Šis tekstas gimė netikėtai. Anoniminiai alkoholikai ir kaip mesti gerti nėra tradicinės mano temos, ir vis tik, šįsyk norėjau pasidalinti didesne doze vertingos informacijos šia tema.
Kiekvieną mėnesį būna žmonių, kurių nepriimu į savo praktikas visai nepriklausomai nuo to, kiek jie rašo norintys mokėti (dalyviai gali patys rinktis mokesčio dydį už mano kursus).
Ši moteris norėjo mokėti 500 eurų už kartojamą kursą, bet aš jai pasiūliau kitokių – visiškai nemokamų – sprendimų, o leisti dalyvauti kurse būtent tokia intencija, kokia ji norėjo dalyvauti, nematau prasmės.
Kodėl?
Nes jos užklausa neatitinka kurso turinio. Ji, registruodamasi vėl ir vėl, rašė, kad skęsta alkoholizme ir siekia pasveikti.
Tačiau aš negydau alkoholizmo, ir mano kursai nėra tam skirti.
Vis tik kadangi turiu sukaupusi nemažai informacijos ir patirčių, nutariau parašyti jai išsamų laišką su konkrečiomis rekomendacijomis, ką ji galėtų daryti, kur kreiptis.
Gal panaudos kažkas kitas?
Gal tam aš jį iš tiesų ir parašiau – kad kažkas pasinaudotų.
Sveiki, p. …,
radau Jūsų užklausą, ir ne vieną, – tačiau esant tokiai situacijai, savo praktikose nenorėčiau leisti dalyvauti. Užtat drąsiai Jums siūlyčiau kitokį kelią. Jei Jums įdomi mano patirtis ir pasitikite mano skleidžiamomis žiniomis (jei taip atkakliai bandote kartoti kursą, matyt, bent dalimi pasitikite) – kviečiu skirti laiškui truputį laiko: aš pasiūlysiu Jums kelis dalykus ir argumentuosiu savo rekomendacijas bei NErekomendacijas.
Pirmiausia, ko NErekomenduočiau jokiu būdu nei Jums, nei kitam žmogui:
– „kodavimosi” (kas gali būti ir „kreivom rankom” atliekama hipnozė, neretai pavadinama ir juodąja magija, nes taip kišamasi į laisvą asmens valią – savo seminaruose nesyk esu sulaukusi „kodavimo” žalą patyrusių žmonių; apie „kodavimą” labai skeptiški ir psichiatrų, ir dvasininkų atsiliepimai),
– gydymo psichiką veikiančiais vaistais (taip ne sprendžiant, bet slopinant alkoholizmą žadinančią problemą, „pakišant” ją „po kilimėliu” – man yra tekę matyti žmonių, kurie tarsi ir apsitvarko su alkoholiu, tačiau giliai „sėda” ant raminamųjų, migdomųjų, ir kt.),
– alkoholio „pakaitalų” (jau minėti raminamieji, migdomieji, taip pat – narkotikai, tegul ir „lengvieji”; vėlgi, žinau atvejį, kai žmogus tarsi metė gerti, tačiau anksčiau turėtos psichikos problemos ne tik nedingo, bet sunkėja, nes buvo paprasčiausiai „persėsta” ant narkotikų – tiesa, „tik” žolės, bet ji nėra tokia nekalta, kaip bandoma piešti: žolė gali provokuoti ir depresyvias būsenas, ir suicidines mintis, jei rūkoma „ne ant tos nuotaikos”),
– kitų radikalių „simptomų malšinimų”,
– egzotiškų ar ir mažiau egzotiškų „dvasinių praktikų” ar „dvasingumo ugdymosi studijų”, kas gali veikti tiesiog kaip pagalbos paieškų atidėliojimas ar gydymosi vengimo mechanizmas.
Esu mačiusi visiškai suluošintų gyvenimų, bandant tvarkytis vien tik su „simptomais”. Esu mačiusi lėtą, sistemingą savęs ir savo santykių naikinimą alkoholiu… uoliai lankant bažnyčią. Ir esu mačiusi absoliučią, tiesiog kritinę asmens degradaciją (iki asocialaus lygmens), „gydantis” alkoholizmą „torpedomis” (net nežinau, ar toks sprendimas vis dar egzistuoja; ir tiesą sakant nežinau, ar tas žmogus dar tebėra gyvas).
Taigi, „gydymasis” gydymuisi nelygu.
Na ir žinoma, liūdna pripažinti, tačiau esu mačiusi daug lėtai, sistemingai degraduojančių žmonių, kurie nepripažįsta savo alkoholizmo arba suvokia jį, bet neieško pagalbos. Jei ieškotų – galėtų gyventi klestėdami visomis prasmėmis.
Ką siūlyčiau kaip sprendimą nr. 1:
tai AA (Anoniminių Alkoholikų) susirinkimus ar panašią pagalbą, kur vyktų gyvi tęstiniai grupiniai susitikimai. (Pandemijos metu galima rinktis susitikimus online.)
AA gali būti labai, labai stiprus palaikymas ir įkvėpimas. Asmeniškai pažįstu gana daug žmonių, labai sėkmingai išsivadavusių iš priklausomybių būtent AA dėka. Jie grįžta į gyvenimus, kuria šeimas, augina vaikus, dirba širdžiai mielus darbus, jų veidai švyti. Nesakau, kad jiems buvo paprasta ar kad viskas būtinai pavyko iš pirmo karto, tačiau jie ieškojo savo kelio ir jį rado.
Neseniai vienas žmogus, atradęs suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV) skirtas grupes per mano tekstus, nusivedė mane į vienos AA grupės susitikimą, susipažinimui, kas ten vyksta. Tai iš tiesų buvo įspūdinga: ir liudijimai, ir gyvai salėje tvyrojusi energija. Labai norėčiau, kad visi bėdų su alkoholiu turintys žmonės duotų AA bent du šansus.
Kodėl du šansus, ne vieną?
Jei jau bandėte lankyti tokius susitikimus ir jie netiko, rekomenduočiau ieškoti kitų grupių (tai gali būti tas pats AA, tik kitame rajone, ar net kitame mieste) – vieniems daugiau, kitiems mažiau, o jautresniems net labai svarbi konkrečios grupės sudėtis, kaip tas mano pažįstamas pavadino, „grupės sąmonė”. Taip pat svarbu, kad jaustumėtės saugiai, komfortiškai, kad pasitikėtumėt aplinkiniais ir grupės atmosfera, kad leistumėte sau tikėti galimais pokyčiais ir sveikimu.
Grupėse, kur susirenka žmonės su bendra intencija ir kur yra patyrusio, pokytį išgyvenusio asmens ar asmenų „vedimas”, vyksta labai subtilūs, dažnai neregimi, tačiau labai galingi ir gilūs procesai. Tokios grupės labai palaiko giluminę transformaciją ir vidinį žmogaus sveikimą. Tačiau rašydama „grupės” šiuo atveju neturiu mintyje pavienio susitikimo-susibėgimo, pavienio seminaro ar kokių dirbtinės, sufeikintos, realiai nepatirtos ir nuo savipagalbos knygelių nurašytos „motyvacijos” grupių, – turiu minty ilgalaikį, tęstinį, kryptingą darbą susitinkant gyvai ar internetu ir dirbant pagal veiksmingą, daugeliui pasiteisinusią metodiką, kokią turi AA.
Daugiau sužinoti galima čia:
https://www.aalietuvoje.org
Kita alternatyva
Tai būtų Minesotos programa, tačiau apie ją kalbėti galiu mažiau. Ji taip pat susijusi su AA, tačiau čia žmogus mėnesį turi praleisti stacionare, vyksta labai intensyvus darbas su savimi, daugiau pasidomėti galima čia:
https://www.prevencija.lt/pagalbos-resursai/minesotos-programa/
Neseniai labai intensyviai ieškojau pagalbos vienam žmogui, tad žinau, kad Minesota kaip galimas sprendimas gana dažnai linksniuojama pačių medikų, psichiatrų. Tai ją siūlyčiau labiau iš „girdėjau, kad veikia” nei kad „MAČIAU, KAIP VEIKIA” pozicijos (pastarąjį dalyką taikau aukščiau minėtiems AA susitikimams).
Taip pat, jei esate tikinti, rekomenduoju siekiant išgijimo pajungti maldą, ir ne tik savo: galima pabandyti nueiti į Vidinio išgydymo pamaldas, itin efektyvu būtų prašyti užtarimo maldos, galima prašyti ir paminėjimo maldoje ilgesniam laikui: Jums priimtinoje konfesijoje, Jūsų pamėgtoje bažnyčioje.
Nesiūlyčiau šių dalykų, jei nebūčiau savo akimis mačiusi žmonių, kurie nuo alkoholizmo pasveiko būtent vien tik per tikėjimą ir maldą: be jokios kitokios pagalbos, programų, gydymo, juoba be jokių vaistų. (Tačiau, kaip galite suprasti, tai radikaliai priešingi atvejai, nei mano jau minėti, kai žmogus geria ir tuo pat metu uoliai meldžiasi ar lanko bažnyčią. Tai slidi vieta – kaip pajungti tikėjimą, bet nepaskatinti savo pačių ištižimo, kad „jei meldžiuosi, tai viskas bus padaryta už mane”, ir kaip neužsižaisti „labai tikiu į dievulį, bet labai velnias gundo” – čia, man regis, daug kas paslysta).
Jei nedalyvavote AA susitikimuose, turiu pasakyti, kad ten tikėjimas taip pat svarbus, o pasveikę žmonės dažnai kalba apie ten patirtą Dievo vedimą, apsaugą, neįtikėtiną suteiktą jėgą atsilaikyti prieš pagundas. Maža to, žmonės liudija, kad jėga, padedanti jiems atsikelti iš alkoholizmo liūno, veikia ir kitas gyvenimo sritis: padeda atkurti ar užmegzti naujus ryšius, rasti naujus, sielai daug prasmingesnius darbus, išbristi iš skurdo, materialaus ar emocinio.
Tačiau tą jėgą į savo gyvenimą pasikviesti turi pats žmogus.
Tikėjimas – toks subtilus dalykas: jis, bent jau krislas jo, turi būti pačiame žmoguje. Per jėgą jo niekas neįgrūs, neįkvėps, neįpumpuos, visokių „mokytojų” ir „technikų” persisotinusiam žmogui lyg gurmaniško patiekalo niekas per prievartą nesiūlys. Mes patys norim ir galim tikėti – arba nenorim ir dėl kažkokių priežasčių negalim.
Kaip tas mano pažįstamas žmogus man pasakė, jei negali tikėti, kartais užtenka norėti tikėti, ir tai jau gali būti pradžia.
Bet kuriuo atveju, AA išlieka vienu seniausių ir vienu labiausiai pasiteisinančių sprendimų vaduojantis iš priklausomybių. Aš turiu įžvalgą, kad tai, be viso kito, ir senas, jau labai stiprus egregoras, stiprinamas milijonų žmonių minčių ir ketinimų visame pasaulyje. Tad „atsirėmus” į tokią energetinę struktūrą, net silpniausias žmogus įgyja jėgos.
Tad jei netikite Dievu, aukštesnėmis jėgomis, tačiau dėl kažkokių priežasčių vis tiek ieškote tokios informacijos kaip EŽD eksperimentas – eidama į AA galite tiesiog tikėti pačia ketinimo, noro, vilties galia. Stebuklais patikime tuomet, kai leidžiame sau juos pamatyti – jei neišeina kitaip, iš pradžių galima pradėti matyti kitiems nutinkančius stebuklus, ir manau, kad AA yra gera tam vieta. Bent mažytis tikėjimas bus gera pradžia.
Tai būtų kryptys, kuriomis Jums siūlyčiau judėti.
Taip, tiek EŽD eksperimento, tiek Nuostatų keitimo, tiek Jaunaties praktikos metu kai kurie žmonės taip pat laisvai, spontaniškai, niekeno neverčiami atsisako alkoholio. Tačiau mano įspūdžiu – tie žmonės dar neturėjo tikrų, įsisenėjusių problemų su alkoholiu, jiems tai dar nebuvo tapę tapę liga ar rimta liga. Tiesiog valydamiesi nuo kitokio šlamšto savo gyvenime, jie pajunta, kad dingsta poreikis ir „užgėrinėti” šlykštumą, liekantį po toksiškų pašnekesių, žeminančios darbo dienos ar „projektų”, stipriai prieštaraujančių jų vidui, prigimčiai. Taip, kartais tai būna ir „heavy drinker’iai”, ir „visų vakarėlių sielos”, vis tik tai dar veikiausiai nėra alkoholizmas, ypač pažengęs alkoholizmas su abstinencija, negalėjimu negerti, užgėrimais, „daugiadienėmis” ir kt.
O Jūs jau į mano praktikas registruojatės ir anketas po kelissyk pildote, kaip galima įtarti iš turinio ir pašlijusios gramatikos, neblaivi – rašau ne gėdinimui, bet fakto užfiksavimui. Tai jau gali būti porimtis ženklas, kad išgėrus rimčiau sutrinka vadinamoji impulsų kontrolė, kyla noras „veikti”. Verta žinoti, kad kitu atveju tai galbūt gali būti sms’ai, laiškai, vieši FB postai, skambučiai, santykių aiškinimaisi ir kt.
Labai didelė Jūsų stiprybė – kad suvokiate ir pripažįstate savo problemą, tai jau yra tikrai labai daug.
Išėjimas iš esamos situacijos tikrai yra. Jei nebūtų – nebūtų tiek alkoholizmą sėkmingai įveikusių žmonių. Jų yra daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ne visi jie noriai pasakoja savo istorijas, ne visi noriai dalinasi pokyčiais, įkvėpimu ir viltimi. Tad verta eiti tiesiai pas tuos, kurie dalinasi ir padeda iškopti kitiems: tai AA.
Tačiau kitas žingsnis yra ieškoti adekvačios, efektyvios ir Jums asmeniškai tinkamos pagalbos.
Ir aš tikrai nesiūlyčiau dalyvauti EŽD eksperimente su tokia užklausa. Visai nesvarbu, ar žymite 85, ar 500 eurų mokėjimo dydį – nematau jokios galimos eksperimento naudos Jums šiame etape.
O būtent tos naudos, veikiančio būdo ir gyvai palaikančios grupės labiausiai linkiu.
Man būtų labai džiugu išgirsti kokių gerų naujienų. Jei norėsite parašyti, kai rasite Jums priimtiną ir veikiantį būdą išsivaduoti iš priklausomybės, aš labai džiaugsiuosi.
Pagarbiai
Ilzė
****
PS.
Tai, ko neparašiau laiške, nes pastarojo dalyko adresatas ne tas. Šio prierašo adresatas būtų tie žmonės, kurie ilgus metus skausmingai, alinančiai, savo asmeninio gyvenimo ir psichikos kaina bando per jėgą „gydyti” artimuosius: vyrą, tėtį, mamą, žmoną, vaiką, mylimąjį, draugę.
Mano kursai ne tik neprieštarauja AA, bet ir, kaip pastebi mano pažįstami, patys pasveikę per AA, turi daug bendra filosofine prasme; tačiau mano kursai – lygiai kaip ir AA programos – neveiks žmogaus, kuris čia buvo atgrūstas per jėgą, per prievartą, kad „pasikeistų”, kad taptų mums „patogesnis”.
Skaudu tai išgirsti, tačiau kol pats žmogus nenori sveikti, jo neveiks niekas. Galime stovėti ant galvos ir žongliruoti kojomis. Niekas neveiks.
Būtent šiame taške – bandydami per jėgą kitam sukurti savo trokštamą pokytį – iššvaistome labai daug gyvybinių jėgų.
Patarimas, kurį išgirdau tame aukščiau minėtame AA susirinkime, kuris man pačiai buvo laiku ir vietoje. Cituoju laisvai iš atminties, gal veikiau ne tiek tai, ką žmogus sakė, o labiau tai, ką išgirdau ir pasiėmiau:
– Jei jūsų artimieji serga, nebandykite prisiimti Dievo vaidmens, – pasakė buvęs alkoholikas. – Žinau, kad labai norisi stengtis dėl artimųjų, bet žmogus renkasi pats. Niekas neprivers žmogaus sveikti, niekas per jėgą jo neištrauks. O kada jis pats užsimanys – tada užsimanys. Gal jam reikia pasiekti savo dugną, kad suprastų, kur jis yra, ir nuo to dugno atsispirtų. Bandydami jį nuolat traukti, gal neleidžiam jam to dugno pasiekti. Nebandykim prisiimti Dievo vaidmens.
Nes Dievo vaidmenį prisiimti labai skauda.
PPS. Ir dar.
Grupės suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV):
http://www.suaugevaikai.lt
Ir alkoholikų artimiesiems (Al-Anon):
https://al-anon.lt