Autorius: Ilzė Butkutė

Apie užtemimą, kosminį PMS’ą ir iliuzijų priešnuodžius

  By

Tai, kad karts nuo karto užmetu akį į mėnulio kalendorių, nereiškia, kad drauge trinu krištolinį rutulį, kalbu išnykusiomis kalbomis, dūdele groju kobrų lizdui miegamajame po baldakimu ir ryju kardus, kai neturiu ką veikti. Mėnulio kalendorius taip pat nereiškia, kad garaže greta motociklo esu priparkavusi reaktyvinę savo šluotą.   Man mėnulio kalendorius tėra vienas iš instrumentų planuoti kai kuriems dalykams, va ir viskas. Juo remiuosi (daugiau mažiau) jau keturiolika metų. Taip, prisipažįstu, pirmieji keleri metai buvo gana fanatiški, kai aš kiek liguistai, bukai klioviausi rekomendacijomis, tačiau dabar atsižvelgdama į šį kalendorių planuoju viso labo svarbiausius mėnesio įvykius, susitikimus, o visa kita palieku natūraliai tėkmei. Maža to, per šitiek metų sutikau tikrai užtektinai visiškai sveikų, normaliai funkcionuojančių žmonių, kurie remiasi mėnulio kalendoriumi – tarp jų buvo ir sodininkų, ir daržininkų, ir žvejų, ir netgi verslininkių. Nė vienas jų taip pat netrynė krištolinių rutulių ir negrojo kobroms dūdelėmis, taip kad gal nebijokime to… Skaitykite toliau

Apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą

  By

Nuo šeštos ryto atsakinėjau vieno interviu klausimus apie kūrybinį rašymą (well well well, kol nepradėjau rašyti šio posto), ir prisiminiau kai ką ypatingo. Spėju, visi esat matę šį video, kas nematėt – tam pavydžiu, nes pirmą sykį įspūdis ryškiausias. Tai labai iškalbinga (ir, mano akimis, ilga, nors žmonijos laiku ji pasakojama telpa į keturias su puse minutės) istorija apie kūrybos proceso magiją. Oficialiai tai tėra kompozitoriaus Angelo Badalamenti komentaras apie tai, kaip gimė Davido Lyncho „Twin Peaks​” garso takelis (turbūt labiau derėtų sakyti – teminė daina; tiesiog mažai ką išmanau apie muziką, pataisykit mane tie, kurie išmano geriau). Na, atrodo, sėdi jis prie klepo ir kalba, ar ne? Che che che… tada žiūrėkit toliau! Man tai visų pirma istorija apie kūrybos aktą kaip žaidimą ir meilės formą. Apie kalbėjimąsi ir susikalbėjimą tarp dviejų kūrėjų. Apie verbalizacijos, įžodinimo svarbą. Iš praktikos žinau, kad ne visada pavyksta rasti raktinius žodžius ar tiesiog… Skaitykite toliau

Apie trumpą daiktų teikiamos laimės galiojimo laiką

  By

Fantastiškas dalykas. Pamenu, kaip su dauge spūdinom pasipusčiusios padus per miestą, apsėstą Kaziuko šurmuliuotojų, laviruodamos tarp ūbaujančių moterų pakuliniais sijonais, medinių metro ilgio šaukštų, baisių molinių taupyklių, važnų vyrukų juodomis odinėmis striukėmis, su vadinamosiomis „piderastkėmis” (atsiprašau už žodį) per petį, šlaminančių per dieną uždirbtus eurukus (vėl atsiprašau už žodį, tiesiog kai kurie žmonės taip vadina eurus), – mes kaip kokie lygintuvai slydom per tą šurmul šurmul šurmuliuojančią minią, skuste skutom į Šiltadaržio gatvę, kur mūsų laukė pasakiškas Cezario Graužinio trupės spektaklis („Faustas”), ir aš, prasilenkdama su galingais tautodailininkais ir prekijais, atsargiai ištariau savo palydovei: – Žinai, man atrodo, pasaulis jau yra perpildytas daiktų, tad atėjo metas perpildyti jį gerų emocijų. Kaip neseniai rašiau, mano santykis su daiktais turbūt irgi nėra adekvatus – mane tiesiog neša į šoną, aš noriu evakuotis iš ten, kur daug daiktų. Kai matau šūsnis lininių prijuosčių ir kauges molinių birbynių, many tikrai negimsta noras juostis prijuostę… Skaitykite toliau

Apie pavasarinę vėtrą spintose ir galvoje

  By

Šiandien ketinom su bičiuliais eiti į kiną, tačiau prisiminėm, kad greičiausiai bus grūstys, ir atidėjom ramesniems laikams, nes mėgstu sakyti – kultūra dar nereiškia, kad man dėl jos turi numindyti batus. Tad leidaus apsėdama pavasarinės švaros dvasios ir kaip vėtra prasisukau pro spintas. O gal ne tik pro jas. Prisipažinsiu: turiu tam tikrą – greičiausiai kiek iškreiptą – santykį su daiktais: man kuo mažiau daiktų – tuo ramiau širdy. Nes kuo mažiau daiktų – tuo daugiau erdvės. Kuo mažiau tais daiktais reikia rūpintis – tuo daugiau laiko, energijos ir dėmesio galima skirti man asmeniškai kur kas svarbesniems už daiktus dalykams. Kartais atėję į svečius draugai sako, „o, kaip čia… neperkrauta daiktais!” – ir aš tai priimu kaip milžinišką komplimentą (turbūt – vieną didžiausių komplimentų), tačiau pati dažniausiai jaučiu tam tikrą povandeninį nerimą, nes man periodiškai vis atrodo, kad namuose jau susikaupė per daug daiktų, ir nesvarbu, kad jie spintose – žiūrėdama… Skaitykite toliau

Apie vargšą kaimyną ir namus aplenkiantį klestėjimą

  By ,

Įsivaizduokite, kad atvirai nekenčiate savo kaimyno, gyvenančio aukštu aukščiau. Jūs nepažįstat jo, tiesiog iš principo nemėgstat, turit išankstinę nuomonę, kad jis – suktas, bjaurus žmogus. Turėti nuomonę jums – negana. Jūs kaskart, kai pro langą pamatote jį grįžtantį namo, puolate, atplėšiate langą, persisveriate per palangę, ir šaukiate: – Ėėė, sveikas, šūdeli! Cha cha cha cha! Na, suski, kaip tavo diena? Ką gero nuveikei, ubage? Ir, kad kaimynas iš tiesų suprastų, ką jūs apie jį manote, po tokio žvalaus pasisveikinimo jūs dar šast – ir, žvitriai pasukę viedriuką pagal laikrodžio rodyklę bei riebiai nusispjovę vidun, kliustelit pro langą kibirą skiesto mėšlo ant jo galvos. Ir įsivaizduokit, kad taip tą kaimyną pasitinkate kiekvieną sykį, diena po dienos, ir net jei atsitiktinai susitinkate su juo kur nors mieste, tai dar iš kitos gatvės pusės rėkiat, „ėėė, varguoli! pageltus džiūsna, tau sakau!” bei paleidžiat jo pusėn tai, kas po ranka – sulamdytą skardinę, nudaužtą… Skaitykite toliau

Apie savaitę be patyčių

  By

Vertinu šią iniciatyvą, nors liūdnai manau, kad dabartinei Lietuvai „Savaitė be patyčių” – lyg zuikio ašara tokiame kontekste, kur žymiausi šalies žmonės atvirai dergiasi vienas iš kito, patyčios tampa norma, trendu, kietumo ženklu, ir tuo tarpu mokyklose tyliai iš gyvenimo traukiasi tų norma tapusių patyčių neatlaikę vaikai. Turiu įtarimą, kad Lietuvai reiktų visus metus paskelbti sąmoningo žodžio ar atsakingo žodžio metais, visus metus kalbėti apie tai, kad vienui vienas žodis iš tiesų gali baigti kito žmogaus gyvenimą – lygiai kaip ir sugrąžinti kitą žmogų į jį. Juk buvo skaitymo metai, buvo dar kažkokie metai. Ar jausti atsakomybę už kiekvieną savo tariamą ir rašomą žodį yra mažiau svarbu, nei skaityti knygas? Galbūt tikrai? Gal aš kažko šioje keistoje planetoje tiesiog nesuprantu. Vis tik kol (ir jei) užaugsime iki ilgų sąmoningo žodžio metų, išreikškime solidarumą „Savaitei be patyčių”. Jei jūsų vaikai susiduria su patyčiomis ar yra jų liudininkai, būkite budrūs. Jau yra… Skaitykite toliau