Kodėl sergančius vadinu sveikstančiais

Kalbos magija

Remdamasi gyvu darbu su tūkstančiais žmonių seminaruose ir šimtų žmonių atsiliepimais po mano nuotolinių kursų, vengiu akcentuoti “kovą” ir patį “vėžį” (ką šiuo atveju maitiname dėmesio energija, turbūt nereikia sakyti), o žmones, susidūrusius su onko- patirtimis, labiau mėgstu vadinti SVEIKSTANČIAIS, o ne sergančiais.  Užvakar buvo pasaulinė “kovos su vėžiu” diena, jo proga ir skelbiau šį tekstą, tačiau, kaip pastebėjo mano skaitytojai, jis gali būti aktualus ir susidūrusiems su kitomis ligomis. Paradoksas? Taip, galbūt ne visada sergančius vadinti sveikstančiais yra “tiesa”. Vis tik jei labai sunkiai sergantį kasdien vadinsime sergančiu ar jis pats taip save vadins, nuo to jis geriau tikrai nepasijus: nei neurocheminiame, nei vaizduotės lygmenyje, ir noro pačiam skatinti sveikimo procesus bus mažai, nes kiekvienas negatyvus žodis dirgina streso centrą mūsų smegenyse, mažina motyvaciją, stabdo, nusvarina rankas. O bebaimis organizmas pats gamina antivėžines ląsteles.  Tad nuolatinės kalbos apie ligą, pablogėjimą, simptomus vargiai augina žmoguje drąsą ir narsą, drauge ir… Skaitykite toliau

Apie norus, vizualizacijas ir š. vamzdžius mūsų gyvenimuose

Prasidėjo naujas mėnulio mėnuo, jo pradžia – svajojimui ir norų rašymui itin tinkamas metas, Jaunatis. Jos “natą” daugelis jautresnių, pagavesnių žmonių gali pajusti ir be kalendoriaus: prieš tai su senu mėnuliu strigusios idėjos, išsikvėpę darbai vėl su nauja jėga pajuda į priekį, keičiasi nuotaika (o dažnai ir orai), išsigrynina mintys, gyvenimo upė atplukdo naujus sumanymus, neretai dar patį Jaunaties vakarą (ar rytą) pasipila ir naujos idėjos (UŽSIRAŠYKITE JAS! Sakau iš patirties – nebūtinai jas išpildysite dabar, kartais jų laikas ateina po pusės metų ir daugiau, tačiau UŽRAŠYTI jas labai svarbu; kodėl – ogi yra visas naujos mano knygos skyrius apie tai).  Šį savaitgalį tarsi pačiame ore jau kybo kita melodija, nei darbo savaitei baigiantis, ir jei įsiklausysime į tai, ką patyliukais transliuoja Visatos radijas, nugyvensim ramesnį, džiugesnį, laimingesnį ir sėkmingesnį mėnesį, nei tiesiog bėgdami amžinose “žiurkių lenktynėse” ir visą laiką mintyse sukdami vien tik stresą pramaišiui su “svetimų gyvenimų serialais”… Skaitykite toliau

Kaip svajoti efektyviau… net būnant davatka

Vienas tūžmingas komentaras įkvėpė nekasdienį tekstą. 🙂 Galbūt ir jūsų aplinkoje pasitaiko agresyvokų davatkų, tai čia prieš naują Jaunatį keli kontraargumentai joms. O iš principo tai tekstas tiems, kurie įsivaizduoja Dievą kaip norų kioskelį ar užkandžių automatą, į kurį mėtomos maldų “monetos”, ir tiems, kurie gatavi nuprotėti, bet neatsisakyti kokio nesipildančio noro – truputis patirčių ir galimų korekcijų. Yra žmonių, kuriuos kitų išsipildymai ne įkvepia, o siutina. Taip, kažkam kitų išsipildymai provokuoja pyktį, pavydą ir pagiežą. Dažniausiai jų komentarai anonimiški, o tulželė išliejama už ilgus metus. Keista: kartais tie piktuoliai prisistato religingais, pamaldžiais. (Be bajerio.) Neseniai, prieš vieną Jaunatį (kurią visad kviečiu skirti sąmoningam svajojimui), man pasidalinus labai šviesia dirbtuvių dalyvės išsipildymų istorija, viena piktoji anonimė išsiplūdo, kad nesąmonės visi tie išsipildymai, nes, supraskite, ji 7 metus meldžiasi (!), o jos noras nesipildo. Iš to ji padaro išvadą (nes gi itin logiška spręsti pagal jos VIENOS nesėkmes apie VISO pasaulio… Skaitykite toliau

Alkoholikei, ieškančiai “stebuklingo recepto”

Jei mama alkoholikė, ar žmona, ar draugė, ar kolegė, ar sesuo – galbūt mano pasidalinimas bus naudingas. Tai ne šventinis tekstas, tačiau pasauliui pasipuošus blizgučiais ir garsiai grojant kalėdinius šlagerius, kažkur visai greta mūsų gyvenasi ir toks – labai nešventinis – gyvenimas. Šiuo metu pati aplinka (ypač virtuali) tarsi spaudžia dalintis žėrinčiais ir žibančiais džiaugsmais, tačiau kviečiu neapsigauti. Kartais tai, kad lieka “už kadro”, yra tikrai graudu, pilka ir tamsu: visai nepriklausomai nuo finansinės ir šeimyninės padėties, “statuso” ir kitų laimėjimų. Žinoma, eglučių, dovanų ir kuo prašmatnesnių puotų konkurse gali atrodyti, kad to – daug liūdnesnio – pasaulio nėra, tačiau šįkart rašau būtent dėl tų, kurie žino, kas lieka už kadro, ir kuriems šventės yra ne džiaugsmas, o vienas didžiausių metų išbandymų – visų pirma emocine prasme. Išsiuntusi laišką pagalvojau: net nežinau, ar ši moteris jį perskaitys, o jei perskaitys – ar nors ką nors panaudos.  Tekstas gimė netikėtai. Kiekvieną… Skaitykite toliau

Aš žinau, kas yra depresija, ir žinau, kas padeda

Kai kamuoja tamsios mintys, nemiga, nerimas, apatija ir bejėgystė. Ką tik buvo tarptautinė depresijos diena, ta proga noriu kai kuo pasidalinti. Pirma: nekenčiu tokių tarptautinių “švenčių”. Nuoširdžiai. Nes šis žodis nuvalkiotas, o jo prasmė iškreipta. Paauglystėje sirgau tikra depresija. Žinot, ne ta “depresija”, kai nerandi gražaus palto, vyras įteikia ne tokį vėrinį, kokio tikėjaisi, gauni ne tokį darbą, ar neturi su kuo spontaniškai skristi į Maldyvus, – ir ne ta “depresija”, kurią “diagnozuoja” draugė prie vyno taurės. O ta tikra depresija, kurią diagnozuoja gydytojai. Aš žinau, kas tai yra. Ir tai gerai. Ši patirtis ne tik anksti išgrynino mano vertybes, užgrūdino, ir padrąsino tokiam gyvenimui, kokio noriu AŠ (o ne “ką kiti pagalvos”). Drauge būtent šios patirties dėka žinau, kad yra BEGALĖ kitų būdų lipti iš depresijos, nei vien tik vaistai. Nuo juodos paauglystės mane lydėjo slapta baimė atkristi ir įklimpti vėl taip giliai, kaip buvau. Tik prieš kokius penkerius… Skaitykite toliau

Apie inteligentišką baimę svajoti

Neeilinis pavyzdys, kiek gali besikeičiantis žmogaus nusiteikimas, ir labai geras, paprastas testas kiekvieno vidiniam tyrimui. Atsakykite sau į klausimą, nemeluodami, spontaniškai – kad sužinotumėte, kuo tikite: ar inteligentai Lietuvoje turi teisę gyventi oriai, aprūpintai ir gerai? Ar kultūringi, išsilavinę, turtingesni visų pirma savo žiniomis ir dvasia žmonės turi teisę padoriai uždirbti, gyventi neskaičiuodami kiekvieno euro, maloniai leisti laisvalaikį ir atostogauti be rūpesčių? Vat ir NE! Žiaurus atsakymas? Žiaurus. Ir iš principo nesąmoningas. Deja, daugelyje inteligentiškų žmonių – būtent jų viduje, visų pirma jų viduje – slypi tas “NE”, ir tampantis pagrindine kliūtimi renkantis ramesnį, geriau aprūpintą, daugiau galimybių teikiantį gyvenimą. Kodėl? Nes daugelį mūsų taip išmokė aplinka, daugelį mūsų tuo kažkas įtikino. Skurstantis inteligentas ir pinigais aptekęs “spekuliantas”, “komersantas” – po Nepriklausomybės įsigalėjęs vaizdinys, graudi kontrastų karikatūra, deja, vis dar gyva daugelio galvose. Arba amžina “dvasios” ir “materializmo” kova, dvasią padarant išskirtinai Šviesos lauku, o bet ką žemiška – Tamsos… Skaitykite toliau

Kaip pasidovanoti naują darbą

Nuostatų keitimo praktika: atsiliepimai

Gal kažkas varo sau ligą nekenčiamam darbe ir nebeturi jokios vilties, kad kažkas gali būti kitaip. Ir gal tas kažkas tą naują darbą galėtų tiesiog pasidovanoti. Nes gal iš tiesų iki kito – kur kas prasmingesnio, kur kas daugiau džiaugsmo nešančio, ir kur kas geriau apmokamo – darbo trūksta viso labo aiškesnės vizijos, ko norisi, ir vidinės strategijos tam pasiekti? Labai konkrečių klausimų, leidžiančių gimti labai konkretiems atsakymams? Konkrečių veiksmų, gimstančių iš konkrečių paskatų? Aš atvirai ir detaliai dalinuosi savo jau daugeliui suveikusiomis strategijomis ir gyvais pavyzdžiais iš tikro gyvenimo, o ne verstinių savigalbos knygelių. Ir seminaruose, ir kursuose. Itin daug tokių strategijų sudėjau į nuotolinę Nuostatų keitimo praktiką. Gal kažkas, darsyk pasinaudojęs šiomis gairėmis, taip pat pasidovanos laisvę nebevergauti nekenčiamame darbe ir naują, patrauklesnį, įdomesnį, daug prasmingesnį ir daug geriau apmokamą darbą. O gal jį net susikurs. Žinoma, zyzlos zys, kad tai neįmanoma, nes jų pasaulyje tai tiesiog dar… Skaitykite toliau

Mamos žodžių galia ir nuotaikos darželyje

EŽD eksperimentas: atsiliepimai

Kas domisi, labai gerai žino (ir žino ne tik “iš knygų / seminarų”, o jau iš asmeninio patyrimo), kad mamos žodžiai ir mintys, mamos emocinė būsena ir net tai, kokia informacija mama “maitinasi” kasdien, labai stipriai veikia vaiką. Sakoma, kad jei mama išsekusi, jeigu ji “išsidraskiusi” emociniame ir energetiniame lygmenyje – tą neišvengiamai jaučia ir vaikas, kad ir kaip mama tai slėptų. Ir atvirkščiai: kai mama pailsi, pasimaitina gerais dalykais, saugo save nuo destruktyvių ryšių, toksiškų kalbų, kaip palaistytas augalas pražysta ir jos namai, ir jos vyras, ir jos vaikai. Dalinuosi būtent su mamomis: vienos mamos laišku, kurio tikslas ir buvo – leisti sužinoti kitoms, kaip žodžiai ir temos veikia atmosferą namuose ir vaiko būsenas:   “Sveiki, Ilze, iš dėkingumo Jums, kad turiu galimybę dalyvauti šiame eksperimente ir iš nuostabos, kad tai tikrai veikia, jau antrą savaitę neapleidžia mintis, turiu parašyti šį atsiliepimą 🙂   Pasistengsiu rišliai sudėlioti mintis (bandau… Skaitykite toliau

“Išsivadavau iš jausmo, kad esu kažkam skolinga už gyvenimą ir menkesnė už kitus”

“Sveiki, Ilze, Tikiuosi, kad šis laiškas Jus pradžiugins ir laikas jį skaitant Jums bus malonus. Praėjo jau daugiau nei metai, kai pirmą kartą pagalvojau, kad norėčiau Jums parašyti. Tai nutiko 2017 rugpjūtį, kai išdrįsau savo šefės pasiprašyti didesnio atlygio už darbus ir visai lengvai jis man buvo pakeltas. Tada nustėrau nuo minties, kad “taigi čia būtent tai, apie ką rašo Ilzei kiti praktikų dalyviai, negali būti, kad ir man tai nutiko… gal čia tik sutapimas?”. Aha, “sutapimas”. Tuo metu kaip tik buvo praėjęs nepilnas mėnuo nuo EŽD nuotolinės praktikos pradžios. EŽD pradėjau 2017.06.23. NKP dalyvavau nuo 2017.11.30. Taigi tokia buvo pradžia. Noriu pasidalinti ir ilgesniu sąrašu dalykų, kurie mano gyvenime pasikeitė į gera su Jūsų pagalba: Visiškai atsisakiau alkoholio ir mečiau rūkyti. Tokį sprendimą, tiesa priėmiau dar prieš prasidedant EŽD eksperimentui, bet Jūsų tekstai smarkiai prisidėjo prie to sprendimo. Galutinai atsisveikinau su rūkymu ir alkoholiu pirmomis EŽD eksperimento savaitėmis. Visai lengvai,… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius “kapelius be kapelių” – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius “kapelius be kapelių” yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau