Mano kelionių penketukas – žurnale „KELIAUK!“

Neseniai žurnalas „KELIAUK!“ (beje, maloniai nustebinęs kokybišku turiniu ir kelionių krypčių gausa) pakvietė mane sudaryti savo kelionių įspūdžių penketuką. Buvo labai gera paruošti visiškai netradicinį, nekasdienį komentarą leidiniui ir paliesti tokias temas, kokių lig šiol paliesti nebuvo progų. Dar labiau pradžiugino tai, kad žurnalas atsižvelgia į pašnekovų pageidavimus. Esu labai jautri savo žodžiui – ne sykį yra buvę labai gėda, kai leidiniuose pamatau iškraipytus, persūdytus savo žodžius, ar – to būna gėda dar labiau – kai po laiko pastebiu pompastiškus, neadekvačius mano pristatymus – liaupses, ditirambus. Suprantu, kad negaliu atsakyti už kitus, tačiau po tokių publikacijų ilgai velkasi šleikštulys ir svetima gėda už… savo pačios vardą. Yra buvę tokių nemalonių nusivylimų „pabendravimais“ su žurnalistais ir taip klaikiai išdarkytų mano interviu, kad jiems pasirodžius prisiekinėdavau daugiau niekada neatiduoti savo žodžių viešumai. Tačiau būna štai tokių gerų temų, lyg tyčia… Ir žurnalas „KELIAUK!“ – priešingai, nei kelios naujos apmaudžios mano patirtys –… Skaitykite toliau

Gimtadienio ryto nuotaika

Sako, kad prieš gimtadienį žmoguje vyksta kažkokie mįslingi, dažniau nelengvi nei lengvi procesai, kai jis – nori to ar ne – apžvelgia nueitą kelią, reflektuoja savo paties patirtis, būsenas, galbūt keliasi naujus tikslus. Nespėjau pati sau parengti jokių apžvalgų ir ataskaitų – važiavau kaip lokomotyvas: vienas po kito kūnijosi sumanymai, nebuvo kada užsiimti savianalizėm – reikėjo gaudyti tuos iš gyvenimo įsčių šaudančius, rėkiančius kūdikius, prausti juos ir leisti į pasaulį gyventi. Aną savaitę gimė nauja mano knyga, baigiam įrenginėti naujas patalpas, daug viso kito vienon vieton susidėjo. Tačiau vieno svarbesnių mano gyvenimo tikslų šioje pasiutpolkėje man neleido pamiršti… sapnai. Simboliška, kad būtent šiandien, savo gimtadienio rytą, busdama iš sapnų, vėl ėmiausi maištingos, sau būdingos veiklos – sugriauti, kad sukurčiau, išravėti, kad sodinčiau kažką vertingesnio, išvalyti, kad į tuščią švarią vietą atplūstų gausa. Kad gimtų nauji sprendimai. Sapnuose kūriau ne kažką kita, o gyvūnų gelbėjimo strategijas. Ir dar toje „prieš iš… Skaitykite toliau

Kai smurtas tampa „savaime suprantamu“ – ir ką daryti, kad būtų kitaip

Kartas žmonės, palietę tam tikras temas, tampa savotiškais ledlaužiais, kurie braunasi per ilgus dešimtmečius įšalusias visuomenės nuostatas ir patys savimi laužo senus, nešvarius ledus. Manau, itin ryškiai ir skaudžiai šią tendenciją matome pastaraisiais mėnesiais, viešumoje. (Jūs žinot, apie ką aš.) Iš patirties žinau, kad ledlaužiu būti labai sunku. Man adresuoti žodžiai „k*rva“, „d*bilė“, „d*ra“, „kalė“, „kiaulė“, „pati kalta“, „o ko tu tikėjaisi?“, „kitaip ir nebūna“, „l*chele, o kaip kitaip įsivaizdavai?“ lyg šūdų gniūžtės skriejo ir skriejo į mano pusę, nespėdavau valytis (FB sienos). Ką tąsyk padariau? Ne, neužsidėjau tago #metoo. Tada jo dar nebuvo. Tačiau prieš ketverius metus buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie psichologinį smurtą darbe. Ir buvau turbūt vienintelis žmogus, kuris šia tema kalbėjo taip ilgai ir taip išsamiai – po mano asmenine istorija paremtos knygos „Atleisk savo šefą“ (2013 m.) pasirodymo daviau dešimtis interviu ir valdžiau šiai temai skirtą FB puslapį. Agresyvios žinutės, pažadai… Skaitykite toliau

Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki

Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?). Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 ) Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna… Skaitykite toliau

Apie aukas, kurios kenkia: kai „gailestis“ tik gilina problemą

Pirmiausia turiu pasakyti, kad pati daug metų buvau saldaus, ašaringo „gailesčio“ kaline. Dar labai seniai vienas tuometinių mano mokytojų pasakė, kad „gailestis“ neretai reiškia puikybę, nes „gailėdami“ kito tarsi prisiimame Kūrėjo vaidmenį: geriau už jį žinome, kaip turi gyventi, kaip turi atrodyti kitas žmogus, kad jo nebūtų „gaila“. Vėliau begalę sykių vis naujais pavidalais ši tema pas mane grįždavo, ir aš vis sąmoningiau ir sąmoningiau gydžiausi nuo įpročio jausti „gailestį“ ir mašinaliai kratytis pasąmoninio kaltės jausmo, aukojant dideles sumas, tačiau fiziškai – nusigręžiant nuo aukos gavėjų. Ilgainiui ėmė rastis noras pasidalinti šia patirtimi: kaip įsisąmonintant aukojimo priežastis, keičiasi ir tos priežastys, ir aukojimo formos, ir jausmas paaukojus. Tą detaliai darau ir Nuostatų keitimo praktikos medžiagoje – aukojimui yra skirta visa potemė.) Lyg tyčia, sulaukiau be galo įdomaus vienos Nuostatų keitimo praktikos dalyvės laiško apie aukojimą – ji, kaip rašė, pasijuto užgauta vienos NKP užduoties. Ir už jos klausimo – tiksliau,… Skaitykite toliau

Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika?

Nors daugiausia žmonių į mano dirbtuves ateina tik todėl, kad jiems mano kursus rekomenduoja juos jau išbandę (ir tai jau yra tūkstančiai lankytojų), yra pavienių žmonių, kurie neįsivaizduoja, ką darau, o domisi. Pastebiu, – kadangi esu kūrėja ir idėjų vystytoja, daug laiko praleidžianti „savo galvoje“ – kad man pačiai visada aišku, ką darau, ir aš kartais pamirštu detaliau aprašyti tai kitiems. Tad visada dėkoju už gerus klausimus, šįsyk tai skamba taip: Kuo skiriasi EŽD eksperimentas ir Nuostatų keitimo praktika? Atsakau labai išsamiai. Abi nuotolinės programos skiriasi iš principo – tikslais, metodais ir rezultatais. Apie tuos skirtumus parašysiu kiek vėliau. Pirma – kuo programos panašios. Abu nuotoliniai kursai yra autoriniai (t.y. ne perpirkti, kaip dabar madinga, iš užsienio pagal „frančizę“, ne nukopijuoti, ne atkartoti, o sukurti mano – lietuvės, ir sukurti mūsų – lietuviškam mentalitetui). Abu kursai atsiradę iš mano asmeninės patirties ir grįžtamojo ryšio tūkstančių dalyvių, buvusių mano seminaruose gyvai… Skaitykite toliau

Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos

Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai“. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti. Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau. Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.) Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas“, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip… Skaitykite toliau

Apie norą keisti antrą pusę, ir ką su juo (tuo noru) daryti

Yra moterų, manančių, kad jei vyro neversi, nepurtysi, nebadysi pirštu į jo klaidas, „nepadėsi“ jam susiprasti gėdinimu ar pykčiu – jis nesikeis į gera (kaip kad, žinoma žinoma, keičiasi daugelis moterų, užsiimančių darbu su savimi). Ir iš savos patirties pasakysiu: natūralu, kad pradėjus intensyvų darbą su savimi, ugdantis gebėjimą reflektuoti save (kas šiaip jau psichologų laikoma būtina brandžios asmenybės savybe), mes per padidinamąjį stiklą išvystame ne tik savo, bet ir savo artimo „taisytinas“ charakerio puses, keistinas reakcijas ir kitus dalykus, kuriuos, švelniai tariant, galima būtų tobulinti. Kyla noras šiek tiek pakoreguoti artimąjį, o gal ir visai rimtai perdažyti – pagal šventą savo paveikslą, kaip aš juokais sakau. Deja, pamirštame, kad pradėti įmanoma tik nuo savęs. O pagunda pirma paauklėti kitą kai kuriais atvejais gali būti milžiniška. Jei leidžiame laimėti tai pagundai – bjūra ne tik santykiai, bet ir visas „darbas su savimi“ nueina šuniui ant uodegos. Kada gi tuo užsiimt?… Skaitykite toliau

Apie kalėdinį jausmą, prasilenkiantį su kalėdinėmis eglėmis

Šiemet mane lengvai apstulbino, kiek energijos kai kurie žmonės – ir kaip dosniai – skyrė pasipiktinimams: matot, ne taip eglę papuošė, per anksti papuošė, taip pavogė Kalėdas, ir ne taip apšvietė, ne tada įjungė, ne taip išjungė, ne tą pagrojo, Kalėdų senis buvo kolom… (na pastarasis dalykas ne kažką, vaikams trauma; bet čia pati pridėjau, – nesugalvojau, kuo dar prieš Kalėdas galima piktintis). Jei visą tą liejamą energiją kas būtų sutelkęs ir nukreipęs, žmonės plikom rankom gruodžio vidury būtų sumūriję naują vaikų darželį, kurių amžinai trūksta. Deja, viskas taip ir išėjo – kaip oras iš baliono.   O čia į temą noriu pasidžiaugt savo mylimu Kaunu (nors oficialiai esu vilnietė). Lapkritį su visa šeima viešėjom Kaune: buvom Queen koncerte, likom nakvoti, kitądien vaikštinėjom, grožėjomės, kiek žvarbus vėjas leido. Tai man ši vieta pasirodė lyg iš pasakos.   Stabtelėjau nufotografuoti, kaip šviesų girlianda padabinta alėja ponas Vileišis nuotaikingai traukia kažkur, nė… Skaitykite toliau

Apie šviesą tamsoje

Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.   Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios „rūgštinės kosmetikos“ nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.   Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.   Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.   Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas… Skaitykite toliau