Nesvarbu, kas esi, svarbu, kuo tiki : )

Ir ką jūs jam? Juk tai Kutas. Ponis, kuris nežino, kad yra ponis (nes arkliai neskirsto savęs į didelius ir mažus). Pats sau Kutas yra toks pats arklys kaip kiti, ir elgiasi taip pat kaip kiti – kiek leidžia pajėgumai ir aplinkybės. Ir štai jis varo pirmas – tegul iš tiesų tik kelias ar keliolika sekundžių, bet pirmas – arkliams šiandien dūkstant pūgoje. „Kutas skuta,“ – žiūrėdama į nuotrauką, juokiasi Olga. Kutas bėga pirmas. Visada prisiminsiu tą jų dūksmą. Tai buvo pirmas kartas, kai taip ilgai stebėjau šėlstančius, išdykaujančius, aplink ratais lakstančius arklius. Tai su niekuo nesulyginamas jausmas. Galios, gyvybės, lyg spyruoklė suspaustos ir netikėtai prasiveržiančios jėgos jausmas, truputį bauginantis, tačiau drauge kerintis ir traukiantis kaip magnetas. Ir žemė arkliams lakstant dunda – tai ne metafora, ji tikrai dunda.: ) **** Arklių slėnis yra vienintelė arklių prieglauda Lietuvoje, kurioje naują gyvenimą pradeda ir gyvena arkliai, kitur nurašyti dėl ligų, senatvės,… Skaitykite toliau

Apie šilumą žiemiškame šaltyje

Aną sekmadienį vakare verkiau, ir negalėjau pati sau iki galo paaiškinti, kodėl. Tą savaitgalį Arklių slėnyje nepakeliamose kančiose mirė kumelė, kuri į prieglaudą pateko jau pernelyg stipriai nukankinta, kad išgyventų. Tačiau verkiau ne dėl jos. Tą sekmadienį, dieną, žiemiškame šaltyje, arklių „valgykloje“, priėjau prie tvoros ir sudėjau pirštinėtas rankas į rieškutes, lyg kokį dubenėlį, ir parodžiau vienam arkliui. Jis priėjo, įdėmiai pažiūrėjo, ir įdėjo savo nosį į mano delnų dubenėlį. Ir tiesiog laikė nosį mano delnuose, ir tiesiog pūtė šiltą orą man į rankas, ir traukė jį, ir vėl pūtė. Tada susidomėjęs priėjo antras arklys. Ir jam parodžiau tokį delnų dubenėlį. Ir jis taip pat įdėjo į jį nosį, ir lygiai taip pat tiesiog laikė nosį mano rankose, ir šildė man delnus kvėpuodamas. Tada smalsaudamas priėjo trečias arklys, ir vėl įdėjo nosį į delnų dubenėlį. Tada ketvirtas, ir jis vėl padarė tą patį. Galbūt buvo ir penktas arklys, tačiau ta… Skaitykite toliau

Gruodžio magija gamtos sutemose

Vakar. Protu viską suprantu: šalta, pilkiausias metas gamtoje, tamsu. Jokių žiedų, saulės spindulių, čiulbančių paukščių, vaivorykščių, žemuogių, maudynių. Tačiau ne protu suprantu: tai taip teisinga. Nugrimzti į tykumą, tylą, ramybę ir prieblandą drauge su gamta. Tai taip sveika – atsitraukti nuo savo kasdienos, leisti kažkam apmirti, kad tai vėl atgytų, arba kad galutinai nunyktų ir atlaisvintų vietą kažkam naujam. Gruodžio magija man paprastai padeda daug ką išsigryninti, jei tik įsiklausau. Gaila tik, kad gruodis su savo triukšmu, dažnai dirbtiniu šurmuliu ir dažnai ne visai sveikomis švenčių tradicijomis tarsi įpareigoja žmogų bėgti, lėkti, ieškoti, pirkti, skubėti, planuoti ir perplanuoti, švęsti per sukąstus dantis, kažkur, kažkaip privalomai. O aš nenoriu švęsti anksčiau laiko. Nenoriu blaškytis po prekybos centrus. Nenoriu stovėti eismo kamščiuose. Nenoriu būti niekur, kur turėčiau tik užsidėt varnelę. Nenoriu minių. Nenoriu triukšmo. Noriu tiesiog būti ir tiesiog jausti metų pabaigą, gamtos sutemas, ramybę, kuri kartais atrodo net gyva, kurią kartais… Skaitykite toliau

Kaip pasidovanoti naują darbą

Gal kažkas baigia metus varydamas sau ligą nekenčiamam darbe ir nebeturėdamas jokios vilties, kad kažkas gali būti kitaip. Ir gal tas kažkas tą naują darbą galėtų tiesiog pasidovanoti. Nes gal iš tiesų iki kito – kur kas prasmingesnio, kur kas daugiau džiaugsmo nešančio, ir kur kas geriau apmokamo – darbo trūksta viso labo aiškesnės vizijos, ko norisi, ir vidinės strategijos tam pasiekti? Labai konkrečių klausimų, leidžiančių gimti labai konkretiems atsakymams? Konkrečių veiksmų, gimstančių iš konkrečių paskatų? Aš atvirai ir detaliai dalinuosi savo jau daugeliui suveikusiomis strategijomis ir gyvais pavyzdžiais iš tikro gyvenimo, o ne verstinių savigalbos knygelių. Ir seminaruose, ir kursuose. Itin daug tokių strategijų sudėjau į nuotolinę Nuostatų keitimo praktiką. Gal kažkas, darsyk pasinaudojęs šiomis strategijomis, šioms Kalėdoms kaip tik pasidovanos laisvę nebevergauti nekenčiamame darbe ir naują, daug patrauklesnį, daug įdomesnį, daug prasmingesnį ir daug geriau apmokamą darbą. O gal jį net susikurs. Žinoma, zyzlos zys, kad tai neįmanoma,… Skaitykite toliau

Mamos žodžių galia ir nuotaikos darželyje

Kas domisi, labai gerai žino (ir žino ne tik „iš knygų / seminarų“, o jau iš asmeninio patyrimo), kad mamos žodžiai ir mintys, mamos emocinė būsena ir net tai, kokia informacija mama „maitinasi“ kasdien, labai stipriai veikia vaiką. Sakoma, kad jei mama išsekusi, jeigu ji „išsidraskiusi“ emociniame ir energetiniame lygmenyje – tą neišvengiamai jaučia ir vaikas, kad ir kaip mama tai slėptų. Ir atvirkščiai: kai mama pailsi, pasimaitina gerais dalykais, saugo save nuo destruktyvių ryšių, toksiškų kalbų, kaip palaistytas augalas pražysta ir jos namai, ir jos vyras, ir jos vaikai. Dalinuosi būtent su mamomis: vienos mamos laišku, kurio tikslas ir buvo – leisti sužinoti kitoms, kaip žodžiai ir temos veikia atmosferą namuose ir vaiko būsenas:   „Sveiki, Ilze, iš dėkingumo Jums, kad turiu galimybę dalyvauti šiame eksperimente ir iš nuostabos, kad tai tikrai veikia, jau antrą savaitę neapleidžia mintis, turiu parašyti šį atsiliepimą 🙂   Pasistengsiu rišliai sudėlioti mintis (bandau… Skaitykite toliau

„Išsivadavau iš jausmo, kad esu kažkam skolinga už gyvenimą ir menkesnė už kitus“

„Sveiki, Ilze, Tikiuosi, kad šis laiškas Jus pradžiugins ir laikas jį skaitant Jums bus malonus. Praėjo jau daugiau nei metai, kai pirmą kartą pagalvojau, kad norėčiau Jums parašyti. Tai nutiko 2017 rugpjūtį, kai išdrįsau savo šefės pasiprašyti didesnio atlygio už darbus ir visai lengvai jis man buvo pakeltas. Tada nustėrau nuo minties, kad „taigi čia būtent tai, apie ką rašo Ilzei kiti praktikų dalyviai, negali būti, kad ir man tai nutiko… gal čia tik sutapimas?“. Aha, „sutapimas“. Tuo metu kaip tik buvo praėjęs nepilnas mėnuo nuo EŽD nuotolinės praktikos pradžios. EŽD pradėjau 2017.06.23. NKP dalyvavau nuo 2017.11.30. Taigi tokia buvo pradžia. Noriu pasidalinti ir ilgesniu sąrašu dalykų, kurie mano gyvenime pasikeitė į gera su Jūsų pagalba: Visiškai atsisakiau alkoholio ir mečiau rūkyti. Tokį sprendimą, tiesa priėmiau dar prieš prasidedant EŽD eksperimentui, bet Jūsų tekstai smarkiai prisidėjo prie to sprendimo. Galutinai atsisveikinau su rūkymu ir alkoholiu pirmomis EŽD eksperimento savaitėmis. Visai lengvai,… Skaitykite toliau

Susipažinkite: Arklių slėnis ir Fuksė

Vakar buvo viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų. Pažindinausi su gyvūnais, kuriuos lig šiol stebėdavau tik iš toli (be vieno karto, kai teko sėdėti balne). Užgriuvo įspūdžių lavina: buvau ir uostoma, ir baksnojama, ir sekama, ir apiprunkšta, ir truputį numintu botu; buvo apčiaumoti mano rankogaliai ir kuprinė, nulaižytos rankos ir aprupšnotos milžiniškomis stipriomis lūpomis; buvau švelniai stumdoma, kai čia ir dabar TURĖJAU pakasyti šoną, bet kaip kokia nesusipratėlė pati NESUSIPRATAU, kad TURIU kasyti; čia, pasirodo, visai kaip su katėmis. 🙂 Porąsyk buvo truputį baisu (gyvūnų dydžio, nenuspėjamumo), tačiau vyraujantys jausmai buvo atradimas, nuostaba, šiluma, draugiškumas, džiaugsmas, taika, laisvė, bičiulystė. Vienai dienai – tai labai daug naujų pažinčių, daug emocijų, daug netikėtumų, labai daug naujos informacijos, daug juoko ir, neišvengiamai, truputis tramdomų ašarų.   Sunku sutalpinti į žodžius jausmą, kai matai kaimenę žirgų, kurie paima ir eina drauge pasivaikščioti, ir „kalbasi“ tarpusavyje pasižvingaudami per kalniuką, o paskui atšuoliuoja atsigerti – smėlėti, ką… Skaitykite toliau

Susipažinkite: Kutas ir Arklių slėnis

Susipažinkite: Kutas. Iš pradžių pristatysiu liūdnai, o tada daug linksmiau ir su intriga. Kutas – ponis, „atitarnavęs“ vaikų linksmintoju. Mažasis arkliukas lyg koks smagus negendantis prietaisas nešiodavo vaikus, plūstančius pramogauti konvejeriu. Tik štai, ponis nėra prietaisas. Jam, greičiausiai, nebuvo labai smagu. Ir tokie „prietaisai“, deja, nėra negendantys. Pasijodinėjimai – kas vaikams gal tebuvo smagi pramoga, o tėveliams gal tik malonus atokvėpis – iškreipė Kuto stuburą, suluošino mažąjį arkliuką. Galbūt dėl ilgų metų streso, atsirado metabolinė liga. Kutui dėl to kaupiasi riebalai (nors man jis atrodo tiesiog tvirtai sudėtas vyrutis). Jei pasilinksminimų parkuose ir visokiuose „mini zoo“ gebėtume pamatyti ne vien „linksmą“ kadrą, kur kažkas žvengia ant ponio, ne vien mažytį fragmentą, o visą gyvūno istoriją, nuo-iki, ir jo laukiančią senatvę, galbūt rečiau pramogautume gyvūnų sąskaita. Galbūt dažniau pasvertume, ar pusvalandis „nekaltos“ pramogos, tokios kaip pasijodinėjimas poniu ar selfis ant jo, yra vertas skausmingos gyvūno senatvės, nualinto kūno ir puokštės ligų,… Skaitykite toliau

Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus

Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius „kapelius be kapelių“ – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius „kapelius be kapelių“ yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus: – Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.) Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą,… Skaitykite toliau

Geriausia kaukė veidui

Kadaise sugalvojau šią frazę iš vargo ir biednystės, ir noro pasijuokti iš savo nepriteklių, kad netapčiau vaikščiojančia kankine. Ale žiūriu, po tiek metų, ta frazė vis dar yra tiesa: GERIAUSIA KAUKĖ VEIDUI YRA MIEGAS. Kaip tą nustačiau? Pakartojau nemokslinį tyrimą. Vieną šios savaitės dieną, po gerokai mažiau* miego nei įprastai**, į darbo dienos pabaigą pajutusi, kad nebeatlaiko galva ir jau akyse mieguista migla, neatsilaikiau prieš nuodėmingą patalo trauką (magnetizmą dar labai stiprino ten jau nuodėmingai tinginčios dvi katės), ir nuėjau į lovą „paskaityti knygos“ (kas buvo absoliutus, ryškus, atviras ir įžūlus melas sau, nes jau knapsėjau).   Ir lūžau miegoti taip, lyg būčiau išlietas betonas – su tokia sunkio jėga įsismelkiau į patalus ir minčių vakuumą, už lango žvaliai tvyrant trims laipsniams ir į skardines palanges barbenant lietui (tai turbūt tobuliausias oras miegoti).   Atsibundu po pusantros valandos, pažadina skambutis – jaučiuosi kiek pritrenkta minkštu miego vėzdu, biskutį nesuprantu, koks… Skaitykite toliau