

KĄ GALIMA DARYTI SAUGANT SAVE?


✓ Uždaryti duris darbui mintyse, kai durys uždaromos realybėje.

Savaitgaliais ar laisvadieniais atsiriboti nuo darbo. Per atostogas iš tiesų atostogauti ir nebandyti nudirbti kitų, per darbą nenudirbtų, darbų.
Žinot, kas labiausiai padeda “uždaryti darbo duris” man pačiai? Ūkio darbai. Malkų nešiojimas, tvenkinio valymas, žolės pjovimas, šakų pjovimas, arbatų skynimas, grindų plovimas, langų plovimas… paprasti, seni geri fiziniai darbai.

✓ Kontroliuoti nebūtinus pašnekesius darbe.

Mes nesame bejėgės marionetės, kurias kas panorėjęs tampo ir šeria tokia informacija, kokia patogi tik kitiems. Turim rūpintis ir savo pačių patogumu. Ar žmogui gali būti patogu nuolat gerti į save grasinimus, skundus, apkalbas, svetimą pyktį?

Kartais nereikia itin toksiškos darbovietės – užtenka vieno itin negatyviai nusiteikusio žmogaus. Sykį dirbau visai šaunioj agentūroj, tačiau viena kolegė tiek demotyvuodavo aplinkinius kalbėdama, kaip jai blogai, kad noras eiti į darbą vyto kaip rūgštimi laistoma gėlė.

Esu turėjusi skyriaus vadovą, turintį rimtų psichikos sutrikimų (laimei, jis vadovavo labai trumpą laiką). Savo agresiją ir vidinę sumaištį jis nuolat ištransliuodavo į mus. Vien tai, kad jį persodino į kitą kabinetą, nepaprastai palengvino mūsų su kolegomis dienas.

✓ Išmokti sąmoningo atsipalaidavimo technikų.

Kvėpavimo pratimų, meditacijos, vizualizacijos. Jei norėsit, parašysiu apie tai daugiau. Yra keli be galo paprasti dalykai, kurie tikrai labai padeda.

✓ Padėti savo kūnui, augintis atsparumą stresui.

Trūkstami vitaminai, sveiki fiziniai krūviai, geras miegas (net jei jis dabar atrodo neįmanomas) daro stebuklus. Verta ieškoti savo sporto šakos, savo būdų duoti kūnui naudingos veiklos, o jei trūksta kažkurių vitaminų, mineralų – būtina atstatyti jų kiekį.

Aš esu eksperimentatorė ir drąsiai bandau naujus dalykus “ant savęs” bei stebiu to poveikius. Aną rudenį vos vienas naujas, tačiau didelio streso akivaizdoje itin naudingas vitaminas padėjo man adaptuotis prie didelių stresų artimoj aplinkoj daug lengviau. Labai išsamūs kraujo tyrimai parodė, kad net milžiniški stresai nebeišbalansuoja skydliaukės, o biologiniai indeksai parodė, kad šiuo metu turiu mažiausią riziką susirgti vėžiu. Darsyk – tai buvo vos VIENAS vitaminas, kurį įtraukiau į racioną.

Tačiau nenoriu skatinti savigydos ir “forumiukų pseudomedicinos”. Jei jaučiate, kad kūnai prastai dorojasi su stresu – būtinai kalbėkitės su savo šeimos gydytojais, vardinkite simptomus, drauge ieškokite sprendimų, stebėkite rezultatus.

✓ Sąmoningai mažinti nebūtino streso savo gyvenime.

Nubraukite žvaigždžių dramas, skyrybas, nusikaltimus, nelaimes, pasaulio naujienas, kaimyno šeštos eilės pusbrolio trečios žmonos ketvirtos stadijos sinusitus ir panašias “malonias” istorijas, įprotį atpasakoti kitų žmonių negandas – ir depresyvių būsenų bei nerimo ryškiai sumažėja net 25% žmonių, rodo mano pačios atliktos EŽD eksperimento dalyvių apklausos. Jos nebuvo klinikinės, tačiau dalyviai itin atvirai pildė baigiamąsias anketas, ir net 9 iš 10 baigusių kursą jį rekomendavo kitiems.

Informacijos apdorojimas eikvoja milžiniškus kiekius mūsų energijos, o negatyvi informacija mums labai retai duoda kažką gero.

✓ Jei yra perdegimo simptomų – mažinti sprendimų priėmimus, kas gali palaukti – gali palaukti.

Kiekvienam sprendimui priimti smegenys naudoja energiją. Kai jos mirtinai trūksta, paskutiniu saugiklį išmušančiu dalyku gali tapti visai nereikšmingas sprendimas, kurį kažkas reikalavo būtinai priimti šiandien. 

Perklauskite savęs, ar kažkas mirs, jei atidėsite vieną kitą nereikšmingą sprendimą. Turbūt nemirs. O jei esate ant kritinio perdegimo ribos, nesiliovę šokti pagal kitų dūdelę mirti galite jūs. Nuo infarkto ar insulto. 
Čia ne gąsdinimas, tik parodymas, kuo gali baigtis nemeilė sau, nepagarba sau ir neleidimas sau sustoti, kai visos organizmo sistemos maldaute maldauja sustoti.

✓ Jei įmanoma – lankyti profesines grupes, superviziją, burtis į bendraminčių grupes (galima ir online).

Jei tai neįmanoma, galima ieškoti kitų grupinių susitikimų, kur būtų galima pajusti bendrystę, suprasti, kad esi ne vienas. Jei neišeina kitaip – galima kurti tokias grupes, keliant šviesius, kryptingus tikslus, bet ne susitikti / susiskambinti su likimo draugais darsyk padejuoti ir darsyk pagramzdinti vieni kitus į neviltį.

Grupinis palaikymas yra labai galingas, grupės iš tiesų veikia magiškai, JEIGU daugiau mažiau visi žmonės į jas ateina su šviesiais ketinimais, geromis intencijomis. Būtent todėl grupes ir pati lankiau, ir būriau, ir tyrinėjau šešeris metus: nes visada, vienareikšmiškai, mačiau akivaizdų grupinio palaikymo efektyvumą.

Dėl šios priežasties pati nuo 2020-ųjų subūriau uždarą grupę „7 minutės svajonei kasdien“, skirtą vieni kitų palaikymui ir pasidalinimams tų, kurie skaito mano tekstus ir yra lankę mano kursus.

Jei jums šiuo metu labai sunku ir neturite jokios profesinės grupės, tačiau esate tikintys, galite lankyti tikėjimo stiprinimo, maldos grupes, ieškoti pagalbos ir palaikymo jose. Tokios grupės veikia daugelyje miestų ir nieko nekainuoja. (Žinoma, saugokitės davatkų.)

✓ Sekinantį laisvalaikį keisti įkvepiančiu laisvalaikiu.

Laisvu (pertraukėlių) metu darbe eiti ne į portalus ar pletkų klausytis, o pasivaikščioti. Arba pasiimti baltą švarų lapą ir rašytis savo norus, tikslus, nuolat juos sau priminti. Nes pletkai tik užteršia atmintį, dejonės demotyvuoja, skundai kelia kortizolio kiekį kraujyje.

Jei viduje per daug negatyvo, pirmiausia išrašykite ir sudeginkite jį.
Jei norisi patylėti – geriau patylėti, nei semti pilnas ausis naujų paskalų ir dejonių.
Jei nieko nesinori – lai nieko nesinori; bet tai nereiškia, kad reikia DAR LABIAU bloginti savo būseną.

✓ Visiškai atsiriboti nuo visuomenės pretenzijų savo profesijos žmonėms. Visiškai.

Esu mačiusi mokytojų, medikų, psichologų (įskaitant ir vyrus), kurie verkė (tikromis ašaromis) kalbėdami apie tai, ką jaučia, kai paskaito anoniminius komentarus ar jų pasiklauso gyvai savo profesijos adresu.

Tai žiaurus savęs žalojimas.

Kam skaityti tuos komentarus? Kam klausytis kategoriškų, pagal vieną atvejį nuomonę apie visą profesiją susidariusių žmonių? Ką jie gero duoda? Kad sužinote “visuomenės nuomonę”? 

Sveiki žmonės vargiai lieja savo nuomones portaluose, ir dar anonimiškai. Tie žmonės nėra ekspertai, jie nėra jūsų srities žinovai – palikite jų nuomones jiems. 

Nesugėrinėkite jų į save, neleiskite joms kaip destruktyvioms virusų programoms įsismelkti į vidinį jūsų kompiuterį ir žaloti jus iš vidaus, menkinant jūsų savivertę ir pasiekimus.

✓ Dirbti su savimi.

Žinau, kad daug kas nemėgsta šios frazės, “dirbti su savimi”, tačiau darbas su savimi, savęs pažinimas (įskaitant savo silpnybių ir baimių pažinimą), savo poreikių išsiaiškinimas ir sąmoningas jų tenkinimas, asmeninių norų peržiūra, jų derinimas su profesine veikla, ASMENINIO gyvenimo sugrąžinimas į prioritetų viršūnę – tai NEĮKAINOJAMA, ir, paradoksalu, tai dažniausiai NIEKO NEKAINUOJA, tik popieriaus lapą, rašiklį ir truputį laiko sau. 

Tas laikas sau duoda tūkstanteriopą gražą. Tai milijardą kartų naudingiau, nei darsyk persigerti gandų, persivalgyti svetimų gyvenimų trupinių ar tikrąja to žodžio prasme persigerti ir persivalgyti. Milijardą kartų naudingiau.

✓ Mokytis išlaikyti sveiką distanciją nuo darbo.

Darbas nėra viskas. Darbas yra tik darbas, jis teoriškai daugeliui mūsų užima tik trečdalį paros – tačiau galvoje jis kartais užima neadekvačiai daug laiko. Visi patiriame nesėkmių, tačiau jos neturi mūsų sunaikinti. 

Jokie profesiniai pasiekimai nuoširdžiai nebedžiugins, jei perdegsite. Ir JOKIE pasaulio pinigai neatpirks dingusio noro gyventi. Tą turbūt daugelis žinome iš istorijų apie labai labai turtingus, pripažinimą ir šlovę turėjusius aukšto lygio profesionalus, tačiau norą gyventi vis tiek praradusius žmones.

✓ Visi drauge turėtume rodyti nulinę toleranciją smurtui.

Įskaitant žodinį smurtą ir psichologinį smurtą (kuris kartais gali pasireikšti ir kaip “baudimas tyla”). 

Fizinį smurtą daug lengviau pastebėti, atsakomybė už jį daug aiškesnė, tačiau šiuo metu Lietuvoje tiesiog gyvybiškai reikalingas žmonių gebėjimas atpažinti ir stabdyti būtent tą subtilesnį – ne fizinį – smurtą: žodinį, emocinį, psichologinį. Nes šis smurtas, gali būti, kainuoja daug daugiau gyvybių.


KODĖL BŪTINA PRIŽIŪRĖTI, KOKIA INFORMACIJA “MAITINAMĖS”?


Išskiriu šį punktą atskirai, nes tai MES atsakingi už tai, kuo pildomės visą dieną. Tai vienas dalykų, kuriuos VISADA galime kontroliuoti (nors labai nemėgstu žodžio “kontroliuoti”). Daugelis “voverės rate” ar, žiauriau tariant, “žiurkių lenktynėse” strigusių žmonių tai pamiršta. Kad galia vis tik MŪSŲ rankose.

Įsivaizduokime save kaip indą, tačiau ne stiklinį riboto tūrio, o plastišką indą, lyg guminį balioną. Kuris prieš sprogdamas dar turi truputį “rezervo”, kad ir koks įsitempęs yra dabar.

Jei visą dieną darbe į mus pilama rūgštis (streso, užgauliojimų, įtampos, nerimo ar tiesiog naudojimosi mumis kaip emocine šiukšlių dėže pavidalu), mes daug LABIAU nei kiti turime rūpintis, kuo esame pildomi laisvalaikiu ir kaip tą negerą perteklių iš savęs išpilti: per darbą su savimi, kūrybinį-terapinį rašymą, individualią terapiją, supervizijas, grupinį darbą ar dar kitaip.

Tačiau kažkaip tą garą išleisti būtina. Antraip tiesiog sprogsime, paskęsime juodumoje, nusivylime, neviltyje ar įtampoje.

Ir būtent MES PATYS turime “prisukti” negatyvo kranelius savo gyvenime. 
Galime labai norėti, kad psichopatas šefas staiga taptų maloniu atjaučiančiu žmogumi, tačiau to, patikėkite, niekada nebus, jei jis iš tiesų psichopatas. (Psichopatų, teigiama, daugiausia būtent vadovaujančiose pozicijose.) 

Galime norėti, kad žiniasklaida būtų prasmingesnė ir pozityvesnė, ar kad giminaičiai kalbėtų labiau įkvepiančius dalykus, užuot pletkavoję apie nepažįstamų žmonių ligas ir bėdas. 

Tačiau mes po vieną nesame pajėgūs pakeisti žiniasklaidos, o giminaičiai taip pat yra, kokie yra, ir jų bendravimo tradicijos yra tokios, kokios yra.
Iš tiesų daug greitesnis kelias yra tiesiog išjungti televizorių, atsijungti nuo isteriškomis antraštėmis šūkaujančio portalo, nutraukti nemalonų niekur nevedantį pokalbį (ir pagaliau pakeisti darbą, renkantis darbdavį, kuris nežemina ir neterorizuoja kolegų).

Net po sunkiausios darbo dienos ar savaitės galima išeiti pasivaikščioti į mišką, įkvėpti gryno oro, galbūt nubėgti ar sparčiu žingsniu nueiti kelis kilometrus, paskambinti šviesaus proto draugui ar, dar geriau, pasikviesti jį į svečius, prieš miegą prisileisti vonią su raminančia magnio druska, paskaityti įkvepiančią knygą (bet NE darbinę literatūrą).

Tai tarsi sudėtingiau, nes tam jau reikia galvoti – ką noriu nuveikti šį vakarą, kas mane pakrautų, nuramintų, pripildytų, atpalaiduotų, įkvėptų. 
O va gyventi negatyvų gyvenimą pastangų praktiškai nereikia – užtenka pasiduoti tėkmei, nesibaigiančių naujienų srautui, masiniams pasipiktinimams FB, išgėrinėjimo tradicijoms, nuolatiniam nusivylimui darbe, senų nuoskaudų atrajojimui… ir užburtas ratas sukasi. Dejonės liejasi, sprendimų nėra, rūpesčių malūnas braška.

Ir vis tik, kai pasiduodame tai negatyvo tėkmei, ji gali nunešti mus kanalizacijos vamzdžiais.O kai pradedame patys reguliuoti, KUR plaukiame, į kokias temas, į kokius vaizdinius, į kokias gyvenimiškas natas – atmosfera ima keistis, įtampa ima slūgti.

Kartais pirmi atradimai gali būti labai maži. Viena gydytoja po EŽD eksperimento rašė, kad jos darbinę savijautą iš esmės pakeitė vienui vienas performuluotas klausimas pacientams: vietoje “kuo skundžiatės?” – “kaip jaučiatės?” 

Juk toks klausimas ir atsakymas į jį leidžia pastebėti jau ne tik blogus dalykus, aptarti pagerėjimus ir galimas jų priežastis, pamatyti platesnį vaizdą, galop – pasidžiaugti savo darbo rezultatais. Juk žmonėms ir gerėja, ne tik blogėja. Juk turbūt ir gydytojui maloniau pastebėti savo sėkmės istorijas, ne vien nesėkmes.

Tai MES sprendžiame, kiek negatyvo, streso, nuovargio ir svetimų problemų pertekliaus įsileisime į save. Mes, ne kažkas kitas. Kai tai pamirštame, kažkas gali mus atsilapoti lyg milžinišką juodą šiukšlių maišą ir krauti, krauti, krauti – – kol suplyštame.

Neleiskite to daryti. Jūs nesate šiukšlių maišai. Aš irgi nesu šiukšlių maišas svetimoms problemoms, svetimoms nuoskaudoms, pretenzijoms ir nuolatiniams reikalavimams rašyti kažkaip kitaip, nei rašau. Kai tai supratau ir kai lioviausi leisti kitiems krauti į mane savo vidinį š bei pati jį retransliuoti, mano gyvenimas šoktelėjo į visiškai naują kokybę. 
Todėl labai dosniai dalinuosi savo sukaupta informacija su kitais.

Norintiems sąmoningiau rūšiuoti informaciją į vertingą ir šiukšliną, drąsiau mesti lauk toksiškas atliekas ir turėti daugiau argumentų stabdyti alinančius pokalbius, atgauti daugiau laiko sau ir naudoti jį savo gyvenimo kūrimui, ne griovimui – nauja EŽD eksperimento grupė, pradedame netrukus:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

PS. Niekas mums ant kapo nepadės medalio už viršvalandžius, net jei tie viršvalandžiai buvo “dirbami” tik mūsų galvoje, ilgai sukant darbines situacijas, pliekiant save už klaidas ir gromuluojant diskusijas, “kaip būtų buvę, jei būtų buvę”, taip kuriant sau depresijos liūną.

Niekas neįteiks garbės rašto už tai, kad per savo perfekcionizmą panirom į perdegimą.

Niekas neperves mums premijos už tai, kiek daug žeminimų ir mobingo darbe atlaikėm. Na nesu girdėjusi tokio atvejo, kad žmogui psichopatas šefas staiga pervestų 10 000 eurų sakydamas:
– Žmogau, tu ištvėrei šitiek mano teroro, o nenusižudei. Retas atvejis! Štai tau premija. Išvyk fantastiškų atostogų su šeima, jeigu tos šeimos dar nepraradai, žinoma.

Mano žiniomis, taip nėra buvę.

Tegul vertingiausias medalis būna širdies ramybė. Tegul svarbiausias garbės raštas būna mylinčio artimo žmogaus apsikabinimas. Tegul didžiausia premija būna gyvenimas, kurį norisi gyventi, kasdien prabundant su džiaugsmu ir maloniu nekantrumu išaušus naujai dienai.

Jei šiandien yra kitaip, jei kažkas skendi darbinėje prarajoje, jei perfekcionizmas visiškai atėmęs darbinį malonumą, jei streso įtampa tokia aukšta, kad net zvimbia ir, atrodo, tuoj gali įvykti sprogimas, prireiks trupučio laiko, trupučio pastangų, trupučio valios tai pakeisti. Tačiau gyvenimo svarstyklės anksčiau ar vėliau bus sureguliuotos (sakau iš savo patirties) ir paties GYVENIMO jūsų gyvenime vėl bus gerokai daugiau nei darbinių rūpesčių.

To ir linkiu.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.